Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nutylėtos holokausto paslaptys: lytinė prievarta

Holokausto aukų memorialas „Jad Vašem“ Jeruzalėje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Holokausto aukų memorialas „Jad Vašem“ Jeruzalėje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Per Artimuosius Rytus ir šiaurės Afriką nuvilnijus revoliucijų bangai, Libijoje virtusiai pilietiniu karu, prožektorių šviesos apšvietė iki šiol į patamsę nustumtą žmonijos skaudulį: seksualinį smurtą, paženklinantį bemaž visus konfliktus.

Kalbų apie, esą, Libijoje naudotą ginklą – moterų prievartavimą – garsai sulaukė atsako. Pasaulio žiniasklaidoje prisimintos ne tik 20 amžiaus pabaigoje Europoje egzistavusios prievartos stovyklos, pasaulio „prievartavimų sostine“ tituluojama Kongo Demokratinė Respbulika, bet ir atkreiptas dėmesys į situaciją Libijoje bei Sirijoje.

15min.lt su savo skaitytojais dalinosi keliais užsienio spaudoje paviešintais straipsniais apie prievartą, kaip ginklą kare. Dalijamės dar vienu, CNN išpublikuotu straipsniu. Šįsyk – apie nutylėtą ir iki šiol beveik neanalizuotą temą – seksualinį smurtą, kurį galimai išgyveno holokausto aukos.

***

Kariai jos pasiimti atėjo naktį. Jie nusitempė mergaitę į kareivines ir privertė stebėti, kaip buvo prievartaujama moteris. Tuomet jie atrišo šunį, kuris išprievartautai moteriai išdraskė krūtis. Viskas nusidažė krauju. Moteris apalpo.

Tuomet atėjo jaunosios liudininkės eilė. Penki kariai vienas po kito prievartavo mergaitę. Jie ant jos pylė alkoholį ir juokėsi. Žadėjo mergaitę nužudyti. Ji dar neturėjo krūtinės, ant kurios galėjo pulti palaidas šuo.

Vėliau mergaitės sesuo ją sutvarkė, tačiau apie tai, kas įvyko, jos nekalbėjo. Niekas nekalbėjo apie tokius dalykus. Jie neturėjo apie tai kalbėti. O galbūt negalėjo.

 

Reuters/Scanpix nuotr./Auavico koncentracijos stovykla
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovykla

 

Kongo Demokratinė Respublika? Buvusi Jugoslavija? Libija? Šie liudijimai galėjo atsirasti iš bet kurios iš šių šalių. Tačiau iš tiesų jų šaknys daug senesnės. Jie sugrąžina į prieš septynis dešimtmečius vykusį holokaustą. Visa tai įvyko likus daugiau nei pusei amžiaus iki to, kai Jungtinės Tautos (JT) galiausiai paskelbė prievartavimą karo nusikaltimu.

Šie liudijimai sukrečia net tuos, kurie mano žinantys holokausto istoriją. Priežastis paprasta: jie iki šiol nebuvo plačiai aptarinėjami. Ar taip nutiko todėl, kad gyvos likusios holokausto aukos nesidalino savo siaubingais išgyvenimais? Ar, galbūt, todėl, kad intervuotojai jiems neuždavė teisingų klausimų? Ar tokie liudijimai tiesiog buvo sušluoti po istorijos kilimu?

Vis aktyviau pasaulyje veikiantys judėjimai nori šį kilimą pagaliau pakelti ir visiems parodyti, kas po juo iki šiandien buvo slepiama. Mokslininkai peržiūri senus liudijimus ir dokumentus, ieško naujų. Rašytojai išpublikavo ne vieną knygą, kuria bando įkvėpti žmones atsiverti. Psichologai nori padėti išgyvenusioms aukoms išgyti nuo jų paslapčių. Aktyvistai, tarp kurių ir feministė rašytoja Gloria Steinem, tikisi, kad šios tolimos praeities aukos padės sukurti šviesesnę ateitį.

Tačiau seksualinės prievartos holokausto metu temą lydi didžiulės diskusijos. Anot kai kurių akademikų, tai tema, kuri nebuvo pakankamai paviešinta ar įrodyta, kad užsitikrintų reikiamą dėmesį. Kiti baiminasi, kad ši tema gali nukreipti dėmesį nuo to, ką iš tiesų reikėtų prisiminti, kalbant apie holokaustą. Yra ir įsitikinusių, kad kalbėjimas šia tema gali pakenkti ir taip daug iškentėjusiems ir holokaustą išgyvenusiems asmenims.

Tačiau visi vieningai sutinka: pasaulis turi nebedaug laiko, norėdamas išgirsti ir išklausyti holokaustą išgyvenusių žmonių istorijas.

