Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tarpukario Lietuvos žvalgybos derlius – po 15 pagautų užsienio šnipų kasmet

Petras Balaika (g. 1895), savanoris, pasienio policininkas, buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, Savanorio kūrėjo ir Nepriklausomybės medaliais, Lenkijos žvalgybos agentas sulaikytas 1932 m. spalio 18 d.
Knygos iliustr. / Petras Balaika (g. 1895), savanoris, pasienio policininkas, buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, Savanorio kūrėjo ir Nepriklausomybės medaliais, Lenkijos žvalgybos agentas sulaikytas 1932 m. spalio 18 d.
Šaltinis: Versus aureus
0
Skaitysiu vėliau
A A

Leidykla „Versus aureus“ išleido Seimo nario istoriko Arvydo Anušausko knygą „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 metais“ / Arvydas Anušauskas. – Vilnius : Versus aureus, 2014. – 368 p. : iliustr., portr. Bibliogr.: p. 343–365. – Asmenvardžių r-klė: p. – 330–343.) Prieš 95 metus metus susikūrusi Lietuvos žvalgyba pergyveno labai įdomų ir sudėtingą laikotarpį. Lietuvos žvalgybos istorija pasižymėjo labai intensyviomis dvikovomis su kaimyninių valstybių slaptosiomis tarnybomis. Knyga padės daugiau ažinti XX a. žvalgybos istoriją, padės suvokti ir objektyviai įvertinti Lietuvos slaptųjų tarnybų vaidmenį užtikrinant nacionalinį saugumą. Pateikiame ištrauką iš A.Anušausko knygos „POLITINIO SEKIMO TIKSLAS – PAŽINTI NUOTAIKAS (1927–1933)“.

A.Anušausko knygos
A.Anušausko knygos "Lietuvos žvalgyba" viršelis

Aštuoni pučai ir virtinė teroro aktų

Per keturiolika metų Smetonos autoritarinis valdymas atlaikė virtinę teroro aktų ir bent aštuonis pučus, kurių rengėjai buvo suimti ir stojo prieš teismą. Vėliau VSD direktorius Augustinas Povilaitis slaptame memorandume apibūdino kaip nuolatinę baimės būseną: „Politinių grupių kovos sudaro beveik nuolatos besitęsiančią tokią valstybės viduje atmosferą, kad atitinkami valstybės organai, dažniausiai krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministerijos, yra nuolatinėj baimėj sulaukti sukilimų. Ši sukilimų baimė mūsų valstybiniame

Vienas iš Lietuvos žvalgybos kūrėjų Rusteika
Steponas Rusteika (1887–1941) pulkininkas leitenantas.1930–1931 m. – Kriminalinės policijos valdybos direktorius. NKVD suimtas 1940 m. spalį. Karui prasidėjus išvežtas į Minsko kalėjimą ir 1941 m. birželio 24 d. ten sušaudytas. 2002 m. Kaune jam atidengta memorialinė lenta.

gyvenime yra virtusi nuolatine“.

Tokios grėsmės akivaizdoje turėjo nepriekaištingai dirbti šalies saugumo struktūros. Todėl 1928 m. kovo 13 d. vidaus reikalų ministras patvirtintame Kriminalinės policijos statute buvo įvardintas toks pagrindinis tikslas: „vadovaujantis Vidaus Reikalų Ministerio nurodymais ir įsakymais, kovoti su priešvalstybinėmis organizacijomis bei asmenimis, sekant jų veikimą nuo pat jo pradžios ir užkertant valstybei pavojingam darbui kelią įstatymų leistomis ar numatytomis teisėmis bei priemonėmis“.

Sekti ir stebėti

Šį darbą nuo tol turėjo vykdyti Kriminalinės policijos I skyrius (buvęs „A“ skyrius). Kriminalinės policijos valdybos direktoriui buvo pavaldūs Operatyvinės žinių ir Išviršinio tėmijimo (išorinio sekimo) sekcijų vedėjai, rajonų viršininkai ir I bei II (kovojo su kriminaliniais nusikaltimais) skyrių viršininkai. I skyriaus viršininkui buvo pavaldūs tik Kauno politinio rajono viršininkas, agentūros vedėjas, Tardymo ir spaudos sekcijų vedėjai. Jis turėjo prižiūrėti visą politinio sekimo darbą (ypač Kaune) ir stengtis „įsigyti slaptų sandarbininkų svarbiausiuose priešvalstybinių gaivalų centruose“. Šį darbą, I skyriaus viršininko orientuojamas, turėjo dirbti agentūros vedėjas. Agentūrą numatyta turėti (ir turėta!) „visuose priešvalstybinių organizacijų centruose, iš kur šnipai ar šiaip priešvalstybiniai gaivalai gauna nurodymų ir uždavinių“.

