Apie tokį Aukščiausiosios Tarybos pirmininko požiūrį Švedijos diplomatui Rygoje sakė Sąjūdžio narys, žinomas visuomenės veikėjas Algimantas Čekuolis.
„Paklaustas apie lietuvių nuomonę Švedijos pozicijos atžvilgiu, Čekuolis sakė, kad Landsbergiui ji rodosi „keista“. Esą būta ir teigiamų, ir „prastų“ signalų. Lietuviams atrodo, kad Švedija svyruoja. Jis taip pat teigė, kad (švedų) socialdemokratai atrodo kur kas „atsargesni“ už kitas parlamentines partijas, kurių pozicija esą aiškesnė“, – rašoma 1990 metų balandžio 2 dienos dokumente, kurį paviešino Švedijos užsienio reikalų ministerija.
Kitame dokumente cituojamas tuometinis Švedijos ambasadorius Maskvoje Orjanas Berneris svarstė, kad sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo ultimatumas Lietuvai ir ekonominės sankcijos atspindėjo „konservatyviojo sparno bei kariškių norą pasinaudoti galimybe rimtai eskaluoti konfliktą, siekiant parodyti kitoms respublikoms santykių su Maskva nutraukimo pavojų“.
„Pasak lenkų ambasadoriaus, Gorbačiovas penktadienį (balandžio 13 d.) Jaruzelskiui apie Lietuvą sakė: „Mes paprasčiausiai nežinome, ką daryti“, o ne vėliau nei anos savaitės trečiadienį (balandžio 11 d.) Ševardnadzė britų ambasadoriui buvo sakęs, kad apie ekonominę blokadą negalvojama. Taigi vėliau buvo apsigalvota ir griebtasi šių skubotų, negrabių ir taktiškai, ko gero, neišmintingų veiksmų“, – rašoma ataskaitoje, parengtoje 1990-ųjų balandžio 19 dieną.
