Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujųjų apeigų dramaturgija – santuokų ir laidotuvių rūmai sovietų Lietuvoje

Vilniaus santuokų rūmai pastatyti ant išniekintų Vilniaus liuteronų kapinių
Vilniaus santuokų rūmai pastatyti ant išniekintų Vilniaus liuteronų kapinių
Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8.
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pagrindiniai liaudies tradicijų tarybų uždaviniai yra puoselėti ir formuoti apeigų ir švenčių organizavimo sistemą, pagrįstą tarybinėmis tradicijomis, atitinkančią liaudies poreikius bei interesus, išreiškiančią ir žmonių sąmonėje įtvirtinančią materialistinę pasaulėžiūrą, sovietinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo idėjas, sovietinio gyvenimo būdo normas ir vertybes, dorovės principus.

Sekuliari sovietinė valstybė nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų pasižymėjo socialistiniais ritualais, turėjusiais pakeisti „senojo režimo“ apeigas ir sukurti naujas politines datas bei progas. Pavyzdžiui, revoliucinės šventės gana greitai ir aiškiai perėmė karinių paradų atributiką, tačiau vadinamieji iniciacijos arba perėjimo ritualai, skirti pažymėti žmogaus gyvenimo kertinius etapus, formavosi ilgiau ir sudėtingiau, o daugelio socialistinių apeigų susiformavimą sociologai apskritai datuoja tik XX a. šešto dešimtmečio pabaiga.

Šie etapai, tradiciškai būdavę atžymėti sakralioje erdvėje, Sovietų Sąjungoje tapo priskirti buitinėms paslaugoms ir jiems buvo suteikta civilinės registracijos forma – naujagimio registravimas, santuokos registravimas ir mirties registravimas.

Arūnas Streikus pastebi, kad ir sovietų Lietuvoje, remiantis 1957 m. rugpjūčio 12 d. LKP CK biuro patvirtintu ateistinio darbo planu, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos imta daugiau dėmesio kreipti į sekuliarių kultūrinių renginių vadybą, naujų sovietinių papročių diegimą ir švenčių organizavimą, o „aktyviau civilinių apeigų diegimu rūpintis pradėta nuo 1963 m., kai [...] prie LSSR Kultūros ministerijos įkurta Civilinės metrikacijos reikalų taryba“.

Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės staiga turėjo atstoti ir įteisinančią įstaigą, ir „gyvenimo šventės“ ar „rimties bei susikaupimo“ vietą, ką seniau atliko bažnyčia.

Civilinių apeigų reikalai buvo pavesti kultūros ministro vadovaujamai Respublikinei liaudies tradicijų tarybai, kuri gana produktyviai aprūpino specialistus ir visuomenę detaliais ceremonijų aprašais.

Atkreipiau dėmesį, kad šios tarybos 1969 m. išleistoje knygelėje Civilinės apeigos dar nėra iliustracijų, o štai naujasis 1979 m. Civilinių apeigų leidimas celofanuotu viršeliu jau gausiai iliustruotas įvairiausių tipų ir formų ritualinių pastatų, salių ir juose vykstančių apeigų fotografijomis, liudijančiomis, kad sovietų Lietuva per dešimtmetį išgyveno ir tradicijos suformavimą, ir jai aptarnauti skirtų erdvių įrengimo bei statybos bumą.

Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės staiga turėjo atstoti ir įteisinančią įstaigą, ir „gyvenimo šventės“ ar „rimties bei susikaupimo“ vietą, ką seniau atliko bažnyčia. Todėl specialių erdvių sukūrimą su savita dramaturgija ir originalia erdvine bei estetine koncepcija galima laikyti tikru architektūriniu iššūkiu. Kalbant tų laikų terminais, architektui ir dailininkui buvo iškelta užduotis apipavidalinti naująsias apeigas.

Vis dėlto ritualas – socialiai inertiškas veiksmas, kuris žmonijos tradicijoje, elgesyje ir mąstysenoje yra palikęs ryškų pėdsaką. Tas pats pėdsakas jaučiamas ir vizualinėje arba aplinkos patirtyje, todėl supratimas apie tai, kas yra šventiška ir tinkama aplinka svarbiausiems gyvenimo ritualams, taip pat yra itin inertiškas. Todėl Lietuvos architektų santykis su tradicija, atmintyje išsaugotų ritualinių apeigų parafrazės, novatoriškumo, o drauge ir nacionalinės išraiškos ar išskirtinumo siekis, tampa pagrindiniais klausimais šiame tekste.