Visų šešių (VII rajonas išimtinai kriminalinis) rajonų viršininkai turėjo svarbesnę agentūrą perduoti agentūros vedėjui, nes tokia agentų atranka ir centralizacija leisdavo juos kuo efektyviau panaudoti. Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius dirbo ne mažiau svarbų darbą. Jis ne tik prižiūrėdavo visiškai slaptą korespondenciją, šifruodavo ir iššifruodavo direktoriaus vardu gaunamas ir siunčiamas telefonogramas, bet ir duodavo pinigų sekimui.

Penki šimtai agentų

Tikslių duomenų neišliko, kiek kriminalinės policijos agentų tuo laikotarpiu buvo užverbuota, tačiau beveik visada agentų buvo daugiau negu pusė tūkstančio.

Kita informacija buvo gaunama tardymo metu (Tardymo sekcijoje) ir iš spaudos (Spaudos

Vienas Lietuvos žvalgybos kūrėjų Survila
Aleksandras Survila (1896–1958) gimė Švenčionių aps. Višnevos k. 1923 metais A. Survila pradėjo vadovo karjerą Lietuvos saugumo tarnyboje – dirbo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje kanceliarijos viršininku. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Gyveno JAV. 

 

sekcijoje). Spaudos sekcija turėjo sekti vidaus ir užsienio spaudą, daryti reikalingus vertimus, rengti Kriminalinės policijos valdybos direktoriui ir skyrių viršininkams spaudos dienynus ir mėnesio spaudos apžvalgas, kuriose turėjo „informuoti apie turinį tų straipsnių, kurie nurodo ką nors apie sekamųjų viduj ir į jas panašių užsieniuose organizacijų gyvenimą, kriminalinius nusižengimus arba apie Kriminalinės policijos darbą“.

Tokia pradinė analizė buvo būtina, norint susigaudyti painiose sekamų organizacijų vidinio gyvenimo peripetijose.

Visa I skyriaus agentūros iš Tardymo ir Spaudos sekcijų gauta informacija patekdavo Operatyvinės žinių sekcijos vedėjui, kuris sudarinėjo „komunistų, lenkų įvairių šnipų, socialistų revoliucionierių, rusų monarchistų, nusikaltusių valdininkų ir kitų priešvalstybinių žmonių biografijų lapus“, taip pat „vedė atstovybių, atskirų įstaigų ir didesnių įmonių atskiras bylas, į kurias dedami visi gauti pranešimai bei agentūrinės žinios apie tų įstaigų ar įmonių tarnautojus“.

Įtariamųjų antivalstybine veikla biografijos lapų ir registracijos kortelių kartotekoje („registracijos biuras“) buvo keli tūkstančiai. Pavyzdžiui, buvo sekamas Konstantinas Platenas Zyberkas „Grafas“ (g. 1886 m.), siekiant kažkokios papildomos informacijos.

Be to, Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus įsakymu vedamos legalių organizacijų bylos, renkamos žinios apie I skyriaus viršininko nurodytų politinių grupių gautų balsų skaičius ir išrinktus atstovus savivaldybių rinkimuose. Norint turėti išsamų politinio gyvenimo vaizdą, buvo daromos ir nelegalių, ir legalių organizacijų schemos, o vyriausybei informuoti rengiamos „dienos žinios“ bei Lietuvos vidaus politinio gyvenimo mėnesio apžvalgos.

Lietuvos saugumo agento anketa
Lietuvos saugumo agento anketa

Išviršinio tėmijimo (sekimo) sekcija turėjo ne tik sekti (skyrių, rajonų viršininkų, agentūros vedėjų reikalavimu), bet ir organizuoti „direktoriaus nurodytų žmonių apsaugą“. Pirmiausia tai buvo liudytojų ir Kriminalinės policijos kurjerių bei valstybės vadovų apsauga. Tuometinėje sąmokslų ir pasikėsinimų pavojaus atmosferoje su valstybės vadovų tinkamu informavimu ir apsauga buvo tiesiogiai susijusi slaptosios tarnybos darbo kasdienybė.