Diskusija ir įsiterpimas

Didžiausias dėmesys į galimus prievartavimus holokausto metu buvo atkreiptas 2010 metų pabaigoje, kai pasaulį išvydo knyga labai atviru pavadinimu: „Seksualinė prievarta prieš žydų moteris per holokaustą“ (angl. k. „Sexual Violence against Jewish Women during the Holocaust“).

 

AFP/Scanpix nuotr./Holokausto aukų memorialas Berlyne
AFP/„Scanpix“ nuotr./Holokausto aukų memorialas Berlyne

 

Knygoje kalbama apie įvairius dalykus, pradedant prievartavimais, priverstine prostitucija ir sterilizacija ir baigiant psichologine trauma, lyties tapatybės klausimais bei smurto vaizdavimu mene. Ši knyga, kurią parašė Sonja Hedgepeth ir Rochelle Saidel, yra pirmoji anglų kalba išleista knyga, kurioje svarbiausias dėmesys skiriamas seksualiniam smurtui per holokaustą.

S.Hedgepeth yra Tenesio valstijos universiteto užsienio kalbų ir literatūros profesorė. R.Saidel – politologė, rašytoja ir instituto „Atminkite moteris“ Niujorke įkūrėja bei vadovė. Šios moterys tikisi, kad jų knyga įžiebs rimtas diskusijas ir analizes. Tačiau taip pat pažymi, kad parašyti knygą jas, bent iš dalies, paskatino pastangos neleisti joms kalbėti šia tema.

Prieš penkerius metus Jeruzalėje esančiame holokausto aukų memoriale „Jad Vašem“ vesdamos seminarą mokytojoms, S.Hedgepeth ir R.Saidel iškėlė seksualinės prievartos prieš žydų moteris, klausimą. Kai R.Saidel, kuri taip pat yra knygos „Žydų moterys Ravensbriuko koncentracijos stovykloje“ pradėjo apie tai kalbėti, vienas iš pagrindinių nūdienos holokausto tyrėjų ją nutraukė.

„Jūs negalite to teigti... Kur įrodymai?“ – R.Saidel iki šiol puikiai pamena to vyro sakinį. „Jis kartojo tai kiekvieną sykį, kai su juo susitikdavau“, – tarė moteris, atsisakydama atskleisti minėto žmogaus vardą.

R.Saidel, kartu su S.Hedgepeth, susitiko su Jungtinių Valstijų, Izraelio, Austrijos ir Vokietijos mokslininkais, taip pat analizavusiais seksualinio smurto klausimą. Jie visi žinojo, kad patirtos lytinės prievartos liudijimai buvo užfiksuoti. Todėl jiems atrodė, kad kai kurių akademikų prieštaravimai jų darbui yra pakankama priežastis šį darbą tęsti.

Pasak S.Hedgepeth, tam tikra prasme tai, kas yra priimtina kalbant apie holokaustą, buvo „institucionalizuota“. „Kai kurios temos yra leidžiamos, tačiau kai kurios – ne“, – tvirtina profesorė.

 

Reuters/Scanpix nuotr./Izraelio vėliava
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Izraelio vėliava

 

„Maža istorinė reikšmė“

Geltonos žvaižgdės. Getai. Galvijų automobiliai.

Koncentracijos stovyklos. Dujų kameros. Krematoriumai.

Tai bemaž pirmiausiai vaizduotę nudažantys vaizdiniai, kai mąstoma apie holokaustą. Iš apytiksliai 15 mln. civilių, nužudytų per Antrąjį pasaulinį karą, tik žydus buvo siekta išnaikinti sistemiškai. Tai nereiškia, kad kiti, tarp kurių Jehovos liudytojai, romų bendruomenės atstovai ar homoseksualai, nebuvo aukos. Tačiau „galutinis sprendimas“ buvo sugalvotas būtent žydams sunaikinti.

Pasibaigus karui, 6 mln., arba du trečdaliai Europos ir trečdalis pasaulio, žydų buvo išžudyta. Ši tragedija tapo žinoma holokausto, arba hebrajiškai „šoa“, vardu.

Nuo to laiko, įkvėpti dažnai kartotos mantros „daugiau niekada“, istorikai paskyrė savo gyvenimus holokausto studijoms. Visame pasaulyje atsirado muziejai ir memorialai. Dokumentiniai ir meniniai filmai apie „šoa“ laimėjo įvairius apdovanojimus. Bestseleriais tapusios prisiminimų ir dienoraščių knygos buvo įtrauktos į mokyklų knygų sąrašus.