Civilinės santuokos registracija... prie altoriaus

Sovietų Sąjungoje jau 1921 m. buvo įsteigti pirmieji civilinės metrikacijos registravimo skyriai (Записи актов гражданского состояния – ZAGS), kuriuose buvo registruojamos santuokos, skyrybos, išduodami gimimo ir mirties liudijimai.

Tokias įstaigas buvo įprasta steigti vykdomųjų komitetų, kolchozų,  apylinkių tarybų patalpose arba gyvenamųjų namų pirmuosiuose aukštuose. Labai greitai registracijos ritualas neteko šventinio išskirtinumo ir tapo tik dar viena dokumentų sutvarkymo vieta, vienintele, kurioje pora galėjo oficialiai susituokti.

Šią praktiką paveldėjo ir sovietų Lietuva, pavyzdžiui, ilgą laiką Vilniaus ZAGS‘as veikė kabinete Pylimo gatvėje.

Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje visoje SSRS šioje srityje pastebimas naujas reiškinys – Santuokų rūmų (Дворец бракосочетания) steigimas.

Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje visoje SSRS šioje srityje pastebimas naujas reiškinys – Santuokų rūmų (Дворец бракосочетания) steigimas. Ši įstaiga nuo tradicinio ZAGS’o skyrėsi ne tik tuo, kad buvo skirta išimtinai santuokoms registruoti, bet ir iškilmingumo lygiu. Kur kas daugiau dėmesio imta skirti apeigos puošnumui – aplinkos estetikai, ceremoniją lydinčiai gyvai muzikai, fotografų blykstėms ir šampano taurėms.

Pirmieji tokie santuokų rūmai septintojo dešimtmečio pradžioje buvo atidaryti Maskvoje (1961), vėliau – Leningrade ir Novosibirske (1966).

Santuokų rūmus pradėta įrengti istoriniuose pastatuose, buvusių didikų ar pirklių rūmeliuose, tačiau netrūko ir „rūmų“, įrengtų devynaukščio gyvenamojo namo pirmame aukšte, kaip Maskvos Pietvakarių rajone (1969).

Taigi naujoji ritualinė erdvė dar neturėjo apibrėžtos originalios architektūrinės išraiškos, o buvo įvairiai įpavidalinama pritaikant esančius pastatus. Šiame kontekste 1968 m. pradėti projektuoti Vilniaus santuokų rūmai (architektas Gediminas Baravykas, 1968–1974) tampa pirmuoju ir dėl to išskirtiniu atveju SSRS kaip originalus pastato tipas. Vilniaus santuokų rūmų reikšmę sąjunginiu mastu patvirtina ir SSRS Ministrų Tarybos premija, suteikta 1976 m., ir pastatą šlovinanti publikacija sąjunginiame leidinyje Geriausi 1975–1976 metų SSRS architektų kūriniai4.

Ideologinį Vilniaus santuokų rūmų steigimo pamatą puikiai atskleidžia Algirdo Brazausko pasakojimas, kuriuose jis rūmų autorystę priskiria LKP CK antrajam sekretoriui Genadijui Charazovui: „Vat Sutuoktuvių rūmai – Charazovo vaikas. Tokią isteriką [jis] užtaisė – kodėl nėra gražių sutuoktuvių rūmų, Vilniuj, sostinėj? Taigi paskui tie sutuoktuvių rūmai pradėjo dygti visoj Lietuvoj. Sakė [Charazovas], užtai, kad nėra sutuoktuvių rūmų čia Vilniuj, užtai eina [žmonės] į bažnyčią. Kovojo su bažnyčia, ateistinė kova buvo. [...] Taigi išgriovė kapines, šitas gi va kur Čiurlionio gatvėj, [...] išvartė paminklus, reikėjo būtent šitoj vietoj. Aišku, vieta graži, vieta gera, bet ten buvo kapinės... Pats važinėdavo čiut ne kas antrą dieną prižiūrėt statybas. Greičiau tik pastaty­kit tuos rūmus!“

Rūmų statyba būdinga ankstyvajam, netgi avangardiniam socializmui, kai senas pasaulis sugriaunamas, ant jo pastatant naują, todėl vietos parinkimas buvusių kapinių teritorijoje neturėtų stebinti.