Palyginti su 1927 m., rajonų skaičius nepasikeitė. Kiekvienam rajonui tekdavo po 3–5 apskritis. Rajonų viršininkai vadovavo agentams, kvosdavo sulaikytuosius ir apie juos pranešdavo direktoriui ir teismo įstaigoms. Taip pat neperiodiniais pranešimais informuodavo „apie visų politinių organizacijų bei grupių darbus“. Iš rajonų viršininkų informaciją apie politinę padėtį gaudavo ir apskričių viršininkai bei karo komendantai.

Kriminalinės policijos valdininkų hierarchijoje žemiausiai buvo punktų vedėjai, kurie daugiausia dirbo juodą darbą: verbuodavo „sandarbininkus“ (agentus), informuodavo rajono viršininką apie politinę padėtį, gyventojų nuotaikas ir kt. Be to, punktų vedėjai turėjo dalyvauti visuose politinio pobūdžio susirinkimuose (vedėjas turėjo būti informuotas apie viską).

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos politinę padėtį: „Režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, vienos idėjos persmelktus žmones

Tokie kriminalinės policijos įgaliojimai turėjo įtakos aktyviausių piliečių nusiteikimui dalyvauti politinėje veikloje. Jau po kelių metų Lietuvos visuomenė buvo atribota nuo realios įtakos šalies politikoje, demokratiniai valstybės valdymo principai buvo atmesti.

Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.

Kas vadovavo žvalgybai?     

I.Musteikio patvirtintą Kriminalinės policijos statutą paskelbė Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus poste J.Budrį pakeitęs naujasis vadovas, patirties kriminalinės policijos darbe neturėjęs Aleksandras Survila (1928 m. sausį). Kodėl buvo būtent toks pasirinkimas, galima spėlioti, bet gali būti, jog J.Budrio iki galo nesuvaldyta plečkaitininkų situacija ir nulėmė paskyrimą žmogaus iš ministerijos „biurokratinių gelmių“.

Jis ir 1930–1931 m. šį postą užėmęs S. Rusteika kartu su I (politinio) skyriaus (vėliau valstybės saugumo policija) viršininkais J. Statkum (Stacevičium) ir A. Povilaičiu buvo pagrindiniai politinio sekimo ir kontržvalgybos (Kriminalinės policijos struktūroje) organizatoriai 1928–1933 metais.

1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“ (pirmąsias 1924 m. birželio 12 d. sudarė A. Račys). Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:

„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.

2) Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.

Politinio sekimo agentūra

Viso politinio sekimo darbo pagrindas buvo „partinė agentūra“, o visais kitais būdais gaunama informacija buvo naudinga tik tiek, kiek papildydavo „partinės agentūros“ pranešimus. Su šia agentūra slapti pasimatymai turėjo vykti tik konspiraciniuose butuose ir tik didesniuose miestuose. Bet kai prireikdavo antivalstybinę organizaciją likviduoti, iškildavo daug problemų.

Suimtą slaptąjį agentą reikėdavo traukti teismo atsakomybėn, nes paliktas laisvėje (jei likviduotoje organizacijoje veikė aktyviai) bus įtartas ir demaskuotas. Šį klausimą sprendė dar 1921 m. vykę žvalgų punktų ir dalių viršininkų suvažiavimai, bet tada gero sprendimo nerasta. 1928 m. pasiūlyta veikti taip: padaromos kokios 25 (ar kitas skaičius) kratos, kurių rezultatais remiantis suimama 15 asmenų, o 10 paliekama laisvėje. Tarp pastarųjų turėjo būti ir slaptasis agentas.

Suimtą slaptąjį agentą reikėdavo traukti teismo atsakomybėn, nes paliktas laisvėje (jei likviduotoje organizacijoje veikė aktyviai) bus įtartas ir demaskuotas.

Politinio sekimo valdininkams nuolat primenama agentūros svarba. „Viso mūsų žinojimo, kriminalinės policijos kompetencijos ribose, pagrindu yra plati, tobula ir tiksli agentūra“, – rašė laikinasis direktorius J.Navakas.

