Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šventuoju paskelbtas popiežius Jonas Paulius II – žmogus, išmokęs tautas nebijoti

Popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra Šiauliuose
Gintaro Šiupario nuotr. / Popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra Šiauliuose
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Romos popiežius, Katalikų Bažnyčios galva, Romos vyskupas, Jėzaus Kristaus vikaras, apaštalų kunigaikščio įpėdinis, Visuotinės Bažnyčios pontifikas, Vakarų patriarchas, Italijos primas, Romos bažnytinės provincijos arkivyskupas ir metropolitas, aukščiausias Vatikano Miesto Valstybės valdovas, Dievo tarnų tarnas.

Tai sąrašas titulų, kuriuos Karolis Wojtyla gavo 1978 m. spalio 16 d., kai balti dūmai virš Vatikano paskelbė apie jo užduotį tapti šv. Petro įpėdiniu. Tačiau arčiausi jo širdžiai buvo paskutiniai žodžiai iš šio netrumpo sąrašo – Dievo tarnų tarnas.

Jonas Paulius II (tokį vardą pasirinko naujasis popiežius) tapo pirmuoju ne italų kilmės Romos popiežiumi po 455 metų petraukos ir pirmuoju popiežiumi slavu. Jo vardas reiškė, kad jis tęs savo pirmtakų Jono XXIII ir Pauliaus VI, pagrindinių Vatikano II Susirinkimo figūrų, vykdytą liniją.

Jaunojo Krokuvos arkivyskupo darbštumas, energija ir gebėjimas generuoti idėjas Vatikano II Susirinkimo metu paliko itin gerą įspūdį Susirinkimo tėvams. Būtent darbas Susirinkime tapo svariu veiksniu kardinolams konklavoje pasirenkant K.Wojtylą Katalikų Bažnyčios galva.

Naujasis popiežius ryžtingai atsisakė beveik visų išorinių didybės požymių, susiformavusių per daugelį amžių rūmų tradicijų ir etiketo. Šios tradicijos Romos popiežių pavertė kone stabu, kažkokia būtybe tarp gyvo žmogaus ir Dievo.

Naujasis popiežius ryžtingai atsisakė beveik visų išorinių didybės požymių, susiformavusių per daugelį amžių rūmų tradicijų ir etiketo. Šios tradicijos Romos popiežių pavertė kone stabu, kažkokia būtybe tarp gyvo žmogaus ir Dievo.

 

Jis kategoriškai atsisakė naudotis popiežiaus palankinu – neštuvais, kuriais šimtmečius iškilmingai nešiodavo jo pirmtakus. Pageidavo, kad jo inauguracija nebūtų ilga, pernelyg iškilminga ir prašmatni. Jis beveik niekada nenešiojo popiežiaus karūnos – tiaros. Taip pat griežtai drausdavo bučiuoti ne tik savo batus, bet ir ranką.

Netrukus po išrinkimo popiežius apsilankė Lenkijos kolegijoje Romoje. Nepaisant draudimų, vienas iš vyskupų puolė priešais jį ant kelių ir pabučiavo Jono Pauliaus II ranką.

Reaguodamas į tokį poelgį, popiežius savo ruožtu atsiklaupė prieš šį vyskupą ir pabučiavo jo ranką. Šalia stovėję kardinolai nustėro ir pradėjo piktai tarpusavyje kuždėtis. Pontifikas atsisuko į juos ir paklausė: „Ką, ar aš neturiu teisės?„

Paskutiniais savo gyvenimo metais, kai Jonas Paulius II sunkiai ir ilgai sirgo, jis nereikalavo, kad būtų gydomas Vatikane, kaip visi jo pirmtakai, bet vyko į ligoninę Gemelli. Juokais ši klinika buvo vadinama Vatikanas III (Vatikanas II buvo jo vasaros rezidencija Castel Gandolfe, kur jis liepė įrengti baseiną, beje, sulaukęs pastabų, kad jis taip žemina savo statusą, nes popiežiui neva nedera plaukioti).

