– Ką naujo sudėjote į šią knygą, juk esate parašęs net 6 knygas apie Vilniaus gatves?
– Ji visiškai nauja. Šioje knygoje kalbu ne apie gatves, o apie Vilnių, žvelgdamas į miestą per jo gyventojus, jų buitį. Tai kasdienio gyvenimo istorija, su ją supančiais daiktais, įvykiais, nelaimėmis, gaisrais, epidemijomis, okupacijomis ir karais. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Nuo 1965-ųjų Vilniaus istorijos niekas nerašė, buvo nagrinėjamos tik pavienės temos. Vientiso leidinio nebuvo.
– Rašant Vilniaus istoriją, kurie aspektai jums pasirodė įdomiausi?
– Man labiausiai patiko žmonės. Jie buvo savo darbo meistrai, amatininkai, auksarankiai. Jų nesulaužė nei ligos, nei maras, nei gaisrai. Praeidavo keletas metų ir po tų nelaimių miestą atstatydavo, jis atgydavo dar gražesnis. Po gaisro stovėdami prie savo namų griuvėsių, jie nei miesto valdžią, nei karalių kaltino, nei prieš Dievą burnojo. Jie žinojo, kad vis tiek viskas bus atstatyta, kažkas parems, pažįstami žmonės leis priglausti galvą jų namuose ar galės įsikurti miesto, bažnyčios prieglaudose ir neliks gatvėje.
– Atrodo, šiandien žmonės galėtų pasimokyti to meto stiprybės...
– Be abejo, tokio verksmo nebuvo. O Vilnius degė 17 kartų! Kelis kartus buvo maro epidemijos, kitos negandos, okupacijos. Dabar mes per daug gerai gyvename.
Tokio verksmo nebuvo. O Vilnius degė 17 kartų! Kelis kartus buvo maro epidemijos, kitos negandos, okupacijos. Dabar mes per daug gerai gyvename.– Kiek prireikė laiko, kad surinktumėte visas žinias apie vilniečių gyvenimą?
– Šią knygą rašiau kurdamas kitas savo knygas. Archyvuose medžiagą rinkau nuo 1964-ųjų. Rašiau „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“ apie 14 metų. Atsitiko taip, kad kai kurios šios knygos dalys buvo publikuotos ankstesnėse knygose – apie Vilniaus universitetą, kolegijas, gaisrus, marą... Teko visą tą gausybę medžiagos sulipdyti į vieną ir papildyti. Ketinau parašyti kasdienio vilniečių gyvenimo istoriją ir sustoti ties XIX a. pabaiga. Tačiau vėliau nutariau įtraukti ir XX a. pradžios Vilnių su visais karais ir okupacijomis, praplėsti iki pat mūsų dienų. Žinoma, kai ko įdėti nepavyko, nes ta knyga būtų pernelyg stora.
– Kuo rėmėtės? Ar radote ankstesnių autorių rašytų panašių knygų?
– Daugiausia, ką galėjau rasti, radau archyvuose. Naudojausi kitų istorikų tyrinėjimais, tačiau šiais laikais niekas nieko panašaus sukurti nemėgino. Buvo pavienių veikalų gerokai siauresnėmis temomis. Dauguma jų išspausdinti tokiu mažu tiražu – 200–300 egzempliorių, kad ne specialistas jų net nerastų. Iš esmės didžioji medžiagos paieškų dalis vyko archyvuose, kurie yra begaliniai. Dar 20 knygų per akis užtektų. Galima būtų rašyti apie miesto sanitariją, apie pirtis, gimimus, nesantuokinius vaikus, linksmąją gyvenimo pusę – prostituciją.
Radau tokių bylų, kurios pastarąjį kartą buvo atverstos 1957-aisiais. Nuo to laiko daugelio jų niekas nė nečiupinėjo – rezervai milžiniški. Jei būtų finansavimas, galėčiau nesunkiai parašyti Vilniaus amatų ir pramonės istoriją. Šiuo metu esu surinkęs medžiagą apie Vokiečių ir Vilniaus gatves, galbūt bus leidžiami leidiniai apie atmintinus jų objektus ir asmenybes.
– Ar turite mokinį, patikėtinį, kuris jums pagelbėtų, tęstų jūsų pradėtą darbą?
Ne. Deja, ne. Tą, ką spėsiu parašyti, parašysiu, o paskui jau kaip bus, taip. Žinau keletą studentų, kurie tyrinėjo gatvių istoriją, esu juos konsultavęs, gal kas užsikabins.
 |
| Naujausia R.A.Čaplinsko knyga |
– Kaip atsitiko, kad pasišventėte būti Vilniaus gatvių ir gatvelių tyrėju?
Pagal išsilavinimą esu energetikas. Kadaise domėjausi meno istorija, kolekcionavau, esu surinkęs nemažą grafikos kolekciją. Kartą radau seną, prastą pionierišką žinyną, kuriame buvo surašyti senieji gatvių pavadinimai. Man kilo mintis patyrinėti, kaip jie keitėsi, taip viskas ir prasidėjo.
– Esate vilnietis nuo pat šaknų?
– Gyvenu čia nuo 1952-ųjų. Pirmą kartą 1947-aisiais atvažiavau, kai čia tebuvo griuvėsiai. Nuo tada, kai čia įsikūriau, išlandžiojau visus miesto požemius, ko dabar nepadarysi – kur tik eini, visur spynos. Kai dar buvau paauglys, buvo galima nuo Pylimo gatvės iki Aušros vartų rūsiais nueiti, žinojome kelius. Antras miestas po miestu.
– Knyga vadinasi „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“, kokias legendas joje pasakojate?
Aš nerašau apie Geležinį vilką ar kitų populiarių legendų. Man mintis paneigti kai kurias legendas kilo tuomet, kai skaičiau keliautojų žinias apie Vilnių, kartografų aprašymus, iš kurių susidaro vaizdas, kad Vilnius – laukinių miestas, kur žmonės neturi lovų, gyvena susispaudę su gyvuliais vienoje patalpoje, namai be kaminų. Nuo alkoholio ir dūmų apakę, žudo vieni kitus... Taip buvo rašyta apie XVI a. pabaigos Vilnių, kai miestas iš tiesų klestėjo. Buvo aukso amžius, Žygimanto Augusto laikai, Lietuva su niekuo nekariavo, kūrėsi didikai.