Pvz. 1927 m. birželio 30 d. Kriminalinės policijos valdybos „A“ skyriaus I punkto (Šiauliuose) darbuotojai turėjo 46 slaptuosius agentus. Punkto viršininkas turėjo keturis asmeninius agentus: Kepurę, Kardą, Panamą, Ratą. O štai būsimasis VSD direktorius, tuo metu dar tik Šiaulių rajono vedėjas, A.Povilaitis turėjo 7 agentus – Ramų, Marksą, Kurjerį, Fašistą, Pušyną, Kamanauską ir Beržyną, jo valdininkas Menėnas – Šaulį, Nemo, Žaltį ir Mešką, valdininkas Smuklevičius – Bitą ir Čepą. Mažeikių, Raseinių, Tauragės, Varnių, Telšių, Kretingos rajonų vedėjai turėjo po 2–7 agentus. Toks agentų gausumas leido tikėtis, kad bus gauta palyginti patikima informacija.

Reikalavimai žvalgybininkams

Patiems politinio sekimo valdininkams buvo keliami nemaži reikalavimai: turėjo būti politiškai išprusę, žinoti nelegalių ir legalių partijų programas, būti susipažinę su legalia ir nelegalia spauda. Numatyti ir slaptojo agento verbavimo formalumai.

Agentas turėjo duoti pasižadėjimą. Jei nesutikdavo, valdininkas apie tai parašydavo atitinkamą raštą, kurį laikydavo kartu su kitais pasižadėjimais rajono viršininko seifuose. Tačiau apie atsisakiusį pasižadėti agentą neturėjo būti jokių užrašų, kurie išduotų jo asmenybę. Visų kitų tikrąsias pavardes saugojo seifai, o darbe buvo naudojamasi agentų slapyvardžių abėcėliniais sąrašais.

Sekė kariuomenę ir šaulius

Politinio sekimo taisyklės įteisino kariuomenės ir Šaulių sąjungos sekimą. „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“, – buvo reikalaujama minėtose taisyklėse. Pirmiausia domino karių nuotaikos, nepasitenkinimo priežastys, vyraujančios politinės pažiūros (nors kariuomenė oficialiai buvo depolitizuota), kokia partija propaguojama ir kokia jos įtaka.

Kontržvalgybai kariuomenėje vadovavo Informacijų (II) skyrius, todėl politinis sekimas apsiribojo stebėjimu. Kitaip buvo su Šaulių sąjunga, kurios politinis sekimas derintas su kontržvalgyba: „Šaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi“.

Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A.Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima

Jau vėliau, numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A.Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti.

Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą.“

Dar politinės policijos direktorius draudė siųsti agentų pranešimus, kurie paremti tik įtarimais, o nėra sekamo asmens antivalstybinės veiklos aprašymo. Bet ir 1928 m. agentų pranešimuose skaitome: „komunistas“, „veda komunistinę propagandą“, „agituoja“, „įtariamas veikimu lenkų naudai“, „dalyvauja nelegaliuose susirinkimuose“, „platina literatūrą“ ir pan.

Tokios žinios buvo bevertės, todėl ir 1924 m., ir 1928 m. reikalaujama, kad pranešimuose būtų atsakyta į klausimus: kada, kur, ką ir kam kalbėjo, agitavo.  

Verbuoti agentus reikėjo labai atsargiai. Štai pats Kriminalinės policijos valdybos direktorius S. Rusteika, rinkęs informaciją apie „Geležinio vilko“ organizacijos narius, savo agentui J. Vaitkevičiui-Plaštakiui mokėjo net po 100–200 litų, tačiau tai nesutrukdė Plaštakiui pasikėsinti į S.Rusteikos gyvybę. Gavęs organizacijos narių nurodymą nužudyti plk. S.Rusteiką ir tuo „išpirkti kaltę“, 1930 m. rugpjūčio 19 d. „Kontinento“ viešbutyje J.Vaitkevičus mėgino tai padaryti.

Stiprėjant kitų valstybių žvalgybinei veiklai, 1931 m. kovo 10 d. išplėstos Agentūros sekcijos funkcijos. Nuo tol sekciją sudarė du sektoriai: „vidaus sekimo“ ir „špionažo sekimo“. Vidaus sekimo sektorius turėjo sekti vidaus partijų ir organizacijų veikimą, o „špionažo sektorius“ turėjo „sekti svetimų valstybių šnipinėjimą Lietuvoje“. Politinis sekimas bent jau sąlyginai buvo atskirtas nuo kontržvalgybos.