Turint omenyje visa tai, ką mes jau žinome apie holokaustą, tai, kiek seksualinė prievarta įtelpa į holokausto istorijos rėmus, išlieka debatų tema. „Neabejoju, kad kai kurios moterys buvo prievartaujamos, – teigia Lawrence'as L.Langeris, žymus holokausto tyrėjas.

Tačiau nors prievartavimas yra neabejotinai svarbus holokausto aukoms, „istorinė šio reiškinio reikšmė holokausto kontekste yra labai maža“, teigia L.L.Langer. „Tam, kad prievartavimai taptų naratyvo dalimi, išprievartautų asmenų skaičiai turėtų siekti tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių. Tačiau mes niekada nesužinosime, kiek iš tikrųjų jų buvo“, – teigė holokausto tyrėjas.

Akademikė ir rašytoja Myrna Goldenberg pritaria, kad prievartavimų holokausto metu mąstai neturėtų būti perdėti. „Turime nuolat kartoti, kad tai nebuvo norma. Tai nebuvo holokaustas. Holokaustas buvo žydų žudymas, – sako ji. – Tačiau manyti, kad seksualinės prievartos tema turėtų būti neliečiama, neteisinga. Moterys buvo kankinamos ir prievartaujamos. Joms buvo nupjaunamos krūtys. Kaip galima apie tai nekalbėti? Kaip galima to nepripažinti?“

 

AFP/Scanpix nuotr./Dovydo žvaigždė
AFP/„Scanpix“ nuotr./Dovydo žvaigždė

 

Atsiradę liudijimai

Pasak M.Goldenberg, pirmuosius 40 metų po Antrojo pasaulinio karo vyrai sudarė didžiąją dalį žmonių, ėmusių interviu iš holokaustą išgyvenusių asmenų. Anot jos, jie galėjo nenoriai kelti per holokaustą egzistavusios seksualinės prievartos klausimą. Tačiau po masinių prievartavimų Bosnijos kare 1990-aisiais, M.Goldenberg teigimu, kai kurios, holokaustą išgyvenusios moterys, pamažu pradėjo dalytis savo istorijomis. Tai darė pašnibždomis ir negirdint jų vyrams.

Kiti pasakojimai į paviršių iškilo įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose. Atsirado dienoraščių, kuriuose kariai ir liudininkai įamžino savo atsiminimus apie per pogromus vykdytus prievartavimus. Nacių veiksmai prieš žydus buvo smulkiai aprašyti sovietų rašytojų knygose, kol šios nebuvo uždraustos Stalino. Jas uždraudus, apie knygų egzistavimą ir jose užfiksuotus liudijimus sužinota praėjus tik keliems dešimtmečiams.

Tarp šių, ilgai slėptų publikacijų, buvo ir pasakojimų apie tai, kaip moterys buvo verčiamos šokti nuogos, o vėliau – išprievartaujamos ir nužudomos. Kaip kariai įsiverždavo į namus ir išniekindavo mergaites jų tėvų akivaizdoje, moteris – jų vyrų akivaizdoje. Čia rašyta ir apie masinėse kapavietėse rastus moterų, kurioms buvo nupjautos krūtys, palaikus.

Tada, maždaug tuo pat metu, kai pasaulis sužinojo apie buvusios Jugoslavijos karo žiaurumus, pasirodė „Oskaro“ apdovanojimą laimėjęs filmas „Šindlerio sąrašas“. Šio filmo kūrimas jo režisierių Steveną Spielbergą įkvėpė įkurti fondą, kurio tikslas – surinkti holokaustą išgyvenusių žmonių ir liudininkų istorijas.

Šiuo metu Pietinės Kalifornijos universiteto globoje esančiame Šoa fondo vizualios istorijos ir švietimo institute, yra apie 52 tūkst. vaizdo įrašų su liudijimais, įrašytais 32 kalbomis 56-iose valstybėse.

Daugiau nei 1 700 liudijimų yra nuorodų į seksualinę prievartą: seksualinį priekabiavimą, smurtą, tvirkinimą ir išprievartavimą. Pasak šį instituto archyvą prižiūrinčio Crispino Brookso, neperžiūrėjęs kiekvieno liudijimo atskirai, jis negali pasakyti, keliuose iš jų iš viso užsimenama apie išprievartavimą.

 

Reuters/Scanpix nuotr./Auavico koncentracijos stovykla
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aušvico koncentracijos stovykla

 

Tačiau C.Brooksas peržiūrėjo ne vieną liudijimą ir nustatė, kur ir kaip vyko šie incidentai: 265 koncentracijos stovyklose, 21 per deportacijas, 272 getuose. 512 įvykdė išvaduotojai (pasak C.Brookso, dažnai sovietų kariai), 12 buvo užfiksuota per priverstines eisenas, 39 įvykdė pagalbą teikti turėję asmenys, 33 smurto atvejai įvyko kai moterys slėpėsi, 7 – pabėgėlių stovyklose.