Tai turėjo būti naujoviškas, modernus statinys, net ir savo funkcine tipologija neturintis analogų pasaulio architektūroje“, – apie architekto siekį pasakoja kolega, Santuokų rūmų baldų dizaineris Eugenijus Gūzas; tačiau čia pat atskleidžia išdavikišką detalę, kad sumanymo novatoriškumas slypėjo kažkur „tarp bažnyčios ir rotušės“.

Architekto sumanymo taip pat būta novatoriško: „tai turėjo būti naujoviškas, modernus statinys, net ir savo funkcine tipologija neturintis analogų pasaulio architektūroje“, – apie architekto siekį pasakoja kolega, Santuokų rūmų baldų dizaineris Eugenijus Gūzas; tačiau čia pat atskleidžia išdavikišką detalę, kad sumanymo novatoriškumas slypėjo kažkur „tarp bažnyčios ir rotušės“.

Iš išorės tai modernus, vėlyvajam modernizmui būdingas aptakių formų, skulptūriškas, besivystantis pastatas, laipsniškai įsiliejantis į „parko“ apsuptį. Pastatas puikiai įkomponuotas aplinkoje – atitrauktas nuo gat­vės, palikta gana didelė erdvė aikštei ir iškilmėms. Vis dėlto svarbiau, kas vyko rūmų viduje.

Santuokos regist­ravimas – iškilmingas įvykis, todėl architektas turėjo suprojektuoti ir pačią ceremoniją, auginti emocinę įtampą iki kulminacijos.

Pasak kolegų, vienas svarbiausių Baravyko architektūros bruožų buvo emocinis paveikumas, ir jam pavyko architektūrinėmis priemonėmis sumodeliuoti iš esmės naują vestuvių ir vardynų apeigų ceremoniją, kurios ašimi tapo ritualinis tiltas-laiptai, vedantys į antrame aukšte suprojektuotą iškilmingąją zoną su vestibiuliu, santuokų bei vardynų salėmis ir pasitinkantys apsukusias ritualinį ratą įteisintas poras ar piliečius. Pirmajame aukšte, funkciškai atskyrus, buvo įkurdinta administracija.

Pažvelgus atidžiau, abiejų salių interjerų sprendime ryškėja tradicinės sakralinės erdvės elementai – stalas ir vitražas.

Pasak Gūzo, jie abu su Baravyku sutarę, kad „stalas, prie kurio atliekamas pagrindinis santuokos ritualas, turėjo atitikti altoriaus bažnyčioje prasmę“, o salių galinėse sienose įkomponuoti dailininko Konstantino Šatūno vitražai tampa fonu apeigai, vykstančiai prie stalų-altorių (panaudojus dirbtinį apšvietimą santuokų salės tūrinis vitražas dar tampa ir milžinišku sietynu).

Didesniuose Lietuvos miestuose projektuojant santuokų rūmus tapo įprasta, kad tai būtų pagal individualų projektą statomas šiuolaikiškos architektūros statinys su aikšte, pakankama privažiavimui ir ceremonijai. Vienur, antai Klaipėdoje, santuokų rūmų architektūra laikyta labiau pavykusia (architektas Ramūnas Kraniauskas, 1984), kitur, antai Šiauliuose (architektai Ignas Laurušas, Apolonija Nistelienė, 1975) ar Panevėžyje ji liko nepastebėta architektūros specialistų.

Pasak Gūzo, jie abu su Baravyku sutarę, kad „stalas, prie kurio atliekamas pagrindinis santuokos ritualas, turėjo atitikti altoriaus bažnyčioje prasmę“

Visų šių pastatų interjerai įrengti pagal vilnietišką pavyzdį – salėse kuriama iškilminga nuotaika, dramatiškai auginama nuo pat įėjimo-vartų iki stalo-altoriaus su už jo esančiu vitražu. Klaipėdoje tai buvo Gintautėlės Laimutės Baginskienės vitražas „Jaunystė“ (1984), Šiauliuose – Jolantos Teišerskytės-Stoškienės darbas, Panevėžyje – Kazimiero Morkūno sukurtas vitražas, užimantis visą sieną virš pagrindinių laiptų.

Rajonų, t. y. mažesnių miestų civilinės metrikacijos skyrių interjerų įrengimas nebuvo paliktas valdininkų savivalei – jį reglamentavo „interjero orientacinis planas su jaunavedžių kelio schema“ ir įvairūs patarimai: „per aktų salę eina takas (kilimas) iki stalo.