Iki tol bendras politinio sekimo ir kontržvalgybos darbas buvo reikalingas ir dėl to meto pagrindinių antivalstybinių organizacijų veikimo pobūdžio: plečkaitininkai palaikė ryšius su Lenkijos slaptosiomis tarnybomis, o komunistai – su SSRS atitinkamomis struktūromis. Tokia sąveika leisdavo nelegalias organizacijas išnaudoti kitos valstybės naudai.

Antai Kriminalinės policijos valdybos direktorius J.Statkus 1929 m. vasario 28 d. įsakyme pažymėjo, kad „LKP sulig Centro Komiteto išdirbtų anketų renka žinias apie Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą ir vėliau siunčia į SSSR. Toks žinių rinkimas yra kvalifikuojamas kaip šnipinėjimas svetimos valstybės naudai, todėl pavedu visiems rajonų viršininkams ir kvotų sekcijos vedėjui atkreipti dėmesį į perimtus įvairius susirašinėjimus“.

Kita vertus, apie tuometį Lietuvos politinio ir karinio elito gyvenimą Sovietų Sąjungos diplomatai informaciją rinko anaiptol ne iš komunistų ir manipuliavo ne tik komunistine spauda. Sovietiniai diplomatai ir po 1926 m. perversmo palaikė puikius ryšius su opozicijos lyderiais S.Kairiu ir M.Sleževičium, palaikė kontaktus su lietuvių aukštosios karininkijos atstovais.

Agentų sąrašai – kišenėje

Dar nuo M.Lipčiaus laikų Lietuvos slaptosios tarnybos rūpinosi savo autoritetu visuomenėje, nors gana dažnai jų darbuotojai buvo kaltinami perdėta prievarta. 1929 m. Kariuomenės teisme Tauragės pučo dalyviai Banys ir S.Paulauskas paliudijo, kad policijos valdininkas Zdanavičius jiems grasino, o kiti – mušė. Kiek čia buvo realių faktų, o kiek nusikaltimais kaltinamų asmenų gynybos reikalas, dabar sunku atsakyti.

„Visada skaityti save einant tarnybos pareigas“, – vėl reikalaujama 1930 m. įsakyme, nes autoriteto ir garbės garantija – „platus, tobulas ir tikslus žinojimas to, kas kenkia valstybės gerui, tvarkai ir nepriklausomybei“. Bet pareigų žinojimas dar negarantavo, kad pakils autoritetas, todėl 1932 m. vėl susirūpinta, kad Kriminalinės policijos vardas bei autoritetas pradėtų kilti visuomenėje ir oficialiuose sluoksniuose, kad „ji nebūtų suprantama kaip kažkoks žmonių priešas ar kenkėjas, kaip buvo ilgai žmonių manoma“.

Vaizdas buvo nekoks: „Sandarbininkų sąrašai laikomi pas save kišenėj, stalčiuj ar geležinėje dėželėje. Dabar valdininkai agentūrą skaito lyg savo nuosavu turtu ir jie elgiasi kaip jiems patinka arba atrodo“.

Tada ir buvo įsteigta Kriminalinės policijos dalis – „supažindinti visuomenę su įstaiga ir nuolat bendradarbiauti su spauda“. Tačiau didesnius politinio pobūdžio susirinkimus lankantys ir apie juose pasisakančius pranešimus rašantys kriminalinės policijos valdininkai liudijo apie visai kitą realybę, kuri dažnai pasibaigdavo komendantų ir apskričių viršininkų administraciniais potvarkiais ką nors nubausti už kalbas.

Kitas nuolatinis Kriminalinės policijos rūpestis – tai konspiracijos laikymasis. „Mažiausias ne vietoj neatsargus mūsų poelgis, žodis etc., dėl mūsų pačių kaltės, ne tik kad paties pastangas ir fizinę energiją nieku paverčia, bet ir valstybei visokeriopų nuostolių padaro“, – buvo aiškinama darbuotojams 1930 m. Bet kai po dvejų metų Kriminalinės policijos valdybos inspektorius A.Frėjus aplankė visus apskričių Kriminalinės policijos punktus, vaizdas buvo nekoks: „Sandarbininkų sąrašai laikomi pas save kišenėj, stalčiuj ar geležinėje dėželėje. Dabar valdininkai agentūrą skaito lyg savo nuosavu turtu ir jie elgiasi kaip jiems patinka arba atrodo“.