Vienas koncentracijos stovyklą išgyvenęs asmuo pasakojo apie nėščią moterį, išprievartautą visų akivaizdoje, nutemptą į vežimą, išvežtą ir daugiau niekada nebematytą. Kita moteris rodė randus, likusius po to, kai ją sumušė pareigūnas, liepęs jai išvalyti jo būstą ir ją išprievartavęs. Kita liudininkė pasakojo apie savo išsivežtą pusseserę, kuri į stovyklą buvo sugrąžinta kraujuojanti, su rankoje sugniaužtu duonos gabalėliu ir paslaptimi, kuria ji niekada su niekuo nepasidalijo.

Nesiremia liudijimais kaip įrodymais

R.Saidel, S.Hedgepeth ir kiti, analizuojantys seksualinės prievartos per holokaustą klausimą, žino, kad susiduria su kliūtimis, norėdamos į jį atkreipti kitų dėmesį. Pasak jų, kai kurie žmonės tiki, kad susikoncentravimas į su viena lytimi susijusias patirtis, nukreipia dėmesį nuo bendros žydų išgyvenimų patirties. Anot kitų, seksualinis smurtas prieš žydus neegzistavo, nes rasinio švarumo įstatymai draudė lytinius vokiečių santykius su žydais. Yra ir tų, kuriems priimti holokaustą išgyvenusių žmonių liudijimus kaip istorinių įvykių įrodymus, yra tiesiog nepatogu.

Tačiau R.Saidel nori žinoti štai ką: jei istorikai išties siekia suprasti, kaip holokausto patirtys skyrėsi įvairiose šalyse ir stovyklose, kodėl, tuomet, jie nenori tirti, kaip šie išgyvenimai skyrėsi vyrams ir moterims?

Atsakydama į argumentą apie rasinio švarumo įstatymus, esą saugojusius žydų moteris nuo seksualinės prievartos, R.Saidel sakė: „Tai absurdas. Tai tas pats, kas teigti, kad yra įstatymų, draudžiančių prievartavimus, todėl, esą, žmonės nėra prievartaujami“.

Minėti įstatymai, priduria ji, be jokios abejonės neturėjo jokios įtakos nacių koloborantų, kurie nebuvo arijai, veiksmams. Anot R.Saidel, minėti draudimai veikiau turėjo atvirkščią rezultatą: jie skatino nacių nusikaltėlius po išpuolių nužudyti savo aukas. Jie taip pat neleido prievartavimui tapti oficialia genocido politika – tai faktas, skiriantis holokaustą nuo to, kas išsivystė tokiose šalyse, kaip Ruanda, Sudanas ar buvusi Jugoslavija.

 

Reuters/Scanpix nuotr./Holokausto aukų pagerbimas Jad Vaaem memoriale
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Holokausto aukų pagerbimas „Jad Vašem“ memoriale

 

Helene Sinnreich, prisidėjusi prie S.Hedgepeth ir R.Saidel knygos, turi savo teoriją, kodėl kai kuriems akademikams nepakanka holokaustą išgyvenusių asmenų liudijimų, kaip egzistavusių faktų įrodymų.

„Kai kurių istorikų nenoras konstruojant holokausto istoriją remtis aukų liudijimais greičiausiai yra vyraujančio išankstinio nusistatymo remtis tik „oficialiais dokumentais“, rezultatas. Tokiu būdu jie, galbūt, taip pat bando kovoti su holokausto neigėjų kaltinimais – bando pademonstruoti pastariesiems faktus pačių nacių žodžiais“, – rašė Judaizmo ir holokausto studijų centro vadovė ir istorijos profesorė Ohajo valstijos Jangstauno universitete H.Sinnreich.

„Nebuvo įprastas reiškinys“

Kai kurie mokslininkai prieš tęsiant diskusijas apie prievartavimus per holokaustą norėtų spustelti pauzės mygtuką ir priversti visus giliai įkvėpti. L.L.Langeris yra vienas iš jų.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad didžiojoje dalyje koncentracijos stovyklų dirbo prostitutės, atvežtos čia tam, kad aptarnautų nacių pareigūnus ir sargus. Jis taip pat teigia, kad mirties stovyklose moterys numesdavo tiek daug svorio, kad kai kurios iš jų sverdavo vos 27 kilogramus. Beveik visos jos kentė nuo įvairių infekcinių ligų, tarp kurių – vidurių šiltinės ar tuberkuliozės. Todėl, L.L.Langerio įsitikinimu, SS stengėsi nuo šių moterų laikytis atokiau.

