Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Michailas Gorbačiovas: nuo gudraus manevruotojo iki „didžiojo disidento“

Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas (1991 m. rugpjūčio 21 d.)
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Sovietų sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas (1991 m. rugpjūčio 21 d.)
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Minint 20-ąsias rugpjūčio pučo metines, padėjusias pamatus Sovietų Sąjungos žlugimui, daugelio akys nukrypo į buvusį supervalstybės lyderį – Michailą Gorbačiovą. Vienų garbinamas kaip didysis reformatorius, sudaręs sąlygas SSRS iširimui, kitų jis smerkiamas kaip apsukrus manevruotojas, kurio nevykusių būdų išlaikyti Tarybų Sąjungą dėka, pastaroji galiausiai ir žlugo. Anot trečių, M.Gorbačiovo vaidmens Sovietų Sąjungos iširime nereikėtų nei sureikšminti, nei visiškai nuvertinti.

„Manymas, kad M.Gorbačiovas sąmoningai išardė Sovietų Sąjungą, yra visiškas nesusipratimas, – 15min.lt sakė europarlamentaras Vytautas Landsbergis. – Jis darė viską, kad išsaugotų SSRS. Jis manevravo, apgaudinėjo ir šalies viduje, ir ypač užsienyje, žadėdamas reformas, esmines permainas.“

Iš pradžių tuometis vienos iš didžiųjų pasaulio galių lyderis vykdė nedideles permainas, tačiau vėliau buvo sustabdytos ir jos, o permainų projektai galiausiai visiškai atmesti. „Jis tikriausiai nebuvo savarankiškas. Kažkas jį greičiausiai valdė, – įsitikinęs prof. V.Landsbergis. – Tačiau pastangos išsaugoti SSRS, įskaitant Sausio 13-ąją ir blokadą, puolimus prieš laisvės siekiančius žmones, buvo nevykusios. Taigi vienintelis nuopelnas, kurį jam galima priskirti – tai, kad išsaugoti Sovietų Sąjungą jis bandė nevykusiais būdais.“

Paklaustas, kodėl tuomet M.Gorbačiovas nesutiko su pučistų jam iškeltu ultimatumu, V.Landsbergis sakė, esą „visiškai neaišku, kaip ten buvo“. „Jis taip sako. Bet jis labai dažnai sako netiesą. Neatmestina, kad pučistams būtų buvę naudinga M.Gorbačiovą galiausiai turėti savo pusėje kaip tam tikrą priedangą arba fasadą, – kalbėjo profesorius. Yra manančių, kad tai buvo jo manevras – išlaukti nuošalėje, kad perversmą įvykdytų be jo, o jis vėliau sugrįžtų galingas. Neatmesčiau ir tokio varianto.“

Neeilinė asmenybė

Savo ruožtu politologas prof. Gediminas Vitkus įsitikinęs: M.Gorbačiovo vaidmens prieš dvidešimtį metų nereikia sureikšminti, tačiau taip pat nereikia pamiršti ir kai kurių jo nuopelnų. „Buvo daugybė aplinkybių, rodžiusių, kad Sovietų Sąjunga kaip valstybė silpo. Ekonomika šlubavo, naftos kainos buvo žemos. Kažką reikėjo daryti, – 15min.lt sakė politologas. – Jei ne M.Gorbačiovas, kažkas kitas būtų ėmęsis reformų. Visgi reikia pripažinti, kad pasisekė, jog Sovietų Sąjungos lyderis tuo metu buvo tokių pažiūrų, pakankamai demokratiškai nusistatęs ir pakankamai civilizuotas vertybes išpažįstantis žmogus.“

G.Vitkus atkreipė dėmesį, kad M.Gorbačiovas pakeitė Sovietų Sąjungos santykius su Amerika, praktiškai nutraukė Šaltąjį karą, suprato, kad nebūtų protinga priešintis Vokietijos susivienijimui. „Jis iš esmės yra Rytų Europos laisvės architektas“, – kalbėjo politologas.

Vis dėlto buvo akivaizdu, kad M.Gorbačiovas norėjo Sovietų Sąjungą išlaikyti – demokratiškesnę, kitokią, tačiau vis tiek egzistuojančią. „Jis neįsivaizdavo, kad SSRS subyrės. Į jo planus tai nepateko. Taigi į šį faktą mes žvelgiame kritiškai, – kalbėjo profesorius. – Tačiau žvelgiant plačiau, pasauliniu mastu, tai iš tiesų neeilinė asmenybė. Neseniai klausiausi jo interviu. Jis taip ir išsireiškė: „Žinote, jei būčiau norėjęs, iki šios dienos būčiau buvęs generalinis sekretorius“. Taip teigdamas jis šiek tiek persūdė, tačiau norėjo pabrėžti, kad jo asmeninis indėlis yra pakankamai svarbus ir didelis.“