Puošniai dekoruojama frontalinė aktų salės siena, kurios fone santuokos metu stovi deputatas ir civilinės metrikacijos darbuotojas. Ši siena puošiama vitražu, mozaika ar kokiu kitu monumentaliosios dailės kūriniu. Leidžiama naudoti ir liaudiškų tuoktuvių atributiką juostas, midaus ragus“.

Skatinta, kad kiekvienoje patalpoje būtų „saviti baldai, spalvų deriniai, apšvietimas, prasmingas ir emocionalus dekoras“. Neliko nepastebėta ir ritualinio stalo-altoriaus svarba: „iškilmių stalai turi būti tipiniai, visuose rajonuose vienodi“.

Tarp modernios statybos santuokų rūmų vėl išsiskyrė novatoriškas Baravyko architektūrinis sprendimas – 1984 m. Anykščių Santuokų rūmams pritaikyta neveikianti kapinių koplyčia, kuri buvo integruota į naują pastatą su Šatūno vitražu. Tai, kas buvo įprasta to meto Vakarų architektūroje – nauja nebeveikiančių bažnyčių panauda – gana keistai „suskambėjo“ vėl pasikartojančioje kapinių aplinkoje.

Vėlyvuoju sovietmečiu santuokų rūmų, kaip puošnaus, išskirtinio pastato tipas paplito daugelyje sovietinių respublikų, nors Maskvoje pirmasis specialiai santuokų rūmams pastatytas pastatas iškilo tik 1987 m. Jų architektūrinė išraiška, viena vertus – unikali, kita vertus – keista.

Prancūzų architektūros publicistas ir fotografas Fredericas Chaubinas jas netgi pavadino „kosminėmis konstrukcijomis“ dėl neįprasto, įmantraus vaizdo. Lietuvoje išlikusių santuokų rūmų interjerus fiksuojanti fotomenininkė Vilma Samulionytė apibend­rino: „Stebint besikartojančius interjerus skirtingose vietose negali atsikratyti kažkokio sakralaus dirbtinumo įstaigos įvaizdžio“11.

Ritualinių paslaugų rūmai – dramatiška netekties gaida

Kaip vardynos, vestuvės, taip ir laidotuvės vis labiau atsipalaiduoja nuo bažnytininkų įtakos, nebereikalauja mistinėmis skraistėmis dangstomų bažnyčios patarnavimų. Civilinės laidotuvės pagrįstos ne skausmo ir nevilties demonstracija, o pagarba mirusiam ir užuojauta jo artimiesiems.

Santuokų rūmai ilgainiui paplito daugelyje sovietinių respublikų, o štai laidotuvių apeigoms skirti originalūs pastatai – sovietų Lietuvos specifika. Jau 1966 m. knygelėje „Civilinės laidotuvės“ buvo pateikiami patarimai, kaip apipavidalinti visuomenines šarvojimo patalpas rajonų centruose bei stambesnėse gyvenvietėse (su pridedamais tokių patalpų eskizais), tačiau pirmasis specialiai pastatytas, sekuliariam iškilmingų laidotuvių ritualui skirtas pastatas buvo numatytas visų pirma valstybinės reikšmės ceremonijoms – iškilmingoms partinių veikėjų laidotuvėms.

Šio objekto užsakovas – Buitinių paslaugų ministerija – pageidavo pastato, kuriame būtų teikiamos visos laidotuvių paslaugos – nuo dokumentų sutvarkymo iki meninio apipavidalinimo, nuo pašarvojimo paslaugų iki velionio transportavimo į kapines. Objekto svarbą, panašiai kaip ir santuokų rūmų atveju, pabrėžė vaizdinga jam paskirta vieta Olandų gatvėje. Vėlgi niekam neužkliuvo, kad rūmai bus statomi griaunamų žydų kapinių vietoje.

Jaunam architektui Česlovui Mazūrui 1968 m. iškilusi užduotis nebuvo paprasta – žinodamas valstybinio užsakymo reikalavimus jis kartu aiškiai suvokė ir šios „paslaugos“ sakralinę dimensiją.

Jaunam architektui Česlovui Mazūrui 1968 m. iškilusi užduotis nebuvo paprasta – žinodamas valstybinio užsakymo reikalavimus jis kartu aiškiai suvokė ir šios „paslaugos“ sakralinę dimensiją. Pasak architekto, tuo metu nebuvo net kur pasižiūrėti tinkamų prototipų, išskyrus, nebent, čekiškus krematoriumus, tačiau pastarųjų jis nelaikė tinkamais pavyzdžiais.