L.L.Langeris 25 metus ėmė interviu iš holokaustą išgyvenusių asmenų. Pasak mokslininko, nė vienas iš jo kalbintų asmenų nė sykį neprasitarė jam apie prievartavimus. L.L.Langeris taip pat pridūrė, kad seksualinės prievartos įrodymai neiškilo į paviršių ir per penkerius metus, kuriuos jis praleido peržiūrėdamas holokausto liudijimus Jeilio universiteto „FortunoffVideo“ archyve, kuriame saugoma apie 4 tūkst. interviu, atliktų 1979 metais.

Vyro neįtikina argumentai, esą tai, kad jis yra vyras, galbūt sulaikė moteris nuo išsipasakojimo. Jis sako tiesiogiai niekada neuždavęs klausimo apie išniekinimą, bet tiki, kad holokaustą išgyvenę asmenys pasidalino su juo tuo, kuo turėjo pasidalinti. L.L.Langeris girdėjo moteris pasakojant, kaip jos uždusino savo kūdikius. Jo manymu, pasakoti apie išprievartavimą joms nebūtų buvę sunkiau, nei atskleisti šiuos išgyvenimus.

„Aš visuomet paklausdavau: „Koks buvo pats baisiausias jums kada nors nutikęs dalykas?“. Niekas niekada man į šį klausimą neatsakė: „Aš buvau išprievartauta“, – sakė vyras. – Tai nereiškia, kad niekas nebuvo išprievartautas.“

 

Markv/wikimedia org. nuotr./Monumentas Babij Jaro aukoms
Markv/wikimedia org. nuotr./Monumentas Babij Jaro aukoms

 

L.L.Langeris ir Myrna Goldenberg kartu su Lenore Weitzman parašė knygą „Moterys holokausto metu“. Išleista 1998 metais, ši knyga buvo pirmoji holokausto knyga, skirta moterims.

L.Weitzman taip pat nuogąstauja, kad žmonės susidarys klaidingą nuomonę apie prievartavimų holokausto metu, mastus. Per S.Hedgepeth ir R.Saidel knygos aptarimą Vašingtone ji teigė, kad per holokaustą buvo išprievartauta „mažiau, nei 1 proc. žydžių“. L.Weitzman taip pat pažymėjo, kad tuo tarpu minėtų autorių knyga „sudaro įspūdį, jog prievartavimas buvo įprastas reiškinys“.

Nerimą L.Weitzman kelia tai, kad viso dėmesio sutelkimas į prievartavimus stigmatizuoja daugybę holokaustą išgyvenusių moterų.  Ji ėmė interviu iš šimtų iš jų, o prieš atvykdama į knygos aptarimą Vašingtone buvo susitikusi su keliomis holokaustą išgyvenusiomis moterimis, kurios, L.Weitzman tikinimu, liūdėjo dėl dėmesio, kurio sulaukė minėta knyga.

Prielaida, kad lytinė prievarta per holokaustą buvo įprastas reiškinys, „teršia visas šią tragediją išgyvenusias moteris“, įsitikinusi L.Weitzman. „Nėra taip, kad jos nenori kalbėti apie kažką skausmingo, jos tiesiog nenori būti vertinamos pagal kažką, kas neįvyko – nei joms pačioms, nei jų sesėms, nei mamoms ar dukroms. Siaubas, kurį jos iš tiesų išgyveno, ir taip yra pakankamai didelis.“

„Shanda“

Tačiau tokia pozicija nereiškia, kad L.Weitzman netiki, jog prievartavimų per holokaustą nebūta. „Žinoma, kad tai vyko, – teigia ji. – Kai kalbame apie 6 mln. išžudytų žmonių, turime suprasti, kad šiame kontekste vyko visokių dalykų. Bet kas blogo, ką tik galime įsivaizduoti įvykstant žmogui, ten greičiausiai įvyko.“

Tačiau ar būtina kalbėti apie prievartavimus? Galbūt moterys nenori, kad apie tai būtų diskutuojama. Galbūt aukos, nesvarbu, kiek mažai ar daug jų yra, savo istorijomis nesidalijo dėl to, kad tam yra priežastis.

Nesunku įsivaizduoti, kodėl per holokaustą išprievartautos moterys galėjo nuspręsti atsitverti tylos siena. Nepriklausomai nuo aplinkybių, seksualinės prievartos aukos išgyvena baimės, gėdos ir susirūpinimo, kad pačios bus laikomos kaltos dėl patirto išniekinimo, jausmus. Jos bijo, kad į jas bus pradėti žiūrėti kaip į „sugadintas“.