1932 m. Dėl specifinės veiklos pagrindinė priemonė (po konspiracijos laikymosi) slaptai informacijai apsaugoti buvo šifravimas. Žvalgybos skyrius paprastus šifrus naudojo jau 1919 m., o 1920 m., vykstant deryboms su Sovietų Rusija, buvo naudojami tobulesni šifrai.

Reikėjo ne tik apsaugoti savo informaciją, bet ir mokėti dešifruoti perimtus šifruotus pranešimus (šnipų, komunistinio pogrindžio ir pan.). Štai plečkaitininkai 1929 m. sausio mėn. nutarė susirašinėti tokiu būdu: „<...> rašyti kokį nors turinį, visai neliečiant pačio tikslo, bet kai kuriuos žodžius perskirti į dvi ar daugiau dalių, sulig reikalo; visų šių atskirų dalių paskutinė raidė reikš sekančią abėcėlės raidę“. Pažinti ir išaiškinti tokias gudrybes reikėjo specialių žinių, todėl 1931 m. gegužės 16 d. buvo parengtas pirmasis Lietuvoje „Šifravimo vadovėlis“.

Ketvirtąjį dešimtmetį daugiausia buvo naudojamas skritulinis (vėliau – žvaigždinis) šifras. Šio šifro lentelė sudaroma iš judančio ir nejudančio diskų, kuriuose sužymėtos visos raidės ir dviženkliai skaitmenys. Toks šifravimas patogus tuo, kad galima greitai keisti šifro raktą. Be to, buvo reikalaujama, dešifravus ir susipažinus su turiniu, dešifruotą tekstą sunaikinti ir palikti tik šifruotą dokumentą.

Pamažu buvo kaupiama specifinio darbo patirtis, kovoje su antivalstybinėmis organizacijomis ir šnipinėjimu kilo Kriminalinės policijos valdininkų kvalifikacija. Kauno policijos mokykloje veikė Valstybės saugumo ir Kriminalinės policijos kursai. Jie buvo tiesiog būtini valdininkams, kurių išsilavinimas baigėsi keturiomis gimnazijos klasėmis. Iki 1938 m. tuos kursus baigė 166 žmonės.

Tobulėjo ir Kriminalinės policijos I skyriaus darbo metodai. Dar KAM Žvalgybos skyrius 1921 m. organizavo daktiloskopinį nusikaltėlių registravimą, nors šios srities specialistas tarp žvalgybininkų buvo tik Z.Kublickis, kurį kolegos vertino ne itin teigiamai. Politinių nusikaltėlių registravimą galutinai sutvarkė P.Pamataitis, už tai 1931 m. jis apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu.

Bet tik atsiradus VSD techninėms galimybėms, 1933 m. kovo 27 d. Kriminalinės policijos valdybos I (politiniame) skyriuje pradėtas visų suimtų nelegalių politinių organizacijų ir grupių narių daktiloskopavimas ir monodaktiloskopavimas. Pirštų anspaudai padėjo geriau išaiškinti politinius nusikaltėlius, nes LKP (b) nariai, keičiantis politiniais kaliniais, patekę į SSRS, po kurio laiko vėl atsidurdavo Lietuvoje prisidengę svetimais dokumentais, susikūrę naujas tapatybes.

Kontržvalgybos akiratyje – perverbuoti pasieniečiai

Tikras atradimas kitų šalių žvalgyboms buvo kokio nors korumpuoto valdininko užverbavimas. Tai patvirtino ir lenkų žvalgybos agento J. Gudelio-Gudelevičiaus atvejis. Jis buvo labai vertingas agentas. Per jo vadovaujamą III pasienio rajoną lenkų šnipai galėjo laisvai patekti į Lietuvą.

Kai 1932 m. pavasarį sutartu laiku J.Gudelis-Gudelevičius nuvyko į Daugpilį ir vienameviešbutyje susitiko su lenkų agentu kurjeriu A.Reingoldu, šis jam patarė įsigyti radijo siųstuvą, kuriuo galėtų susisiekti su lenkais (už radijo ryšio palaikymą su valstybe, kuri su Lietuva neturi diplomatinių santykių, grėsė 10 tūkst. litų bauda). Taip pat davė 50 dolerių ir pabrėžė, jog tai mažas avansas už Vyriausiojo štabo šifrą, jeigu jis galėtų jį gauti.