Kremavimo istorija ir jai skirti pastatai SSRS turi savitą ir pakankamai makabrišką istoriją. Įsteigti iškart po revoliucijos, pirmieji krematoriumai (Maskvoje ir Leningrade) turėjo dvi misijas – moderniai ir racionaliai tvarkyti palaikus modernistinės sanitarijos ir miesto teritorijų taupymo rėmuose; o taip pat skatinti ateistinę kovą su stačiatikybe, griežtai draudusia kremuoti kūnus.

Ryškiausiu tokiu atveju laikoma Maskvos krematoriumo atsiradimo istorija, mat jis buvo įrengtas 1927 m. grubiai perdarius tik 1914 m. pastatytą Šventųjų Serafimo Sarovskio ir Anos Kašinskos cerkvę Donskojės kapinėse. Vis dėlto Sovietų Sąjungoje atskirų pastatų, skirtų atsisveikinimo ritualui, tradicija nesusiklostė, – dažniau prie krematoriumų, o vėliau ir kitur buvo įrengiamos salės, vadintos atsisveikinimo (прощания), ritualinėmis (ритуалъный), gedulo (траурный).

Taigi Č.Mazūras gavo patrauklią, nors ir sudėtingą užduotį – suprojektuoti predecento neturintį objektą ir kartu sumodeliuoti ceremonijos dramaturgiją. Remdamasis universaliu egzistenciniu kelio/kelionės motyvu, jis manė sukurti savitą „bromą ing viečnastį“. Lankytojas įžengtų pro monumentalų portalą ir siauru koridoriumi patektų į didžiulę šviesią salę, kurioje pro stiklinę sieną atsivertų vaizdas į mišką.

Architekto nusivylimui, šiam jo projektui nebuvo pritarta ir apskritai po gausybės svarstymų galutiniam projektui buvo galima suteikti kolektyvinę „architektūrinės-meninės tarybos“ autorystę. Svarstytos ir etninės architektūros panaudos galimybės, tačiau galiausiai apsistota ties Le Corbusier modernių sakralinių pastatų įkvėptu sprendimu. Tai pareikalavo ir kitaip spręsti erdves bei jų apipavidalinimą – aklinose patalpose-salėse gamta jau nebegalėjo atlikti pagrindinio vaidmens, tad jos vietą užėmė monumentalusis menas, tampantis architektūrinės minties tąsa.

Ilgą laiką šios paskirties pastatui nebuvo rasta tinkamo pavadinimo – jis vadintas Laidojimo, Laidotuvių, Ritualinių apeigų ar Ritualinių paslaugų rūmais. Tačiau jis patiko ir valdžiai, ir žiniasklaidai – vertinta monumentali, rimties nuotaiką įkūnijanti architektūra, gera funkcinė organizacija. Būtent Mazūrui buvo užsakyta suprojektuoti ir vėlesnį rūmų priestatą, skirtą valstybinėms laidotuvėms (1987).

Laidotuvių rūmų sėkmė paskatino jų statybą kituose Lietuvos miestuose. Kaip ir santuokų rūmų atveju įsitvirtino nuostata, kad tai turi būti individualiai suprojektuotas, originalios architektūros ir emociškai paveikus pastatas.

Laidotuvių rūmų sėkmė paskatino jų statybą kituose Lietuvos miestuose. Kaip ir santuokų rūmų atveju įsitvirtino nuostata, kad tai turi būti individualiai suprojektuotas, originalios architektūros ir emociškai paveikus pastatas. Būtent tokiu laikyti Laidotuvių rūmai Kaune, 1978 m. pastatyti pagal architekto Alfredo Paulausko projektą. Lyginant su vilnietiškuoju, šis pastatas plastiškesnis, švelnesnis, netgi literatūriškesnis (prie rūmų pastatyta skulptūra „Liūdesys“) ir dėl to paveikesnis emociškai – interjero dramatizmą sustiprino įtaigus apšvietimas, juodos, violetinės ir raudonos spalvos keramika, skulptūriniai elementai ir fakelus imituojantys stikliniai šviestuvų gaubtai.