 

AFP/Scanpix nuotr./Žydų chasidų piligrimai Umanėje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Žydų chasidų piligrimai Umanėje

 

Jidiš kalboje yra žodis „shanda“, reiškiantis „gėdą“ arba „gailestį“. Tai žodis, puikiai apibūdinantis tai, ką, greičiausiai, tektų išgyventi seksualinės prievartos aukų šeimoms ar net visiems žydams. Kalbėti apie tam tikrus dalykus žydų bendruomenėje, ir ypatingai tarp vyresnės kartos atstovų, yra laikoma „shanda“. Išprievartavimas, tvirkinimas ar lytiniai santykiai yra tos temos, kurias mieliau pasiliekama sau.

Prie viso to dar reikėtų pridurti išgyvenimo kaltės jausmą, kurį patiria ne vienas holokaustą išgyvenęs asmuo. Tai yra kančios dėl to, kad tu išgyvenai, kai milijonai kitų žuvo. Yra ir tokių, kurie mąsto, kad išniekinta moteris bent jau išgyveno, taigi kokią teisę ji turi skųstis?

Be to, vien buvimas holokaustą išgyvenusiu asmeniu turi pakankamai daug svorio, atsakomybės ir lūkesčių.

„Vaiduoklių“ sugrąžinimas

Holokaustą išgyvenusių žmonių dukra, rašytoja Nava Semel, yra viena iš tos žydų kartos atstovių, kurią užaugino tėvai, nekalbėję nei apie karą, nei apie metus prieš karą. Šie žmonės buvo stiprūs, gyveno žydų tautoje ir buvo niekieno aukos. Jie nežiūrėjo į praeitį. Jie skubėjo išmokti hebrajų kalbą, kad galėtų liautis kalbėję savo gimtosiomis kalbomis. Jie susikoncentravo į naujų šeimų sukūrimą, neprisimindami tų, kuriuos prarado.

„Holokaustas buvo dalis mūsų kolektyvinės atminties, tačiau apie jį niekada nebuvo užsimenama privačioje sferoje, – savo namuose Tel Avive sakė N.Semel. – Mano tėvai nenorėjo dalintis siaubingais išgyvenimais. Jie bandė apsaugoti savo vaikus nuo praeities siaubo.“

N.Semel buvo įžengusi į antrą dešimtį, kai pirmą sykį išgirdo savo tėvų istorijas. Ji sužinojo, kad jos mama išgyveno tik stovyklos „kekšės“ dėka. Pastaroji buvo stovyklos kalinė, kurią po savo sparnu laikė SS. Už savo kūną gaudama duonos, ši moteris išgelbėjo ne vieną kitą kalinę. Tarp jų ir N.Semel mamą. Jei šis faktas neatrodo pakankamai intriguojantis, štai dar viena detalė: „kekše“ rūpinęsi SS sargybinis buvo moteris.

Savo motinos pasakojimą N.Semel aprašė knygoje „Stiklo skrybėlė“ (angl. k. „A hat of glass“). Pasak jos, ši knyga, pasirodžiusi praėjus 40-čiai metų po karo, yra pirmoji hebrajų kalba parašyta proza, kurioje dėmesys sutelkiamas į holokaustą išgyvenusių asmenų vaikus. Čia, norint juos apibūdinti, pirmą sykį pavartota frazė „antroji karta“. Visi moters knygos pagrindiniai veikėjai yra sūnūs ir dukterys, ieškantys tiesos, kad galėtų augti. Knyga privertė atsiverti duris, iki šiol trukdžiusias pokalbiams.

 

Juliaus Kalinsko nuotr./Genocido aukoms atminti...
Juliaus Kalinsko nuotr./Genocido aukoms atminti...

 

Holokaustą išgyvenę asmenys dėkojo N.Semel už suteiktą galimybę kalbėti, nors daugelis jos pačios kartos atstovų šią knygą iš pradžių peikė. Jie baiminosi, kad moteris „pamins Izraelio įvaizdį“, į dabartį sugrąžindama diasporos vaiduoklius. Visgi sugrąžinti pavyko ne visus vaiduoklius. Kai kurie iš jų liko pasislėpę šešėliuose, įstrigę kartu su prisiminimais, su kuriais žmonės nebuvo pasiruošę susidurti.

Praėjus daugiau nei 15 metų nuo šios, diskusiją paskatinusios knygos, N.Semel išpublikavo novelę „Ir žiurkė nusijuokė“. Joje pasakojama apie penkerių metukų žydę mergaitę, paslėptą lenkų ūkyje. Bulvių duobėje, kur šeima slėpė mergaitę, ji buvo prievartaujama. Nuolat.