Bet ir Lietuvos kontržvalgyba nesnaudė. Jjos agentas A.Mačernis suteikė vertingų žinių apie lenkų žvalgybos agentus. Jis buvo Vilniaus ekspozitūros seržanto M.Bunikio draugas. M.Bunikis su juo buvo visiškai atviras, vartydamas bylas parodė A.Reingoldo nuotrauką ir pavadino jį „trečios rūšies šnipu, kuris gali tik surinktas žinias atnešti“š

Lenkų šnipas Kinderis
Lenkų šnipas Mykolas Kinderis (g. 1897 m.) iš Saldutiškio buvo sulaikytas 1927 m. rugpjūtį.

Pats A.Mačernis taip pat buvo siunčiamas per III pasienio rajoną, o jeigu įkliūtų, jamsumanyta „legenda“ – jis, P.Šimkus, pabėgo iš Lenkijos nuo persekiojimų už lietuvybę. Po to, 1932 m. liepos 15 d., Trakų pasienio policijos V rajone gauta žinių, kad iš Vilniaus lenkų žvalgybos VI brigados į Lietuvą išvyko lenkų agentas, kuris administracinę liniją pereis ties Vieviu. Kitą dieną čia buvo sulaikytas A. Reingoldas, apie kurį jau turėta žinių. Už vieną žygį į Lietuvą A.Reingoldas gaudavo 250 litų (25 dol.). Iš Lietuvos jis „gavo“ 5 metus kalėjimo, o J. Gudelis-Gudelevičius – 13 metų.

Žinoma, ne visada teismai baigdavosi tokiais nuosprendžiais, bet, padedant savanoriams kontržvalgybos padėjėjams, buvo bent jau demaskuojami šnipai. Šnipų grupes padėjo demaskuoti Vievio šaulys J.Vasiliauskas (1928 m. rugsėjo mėn.), jaun. puskarininkis B.Vyšniauskas (1931 m. vasario mėn.), vyr. puskarininkis Gruzdas (1930 m. gegužės mėn.).

Lenkijos žvalgyba, neturėdama Lietuvoje galimybių dirbti legaliai (per pasiuntinybę, konsulatus, firmas), turėjo žvalgybą organizuoti kaimyninėse šalyse. Štai lenkų konsulatas Karaliaučiuje gaudavo specialių užduočių iš Generalinio štabo ir buvo tapęs tikru žvalgybos centru. Lietuva ėmėsi kontrpriemonių.

Pavyzdžiu galėtų būti ir kpt. Vytautas Steponaitis (1893–1957). Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo Lietuvos konsulate Daugpilyje ir veikė prieš lenkų rezidentą „0–II“ S.Kalinowskį, kuris čia nuo trečiojo dešimtmečio vidurio, su Latvijos sutikimu, organizavo žvalgybinę veiklą prieš Lietuvą ir Sovietų Sąjungą.

Lenkijos karo atašė S.Kara 1931 m. balandį iš latvių žvalgybos gavo slaptos informacijos apie lietuvių žvalgybinę veiklą prieš Lenkiją Daugpilyje, bet laikė lietuvių grupės atliekamą S.Kalinowskio „sekimą“ nepavojingu. Tačiau pasinaudojus įtampa atsiradusia 1931 m. Latvijos ir Lenkijos santykiuose, lietuviškoje spaudoje paskelbta informacija apie S.Kalinowskio slaptą veiklą Daugpilyje ir lapkričio 24 d. S.Kalinowskiui buvo įsakyta išvykti iš Latvijos. Vėliau kpt. V.Steponaitis (buvo susijęs ir su „dvigubo žaidimo“ istorija, kurioje buvo įsipainiojusi sovietinė žvalgyba), jau kaip VSD agentas, Rygoje vykdė žvalgybą prieš Lenkiją ir turėjo slaptąjį agentą Orlovą (Oksas).

Prieš Lietuvą daugiausia buvo veikiama iš Lenkijos valdomos Lietuvos teritorijos dalies. Į slaptųjų tarnybų akiratį pirmiausia patekdavo Lietuvos pasienio policininkai. Tai patvirtino ir J.Gudelio-Gudelevičiaus istorija, kuri turėjo savotišką tęsinį.