Sukrėtė Prahos pavasaris

Pats M.Gorbačiovas, neseniai duodamas interviu BBC žurnalistei, tvirtino iš pradžių nebuvęs reformatoriškų pažiūrų. Jis tikino buvęs ištikimas patriotas ir komunistas. „Buvau ištikimas pilietis, – per interviu su ironiška šypsena veide kalbėjo buvęs Sovietų Sąjungos lyderis. – To įrodymas – Staliną pasirinkau kaip baigiamųjų mokyklinių egzaminų temą. Mano darbo pavadinimas buvo „Stalinas yra mūsų šlovė kovoje, Stalinas yra mūsų jaunimo sparnai“. Niekas nevertė manęs prisijungti prie Komunistų partijos.“

M.Gorbačiovas pasakojo, kad jo pažiūros pamažu ėmė keistis 1950 metais, pradėjus studijuoti Maskvos universitete – esą čia mokantis jam iškilo tam tikrų dvejonių. Po Stalino mirties 1953 metais šalyje  išlaisvėjo intelektualinė atmosfera. Būsimasis Sovietų Sąjungos lyderis susidraugavo su studentais, turėjusiais nemažos įtakos vėlesniam jo mąstymui. Vienas iš jų buvo – čekų studentas Zdenekas Mlynaras. „Zdenekas buvo mano brangiausias draugas. Jis man buvo artimesnis už bet kurį kitą žmogų, – interviu sakė M.Gorbačiovas. – Jis buvo toks protingas, man pasisekė, kad buvau jo draugas. Mūsų pažiūros daugeliu požiūrių sutapo.“

Z.Mlynaras tapo 1967 metų Prahos pavasario architektu – čekų eksperimentu, kuriuo siekta „socializmui suteikti žmogiškąjį veidą“. Tuo metu M.Gorbačiovas jau buvo sugrįžęs į savo gimtąjį Stavropolio krašą pietinėje Rusijos dalyje ir tapo kylančia regioninės Komunistų partijos žvaigžde. Z.Mlynaras netrukus atvyko aplankyti savo studijų bičiulio.

„Man atrodė, kad jis labai gerai suprato, apie ką aš kalbėjau, – prieš savo mirtį 1997 metais interviu sakė Z.Mlynaras. – Tačiau jis pasakė, kad nors tai gali būti veiksminga Čekoslovakijoje, tai nebūtų veiksminga Sovietų Sąjungoje.“

1968 metais sovietų tankai įriedėjo į Prahą, norėdami numalšinti sukilimą. Sovietų Sąjungoje kilo nauja represijų banga. Partijos nariams buvo demaskuoti visus, kvestionavusius komunistų valdžią. M.Gorbačiovas, būdamas ištikimas partinis, paklusniai laikėsi nurodymų.

Praėjus metams, M.Gorbačiovas prisijungė prie oficialios delegacijos, vykusios į Čekoslovakiją. „Nuvykome ten ir buvome šokiruoti, – BBC sakė jis. – Žmonės nenorėjo su mumis kalbėtis. Mums sakė, kad jie norėjo mūsų paramos, taip pat ir karinių veiksmų. Tačiau tai nebuvo tiesa. Tai buvo klaidinga informacija. Apsilankėme vienoje gamykloje, o žmonės ten mums atsuko nugaras. Man tai buvo išties didžiulis smūgis.“

Policinėje valstybėje žmonės įpratę vienaip mąstyti garsiai ir kitaip – patyliukais. M.Gorbačiovas teigė puikiai įvaldęs šią praktiką: kritiškai vertino įvykius pats asmeniškai, tačiau viešai vaidino energingą pataikūną, puikiai tinkantį tapti įpėdiniu.

Tačiau nuo 1968 metų M.Gorbačiovui dar reikėjo nueiti ilgą kelią, kol jis galiausiai užkopė partijos kopėčiomis ir 1985 metais sugebėjo tapti Sovietų Sąjungos lyderiu. Tačiau per visus tuos metus M.Gorbačiovas tikina nepamiršęs Prahos pavasario pamokų. Jis tvirtina suvokęs, kad siekis pernelyg greitai nueiti pernelyg toli, yra pražūtingas. Štai kodėl, pasak M.Gorbačiovo, jo paties pirmieji „perestroikos“ šūkiai buvo kvietimas „paspartinti“ ir „patobulinti“ egzistavusią sistemą, o ne visa galva nerti į pokyčius.

Reuters/Scanpix nuotr./Michailas Gorbačiovas su Borisu Jelcinu
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas su Borisu Jelcinu

M.Gorbačiovas dabar taip pat tvirtina, kad teigiantys, esą jis tuo metu buvęs pernelyg atsargus ir neryžtingas, klysta. „Tam tikra prasme aš pavėlavau, tačiau tam tikra prasme nebuvau pernelyg lėtas“, – tikina jis.

Biografiniai faktai

1931 metai – gimė Stavropolio krašte, valstiečių šeimoje

1953 metai – vedė Raisą Titarenko, bendramokslę iš Maskvos valstybinio universiteto

1971 metai – tapo Komunistų partijos centrinio komiteto nariu

1979 metai – buvo išrinktas į Politburą, vėliau tapo artimas partijos generalinio sekretoriaus Jurijau Andropovo patikėtiniu

1984 metai – apsilankė Didžiojoje Britanijoje, kur paliko didelį įspūdį šalies premjerei Margaret Thatcher

19851991 metai – buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinis sekretorius

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min