Tačiau mergaitė užaugo stipri. Ji tapo vaikystės siaubus išgyvenusia ir vėliau nuostabia tapusia moterimi. 2001 metais išspausdinta N.Semel knyga, kuri netrukus gali virsti filmu, tarsi leidžia holokausto aukoms, patyrusioms seksualinę prievartą, tiek moterims, tiek vyrams, suprasti, kad paslaptis, kurią jie laiko savyje, tai paslaptis, kurią turi ir kiti žmonės.

Po novelės pasirodymo, su N.Semel susisiekė per dešimt žmonių, pasakę jai, kad ji parašė jų istoriją. Vieno skambučio rašytoja sulaukė anksti, apie 7 val. ryto. Verkimas, kurį moteris išgirdo telefono ragelyje, leido jai suprasti, kad tai – dar viena holokaustą išgyvenusi moteris.

Pasak N.Semel, jai paskambinusi moteris niekada su niekuo nebuvo pasidalinusi savo praeities išgyvenimais: nei su specialistu, nei su savo vyru. Tačiau tada ji galiausiai leido sau atsiverti.  „Atmintis visuomet bus šių žmonių dalis. Tačiau jei aš galiu garsiai išreikšti tai, ko jie negali, jei galiu tapti jų koridoriumi į išsilaisvinimą, tuomet, galbūt, jie jausis, ir mirs, ne tokie vieniši“, – įsitikinusi N.Semel.

Išsprūdusios istorijos

Paula David daugiau nei 20 metų dirbo su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis. Dabar Toronto universiteto gerontologijos profesorė, tuomet ji buvo socialinė darbuotoja, koordinavusi holokaustą išgyvenusių asmenų grupes Toronto „Baycrest“ centre. Pasak jos, čia gyvena bemaž daugiausiai holokaustą išgyvenusių asmenų.

 

`arūno Mažeikos/BFL nuotr./Žydų genocido paminėjimo akimirka
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žydų genocido paminėjimo akimirka

 

Netrukus moteris pradėjo analizuoti, kokią įtaką ankstyvame amžiuje patirta trauma turi senėjimo procesui. Dirbdama su holokaustą išgyvenusiomis moterimis, P.David žinojo, kad egzistavo nenatūralių priežasčių, kodėl kai kurios iš jų niekada negalėjo susilaukti vaikų. Ji taip pat spėjo, kad kai kurias kitas moteris kankino prisiminimai, dėl kurių jos itin bijojo gydytojų, ypatingai ginekologų. P.David taip pat suvokė, kad kai kurias moteris instinktyviai trinktelti žmonėms, vos šie prie jų priliesdavo, priversdavo turėta patirtis.

P.David susidraugavo su šiomis moterimis. Ji jas mylėjo. Ji nebūtų jų niekada teisusi, jei jos būtų atskleidusios, kad miegojo su vyrais dėl maisto. „Tai nebuvo seksas, tai buvo duona“, – aiškino ji. Ji suprato jas, kai jos sakė, kad lytinius santykius su savo vyrais toleravo tik norėdamos sukurti šeimas. Ji bandė nekrūptelėti, kai viena moteris, kurią išgelbėjo partizanų kariai, pasakojo ketverius metus buvusi prievartaujama po kelis sykius per dieną. „Ką galiu pasakyti? – pamena ji atsakant holokaustą išgyvenusią moterį, kai P.David paragino ją kalbėti toliau. – Manote, jie išgelbėjo mane, nes buvau žydė?“

Ji žinojo dalykus, apie kuriuos šios moterys nenorėjo, kad žinotų jų vaikai. „Man niekada nė viena, 85-erių ar 90-ies metų sulaukusi moteris neištarė: „Noriu papasakoti apie tai savo vaikams“, net kai pastariesiems buvo apie 70 metų“, – pasakojo P.David.

Tačiau moterims senstant ir, kai kurioms iš jų susergant demencija, buvo tokių, kurios prarado sugebėjimą save cenzūruoti ar sąmoningai atsirinkti, kuriais prisiminimais dalintis. Taigi P.David tapo liudininke, kaip iš šių moterų lūpų išsprūsdavo pasakojimai apie patirtą seksualinę prievartą ir kaip tai įvykdavo visai be kontrolės, prie artimų žmonių. 

P.David netgi buvo sumąsčiusi būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo to, kas kartais išsprūsdavo iš holokaustą išgyvenusių moterų lūpų. Ji norėjo apsaugoti ne tik šias moteris, bet ir šiuos liudijimus išgirdusius žmones, negalinčius gauti atsakymų į savo klausimus.