Ne mažiau originalūs mažesniuose Lietuvos miestuose iškilę laidojimo paslaugų pastatai, įkūniję folklorinio sąjūdžio Lietuvos modernizme idėjas. Šį sąjūdį galima laikyti ir būdinga vakarietiškam modernizmui kritinio regionalizmo srove, ir kur kas lokalesniu reiškiniu, artimu konfliktui modernistinės „mokyklos“ viduje, kitaip tariant – „dvasingesnės“ architektūros sukilimu prieš „bedvasį“ modernizmą.

Savitą išraišką ši tendencija įgavo ritualinių pastatų architektūroje – architekto Gyčio Tiškaus sukurtame šermeninės (tai paties architekto pasiūlytas terminas) projekte. Pagal jį 1973–1975 m. šermeninės ir buvo pastatytos Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Originalų pastato siluetą, primenantį etninės architektūros formas, kuria du aukšti ir itin statūs stogai. Juos jungianti ažūrinė metalinė saulutė – liaudies meno tradicijų akcentas.

Tiesa, architektas mini norėjęs panaudoti kryžių, tačiau tuo metu sumanymo nebuvo galima įgyvendinti. Interjere susikaupimo ir rimties nuotaiką kūrė kiekvienai šermeninei individualiai suprojektuoti vitražai (Henriko Kulšio ir Rimantės Kulšienės Klaipėdoje; Jolantos Teišerskytės-Stoškienės „Rauda“ Šiauliuose ir Gintautėlės Laimutės Baginskienės Panevėžyje).

Liaudies meno simbolikos ir sakralinės architektūros samplaika būdinga to laikotarpio „dvasingumo“ išraiškai. Originalaus tūrio, primenančio kapinių koplyčią, šermeninės su savitai perskaitoma saulutės simbolika buvo nuoširdžiai palankiai vertinamos.

Vis dėlto vėlyvuoju sovietmečiu pavyko pastatyti vieną visiškai artimą kapinių koplyčiai pastatą – 1984 m. Nidos kapinėse pagal Rimanto Jauniškio projektą iškilo postmodernistinių formų raudonų plytų šarvojimo salė, kuri tarp gyventojų neprigijo. Dabar ji vadinama Nidos civilinių kapinių koplyčia, o Neringos savivaldybė, planuojanti pastate įrengti kolumbariumą, nutarė joje įstatyti vitražus, „suteiksiančius sakrališką vertę“.

Vis dėlto vėlyvuoju sovietmečiu pavyko pastatyti vieną visiškai artimą kapinių koplyčiai pastatą – 1984 m. Nidos kapinėse pagal Rimanto Jauniškio projektą iškilo postmodernistinių formų raudonų plytų šarvojimo salė

Pasaulinio modernizmo kontekste laidotuvių rūmų/namų architektūra galėtų būti artima kapinių koplyčių tipui, tačiau savita paskirtis, pernelyg dramatiška architektūra ir gausus monumentalusis menas netgi SSRS mastu šiuos objektus išskiria kaip tik Lietuvai būdingą tipą (artimiausiu jam galima laikyti 1974 m. Tbilisio Muchatgverdi kapinėse pastatytą Ritualinių paslaugų salę).

Dvasinio ir fizinio sveikatingumo link

Paskutiniai sovietiniai dešimtmečiai Lietuvoje stebina kuriamų naujų ritualų gausa, kuriuose persipina lipnus sentimentalumas, archaiškų simbolių ir tradicinių kaimo apeigų elementų suplakimas: „Kaip šeimos židinio simbolis, sutuoktuvių apeigose gali būti naudojama ugnis. Civilinės metrikacijos įstaigoje įrengiamas aukuras (židinys), nuo kurio jaunųjų pora gali pridegti deglą.

Deglą jauniesiems gali dovanoti piršlys ir svočia, kai santuoka jau užregistruota. Piršlys ir svočia linki, kad prie jaunųjų šeimos židinio visada būtų šilta ir jauku, kad jų abipusė meilė visą gyvenimą būtų karšta, neblėstanti. Jaunieji deglą prisidega ir išsineša iš aktų salės. Deglas vėliau uždegamas prie vestuvinio vaišių stalo, per santuokos jubiliejus, įvairias šeimynines šventes. Deglai gaminami su stovais, ant kurių išgraviruojama sutuoktuvių data“, – rašoma 1979 m. „Civilinių apeigų“ patarimuose.