Mat žlugus šiam agentui Kriminalinės policijos III rajonas gavo žinių, kad 1932 m. vasarą lenkų Suvalkų kontržvalgybos rajonas per pasienio (KOP) seržantą J.Jablonskį palaiko ryšį su lietuvių pasienio policininku, kurio slapyvardžiai – Baravykas, Andrius Vosylius.

Matyt, Kriminalinė policija turėjo savo rankose kopijas lenkų agentų pranešimų, kuriuos jie pasirašinėjo slapyvardžiais. Ilgą laiką nebuvo įmanoma nustatyti minėto pasienio policininko asmenybės. Lenkijos teritorijoje buvo organizuotas net specialus sekimas, kol nustatyta, jog tai – pasienio policininkas, ant kurio munduro apykaklės yra numeris „151“.

Dabar paaiškėjo, kad tai buvo P.Balaika. Jį nuo tol pradėta stropiai sekti. Kaip patyręs lenkų šnipas kurjeris, P.Balaika per administracinę liniją perduodavo žinių apie Lietuvos kariuomenę, Pasienio policijos organizaciją, Šaulių sąjungą. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad šios žinios krašto saugumui didelės reikšmės neturėjo, bet svarbesnis buvo pats žinių teikimo faktas. Už tai lenkai jam mokėjo nuo 3 iki 25 dolerių. Be to, Kriminalinė policija gavo žinių, kad Lenkijos naudai dirbo J.Bekas, I.Mulerskis, A.Alksninis, V.Albavičius, J.Daugėla, V.Volungevičius ir V.Vilkelis.

Metų „derlius“ – 15 sugautų šnipų

1932 m. spalio 14 d. dingus slaptiems dokumentams, atsirado proga sučiupti šnipus. Sulaikytas P.Balaika iš pradžių viską neigė, bet Kriminalinės policijos viršininkas išvardijo jo slapyvardžius, papasakojo, kokias žinias jis teikdavęs lenkams, kada lenkai jį fotografavo, kaip jis jiems pasižadėjęs dirbti ir ką kalbėjęs. Priremtas nepaneigiamų faktų, P. Balaika prisipažino ir išdavė savo bendrininkus.

Paaiškėjo, kad P.Balaika lenkams pradėjo dirbti 1926 m. Jis agentų surinktą informaciją perduodavo į Lenkiją seržantui J.Jablonskiui. Bet įkalčių prieš P.Balaikos išduotus lenkų šnipus vis dėlto nepakako. Tada iš okupuotos Lietuvos buvo atšaukti du lietuvių kontržvalgybos agentai – Pelėda Petras ir Vanagas Andrius. Jie patvirtino, kad pasienio apsaugos rajono viršininkas J.Bekas, pasienio policininkas A.Alksninis ir dar keli pasieniečiai slaptai bendradarbiavo su lenkais. Pasitvirtino ir įtarimas, kad A.Alksninis šnipinėjo, nes jam pradėjus dirbti V pasienio rajono 3-iojoje sargyboje jau po trijų mėnesių, buvo demaskuota lietuvių pasienio ir Kriminalinės policijos svarbiausia agentūra.

Jis, nors ir buvęs savanoris (apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, Savanorio kūrėjo ir Nepriklausomybės medaliais), nuteisiamas 9 metus kalėti, o visi apdovanojimai atimami.

Visi vienuolika lenkų šnipų buvo suimti ir teisiami.

Bet… 1933 m. gegužės mėn. vykusiame teisme visi sutartinai atsisakė savo parodymų ir buvo išteisinti, išskyrus P.Balaiką.

Jis, nors ir buvęs savanoris (apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, Savanorio kūrėjo ir Nepriklausomybės medaliais), nuteisiamas 9 metus kalėti, o visi apdovanojimai atimami.

Kaip jau minėta, šnipų teismai dažnai baigdavosi kaltinamųjų išteisinimu.

Svetimos šalies tarnyboms dirbantį šnipą pakakdavo „nukenksminti“, t. y. demaskuoti. Kuri žvalgyba po to norės turėti reikalų su išaiškintu agentu.

Lietuvos kriminalinei policijai, kuri per metus sugaudavo 15 šnipų, dirbusių Lenkijai, Vokietijai ar Sovietų Sąjungai, 1933 m. pavasarį vėl iškilo reorganizacijos iššūkiai.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min