Jis mėgdavo ateiti pas žmones po savo savaitinių pasisakymų iš balkono priešais Šv.Petro aikštę, kad pabendrautų su tikinčiaisiais. „Sykį Vatikano soduose buvo galima išvysti, kaip Jo Šventenybė šoka su narkomanais, – prisimena kardinolas Tadeuszas Pieronekas. – Kaip ten pateko tie narkomanai? Jis buvo įsitikinęs, kad tai žmonės, turintys problemų. Ir jei yra problemų, tuomet reikia eiti pas šiuos žmones, nes, ar jis nėra jų dvasinis ganytojas?“

Pirmaisiais savo pontifikato metais Jonas Paulius II gavo pravardę „Skrajojantis popiežius„. Skirtingai nuo savo pirmtakų, beveik niekada nepalikdavusių Romos, Jonas Paulius II nuolat vykdavo į apaštalines keliones susitikti su įvairių šalių tikinčiaisiais.

Per 26 su puse savo pontifikato metų, popiežius atliko 250 pastoracinių vizitų, tarp jų 164 į užsienį, aplankė 1022 miestus, iš viso už Romos ribų praleido 822 dienas. Kiekvienoje šalyje jis kreipdavosi į tikinčiuosius jų gimtąja kalba – ištardavo bent keletą žodžių arba skaitydavo visą pamokslą vietos kalba.

Jis darė viską, kas įmanoma, kad krikščionybė apskritai ir Katalikų Bažnyčia priartėtų prie žmonių, kiek įmanoma patenkintų jų dvasinius poreikius.

Jonas Paulius II įeis į istoriją ir kaip didis ekumenistas – jis darė viską, kad stiprėtų ryšiai ir tarpusavio supratimas su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis. Jis tapo pirmuoju popiežiumi, kuris aplankė musulmonų mečetę ir žydų sinagogą.

Jonas Paulius II niekada nebijojo pripažinti klaidų ir nuodėmių – tiek asmeninių, tiek Bažnyčios. 2000 m. kovo 12 d. popiežius paprašė atleidimo už Bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais ir moterimis.

Jonas Paulius II niekada nebijojo pripažinti klaidų ir nuodėmių – tiek asmeninių, tiek Bažnyčios. 2000 m. kovo 12 d. popiežius paprašė atleidimo už Bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais ir moterimis.

Jonas Paulius II yra paprašęs atleidimo už kryžiaus žygius, inkviziciją, žydų persekiojimą, vergijos toleravimą, krikščionybės skilimą.

Laiške Tertio millennio adveniente jis priminė, jog „visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį“.

Tačiau Jonas Paulius II būdavo labai kietas ir nepalenkiamas, kai jis manydavo esąs teisus. Pavyzdžiui, nepaisant daugelio kardinolų nuomonės, jis nedarė jokių kompromisų ir pasmerkė vadinamąją „išsilaisvinimo teologiją“ – krikščionybės ir marksizmo derinį.

Ši teologija buvo labai populiari daugelyje Lotynų Amerikos šalių praėjusio šimtmečio septintajį ir aštuntąjį dešimtmetį. Jonas Paulius II ekskomunikavo katalikų kunigą Ernesto Cardenalį, kuris, nepaisydamas popiežiaus draudimo, tapo marksistinės Nikaragvos sandinistų vyriausybės ministru.

Tokia jo pozicija yra visiškai suprantama. Gyvendamas komunistų valdomoje Lenkijoje, jis gerai žinojo šios ideologijos nešamą blogį. Jonas Paulius II buvo įsitikinęs antikomunistas, daug padaręs, kad komunizmo šmėkla pasitrauktų nuo Europos. Šį jo nuopelną puikiai apibendrino legendinis „Solidarumo“ kūrėjas Lechas Walesa: „Be jo komunizmas nebūtų žlugęs, arba geriausiu atveju tai būtų įvykę vėliau ir praliejus daugiau kraujo.“

Savo pontifikatą Jonas Paulius II pradėjo nuo žodžio „Nebijokite!“ Jis mokė savo kaimenę būti bebaimiais. Ir tai galėjo daryti, nes pats buvo drąsus, ką liudija ir visas jo gyvenimas, kuris nusidriekė iki šventumo aukštumų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min