Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rusijos aktorius Leonidas Bronevojus: Sovietų Sąjunga – 70 metų trukęs siaubo filmas

Rusijos aktorius Leonidas Bronevojus
uainfo.org nuotrauka / Rusijos aktorius Leonidas Bronevojus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rusijos aktorius Leonidas Bronevojus, išgarsėjęs Gestapo vado Heinricho Muellerio vaidmeniu legendiniame sovietų seriale „Septyniolika pavasario akimirkų“, išplatino laišką, kuriame dalijasi savo įžvalgomis apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Jis baisisi iki šiol Rusijoje gaja nostalgija sovietmečiui ir teigia, kad jo gimtinėje niekam nerūpi Antrajame pasauliniame kare suluošinti asmenys, be kurių aukų nebūtų įmanoma karinė pergalė, kuria Kremlius didžiuojasi iki šiol, rašo interneto svetainė uainfo.org.

Viskas, kas vyko Sovietų Sąjungoje, nebuvo aprašyta net baisiausiose pasakose, tai baisus ir absurdiškas 70 metų užsitęsęs siaubo filmas: toks siaubingas, kad mes nuo jo peržiūros neatsiplėšėme ir iki šiol prie jokio kito filmo priprasti negalime.

Aš jums pasakysiu baisų dalyką – net Hitleris, ir tas geriau už Staliną. 

Atkreipkite dėmesį – kiek jau yra žinoma apie žvėriškumus ir stalinistinius lagerius, apie baržas su disidentais, kurias padegdavo, apie sušaudymus tiesiog darbo vietose, apie milijonus našlaičių – „liaudies priešų“ vaikų. Ir vis tiek atsiranda žmonių, kurie Volgogradą norėtų vėl vadinti Stalingradu, o Komunistų partijos nariai, kurios Borisas Jelcinas neuždraudė, nes sutrukdė degtinė, skanduoja „Stalinas! Stalinas!“.

Kvailiai, ar bent žinote, ką šūkaujate? Aš jums pasakysiu baisų dalyką – net Hitleris, ir tas geriau už Staliną. Taip taip, ir nors Hitlerio aš nekenčiu, puse kruopelytės jį gerbiu daugiau, nes jis bent jau savų, vokiečių, beveik nelietė, o šitas šienavo visus iš eilės – ir osetinus, ir gruzinus, ir rusus, ir ukrainiečius.

Jaučiau, kad atsiras toks, kaip Ziuganovas (Rusijos komunistų partijos lyderis, – red. past.), kuris daugiamilijoninei tautai įrodinės, kad Stalinas vertingesnis net už Aleksandrą Puškiną, nes padarė daugiau.

Apie tai, kaip sistemą, kurią mes apdainuojame ir giriame, marino žmones (geriausiu atveju nužudydavo, blogiausiu – liepdavo nužudyti kitiems), ne tik reikia priminti, tai daryti yra būtina. Kad į ją nebūtų grįžta, kad tokia mintis nė vieno galvoje net neatsirastų, kad tada buvo gerai. Kas galėjo būti gero, kai pusė šalies sėdi kalėjimuose, o likusi pusė sodina?

Tie, kurie sodindavo, beje, vis dar yra gyvi, o tie, kurie sėdėjo, beveik išmirė. O aš, kurio vaikystė buvo išniekinta, kurio šeima buvo išmėtyta po visą Sąjungą, visada sakiau ir sakysiu – šiukštu neliūdėkite pragaro, nes reikia prisiminti gėrį, o ne blogį.

Beje, visos mūsų bėdos kyla dėl to, kad mes neprisimename gėrio. Pavyzdžiui, ką už šią pergalę (Antrajame pasauliniame kare) gavo tie, kurie kariavo, kam jie tapo reikalingi?

Prieš septynerius ar dešimt metų per televiziją rodė reportažus, filmuotus Rusijoje ir Vokietijoje: guli mūsų senolis frontininkas, be kojų, šalia bjaurūs protezai, o po to rodo Miuncheną – jaukus namas, gėlynas, smėliu barstytas keliukas. Savo „Mercedes“ link juda senukas – buvęs Vermachto karys. Net nepasakysi, kad jis iš viso kojų neturi. Taigi, kas laimėjo – mes ar jie?

Uzbekai, kazachai, tadžikai įsileisdavo po savo namų stogu, su mumis dalinosi paskutiniais maisto kąsniais, o dabar Maskvoje jų vaikų ir anūkų net žmonėmis nelaiko, klijuoja jiems paniekinamą žodį „gastarbaiteris“ (svečias darbininkas).

Mums, nuskurusiems, alkaniems, skurdiems našlaičiams ir beturčiams karo metu Vidurinės Azijos žmonės suteikdavo pastogę. Uzbekai, kazachai, tadžikai įsileisdavo po savo namų stogu, su mumis dalinosi paskutiniais maisto kąsniais, o dabar Maskvoje jų vaikų ir anūkų rusai net žmonėmis nelaiko, klijuoja jiems paniekinamą žodį „gastarbaiteris“ (svečias darbininkas).

O kodėl rusai negalėtų „svečiams darbininkams“ išmokėti kompensacijų iš naftos pinigų? Nejaugi jie tuo metu neišleido papildomų pinigų dėl mūsų, o gal kažkas mano, kad „svečiai darbininkai“ tinkami tik gatvėms šluoti ir sienoms glaistyti? Jeigu taip, tai mes, karo nugalėtojai, esam nė kiek negeresni už nacius, kurie dalino tautas į aukštesnes ir žemesnes – garbingi „Tautų tėvo“ vaikai.

Neturiu teisės duoti patarimų, kaip gyventi, galiausiai ir pats to nežinau. Kiekvienas gali man priekaištauti, kad Sovietų Sąjungos laikais gavau premijų, apdovanojimų ir kad mano tėvas buvo vienas iš žiauriausių OGPU tardytojų Kijeve. Nueito kelio ir savo biografijos negaliu pakeisti, bet esu įsitikinęs: į praeitį grįžti negalima.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min