„Galbūt šios moterys niekada nenorėjo sėdėti kėdėje slaugos namuose ir pasakoti apie patirtus išprievartavimus, kol jų anūkai stovi prie jų ir klausosi, – sako P.David. – Šeimos nariui visa tai išgirsti yra be galo skausminga. Beprotiškai skausminga.“

Jei holokaustą išgyvenę asmenys nuspręs pasidalyti savo istorijomis ir tai padarys turėdami blaivų protą ir tiesiog norėdami save išvaduoti nuo praeities vaiduoklių, puiku. Tačiau P.David įsitikinusi, kad šios moterys neturėtų jausti spaudimo atsiverti. Jei jos nori savo išgyvenimus nusinešti kartu su savimi į kapus, lai taip ir būna.

 

Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Dovydo žvaigždė ant paminklo
Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Dovydo žvaigždė ant paminklo

 

Ateities kūrimas

Praėjus daugiau nei 65-iems metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, neišsakytos holokaustą išgyvenusių žmonių, kurių vis mažėja, istorijos greitai bus amžiams palaidotos. Taigi jei pasaulyje dar yra seksualinį smurtą per holokaustą išgyvenusių aukų, kurios nori kalbėti – su savo šeimos nariais, specialistais ar visuomene – dabar yra metas tai daryti.

Psichologė Eva Fogelman tikisi, kad holokaustą išgyvenę asmenys, kurie buvo išprievartauti, prakalbės, nes taip jiems būtų galima padėti išgyti. Daugiau nei 30 metų Niujorke su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis ir jų vaikais dirbusi E.Fogelman tikisi, kad jie savo paslaptimis pasidalys savo pačių labui. Moteris prisidėjo prie S.Hedgepeth ir R.Saidel knygos ir teigia, kad knyga, kaip ir kiti su ja susiję įvykiai bei diskusijos, gali padėti lytinę prievartą patyrusiems asmenims prakalbėti.

„Šiems žmonėms reikia, kad būtų patvirtintas jų patirtas konkretus skausmas ir kentėjimai... jiems reikia padėti gyti, – įsitikinusi E.Fogelman. – Liudijimai, dokumentacija, gali suteikti „autentiškesnį istorijos pojūtį.“

Yra įsitikinusių, kad kalbėjimas apie šiuos dalykus ar prievartavimų per holokaustą analizavimas yra susijęs ne tik su asmeniniu išgijimu ar istorijos knygų puslapių užrašymu. Jie įsitikinę, kad šie pasakojimai nenuplaus bendro holokausto siaubo. Anot jų, apie tai kalbėti reikia dėl didesnio bendrojo gėrio.

„Galbūt būtume galėję užkirsti kelią smurtui buvusioje Jugoslavijoje ir Konge, jei mums nebūtų reikėję laukti 60 metų tam, kad išgirstume tiesą, užfiksuotą knygoje „Seksualinis smurtas prieš žydų moteris per holokaustą“, – teigia feministė rašytoja Gloria Steinem.

G.Steinem moderavo diskusiją Brukline. Šioje diskusijoje dalyvavo žmonės, prisidėję prie knygos parašymo, o taip pat aktyvistai, kovojantys už moterų ir mergaičių teises. Vakaro metu netikėtai moteris iš Ruandos atsistojo ir viešai, pirmą sykį gyvenime, pasidalijo savo išgyvenimais apie tai, kaip būdama 14 metų ji buvo išprievartauta.

Tarp vakaro svečių buvo Jessica Neuwirth, moterų teisių advokatė. Ji dirbo Jungtinėse Tautose ir tarnavo kaip lytinės prievartos, kaip genocido įrankio, ekspertė-konsultantė. Ji taip pat buvo „Amnesty International“ konsultantė ir yra tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Lygybė dabar“ įkūrėja bei vadovė. Organizacija įsteiga siekiant užkirsti kelią smurtui ir diskriminacijai prieš moteris.

J.Neuwirth įsivaizduoja dieną, kai holokaustą išgyvenę asmenys paliudys JT, pasidalydami savo istorijomis kartu su moterimis ir mergaitėmis iš skirtingų kartų, rasių, šalių ir konfliktų. Tačiau ji baiminasi, kad gali būti per vėlu, kad aukų, kurios galbūt galėtų žengti šį žingsnį, jau nebėra tarp gyvųjų. Ir kad tiems, kurie vis dar yra, tinkamas laikas ar akimirka gali taip ir neišaušti. „Dažnai žmonės beprotiškai nori išsipasakoti, bet jų niekas nesiklauso, – sako J.Neuwirth. – Šiuo atveju viskas yra atvirkščiai: tiek daug žmonių nori klausytis, tačiau niekas nenori kalbėti.“

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min