Nesu tikra, ar šis ritualas paplito, bet naujo sekuliaraus socialistinio ritualo išmonės kulminacija galima laikyti drąsiai po „pirties skalbyklos“ priedanga pastatytus Juknaičių sovietinio ūkio dvasinio ir fizinio sveikatingumo rūmus (!), kurie savo architektūrine kompozicija primena bažnyčią su vienuolynu (architektas Stanislovas Kalinka, 1977).

Socialine prasme Juknaičiuose buvo įgyvendintas socialistinis paternalistinis principas nuo „lopšio iki kapo“: čia buvo sukurta aprūpinta socialistinė gerovė nuo vaikų darželio iki senelių namų ir kapinių.

Tačiau iniciatyvaus sovietinio ūkio pirmininko Zigmo Dokšo užmojai neapsiribojo vien novatorišku gyvenvietės planavimu, jis siekė sukurti ir naujus tarybinio ūkio darbuotojų ritualus. Pirmininko sumanymu, tuose rūmuose vandens, ugnies ir meno stichijomis turėjo būti apvaloma ir išgryninama žmogaus siela ir kūnas.

Kūno ir dvasios apsivalymą simbolizavo erd­vinis Algimanto Stoškaus vitražas „Gyvenimo pulsas“: „Įėjus į rūmų holą – tamsoje įsižiebia tarsi apversta krištolinė eglė, kuri tvyro tamsioje apibrėžtoje erdvėje, lubose. Kompozitoriaus O. Balakausko specialiai sukurtos muzikos lydimi žvaigždučių spiečiai ratais leidžiasi žemyn ir žemyn, į tamsią vandens gelmę, o kartu su paskutiniais muzikos akordais nuraibuliuoja vandens paviršiumi tylos ir ramybės link.“

Laidojant Juknaičių gyventoją, vandentiekio bokštas-vėtrungė-varpinė išmušdavo tiek dūžių, kiek metų buvo išėjusiajam.

Rūmuose buvo įrengta paveikslais išpuošta moterų menė; vyrų, arba ugnies menė su sienine tapyba ir dekoruotu židiniu (sprendžiant iš nuotraukų, tai būta pirties); aktų salė su vitražu, žiemos sodas su skulptūromis, baseinas su kaskadomis ir povandeninėmis masažo srovėmis. O laidojant Juknaičių gyventoją, vandentiekio bokštas-vėtrungė-varpinė išmušdavo tiek dūžių, kiek metų buvo išėjusiajam.

Aprašytuosius pastatus galima pavadinti savitais, sekuliarioje sovietinėje visuomenėje susiformavusiais sakraliniais objektais. Jei santuokų rūmų atveju labiau ryškėja siekis sukurti sovietinę bažnyčią, tai laidojimo rūmai – artimesni sovietinės kapinių koplyčios tipui.

Galima daryti prielaidą, kad dėl to, jog sovietų okupacijos metais Lietuvos architektai buvo netekę galimybės projektuoti bažnyčių, jie šį savo troškimą perkėlė į ritualinių pastatų projektus ir sėmėsi įkvėpimo iš bendresnių XX a. būdingų modernistinių ieškojimų sakralinės architektūros srityje.

Nepaisant politinės įtampos, modernių bažnyčių statyba XX a. antroje pusėje sėkmingai klestėjo ir bene katalikiškiausioje Europos šalyje – Lenkijoje. Beje, turbūt dėl minėtos įtampos šioje šalyje įgyvendinti architektūros sprendimai iki šiol ne tiek stebina, kiek gąsdina savo keistumu. Nacionalinių regioninių formų, kaip jas tuomet suprato sovietiniai modernistai, panaudojimas ritualinių pastatų architektūroje išties pagimdė unikaliai keistų pastatų – pavyzdžiui, Kazachstane madinga jurtos forma tapo 1971 m. pastatytų santuokų rūmų pagrindu.

Šiandien daugumai ceremonijų vis labiau sugrįžtant į bažnyčias ir atsirandant naujoms modernioms šarvojimo salėms, sovietinio laikotarpio santuokų ir laidojimo rūmai prarado monopolininko teises.

Mažesniuose Lietuvos miestuose apskritai menksta tokių erdvių poreikis – Panevėžio ir Klaipėdos savivaldybės jau svarsto atsisakyti santuokų rūmų pastatų, o Anykščių santuokų rūmai sulaukė netikėtų permainų – vienoje pastato pusėje vis dar išliko Metrikacijos skyrius, o kitoje įsikūrė Sakralinio meno centras.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8.

 

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min