Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Daugirdas: Feminizmo performansai

Iki pusės nuogos feministės puolė prie buvusio Italijos premjero Silvio Berlusconi.
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Feministės ir ekstremizmas labai dažai vaikšto kartu.
Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Viešumoje vis dar girdėti atgarsių istorijos apie feministiškai perdainuotą Lietuvos himną, „didvyrius“ keičiant „didmotėmis“, tėvynę – „motyne“ ir pan. Tolesnis žingsnis neabejotinai turėtų būti siekis performuluoti ir įteisinti alternatyvias formas tokių žodžių kaip „tauta“, „tėvynė“ ar net „Lietuva“, kad jais žymimi objektai galėtų tapti ir moterų, ne vien vyrų meilės objektais. Pavyzdžiui, „táutas“, „motynis“ ar „Liẽtuvas“.

Šio performanso didžiausia sėkmė buvo įvykio patekimas į teismą. Himno performulavimas kaip ryškiausia feministinė pastarųjų metų akcija skatina klausti, ar tikrai feminizmas Lietuvoje neturi daugiau ką veikti, kaip lytiniu atžvilgiu dekonstruoti kalbą? Kokia apskritai gali būti feminizmo ir moterų emancipacijos atrama posovietinėje Lietuvoje?

Kokia apskritai gali būti feminizmo ir moterų emancipacijos atrama posovietinėje Lietuvoje?

Šį klausimą aktualizuoja ir kitas kultūrinis įvykis. Vokiečių kino dienos Lietuvos miestuose suteikė galimybę pamatyti Šveicarijos feminizmo ištakoms skirtą Wernerio Schweizerio filmą „Įsimylėję priešai“. Filmas skirtas praėjusio amžiaus kovotojos už moterų teises Iris von Roten gyvenimui.

Dabartinį žiūrovą gali stebinti neįprastas von Roten šeiminis gyvenimas, kuriame realizuota seksualinė moterų (ir vyrų) emancipacija iš tradiciškai suvokiamų, Katalikų Bažnyčios suformuotų šeimos vertybių. Politine prasme istorija sukasi apie Šveicarijos moterų kovą už teises bei 1959 m. valstybės referendumą.

Anuomet du trečdaliai vyrų pasisakė prieš suteikimą teisės balsuoti moterims. Moterų organizacijos dėl tokio įvykių posūkio kaltę suvertė von Roten, nes tokiems rezultatams lemiamos įtakos galėjo turėti prieš referendumą pasirodžiusi jos skandalingai feministinė knyga „Moterys aptvare“.

Moterų siekis šabloniškai supriešinamas su vyrų požiūriu į moters vaidmenį: „bažnyčia, vaikai, virtuvė“, ir jokių pretenzijų į visuomeninę, o juo labiau – politinę veiklą. Filme kalbama apie šešiasdešimties metų senumo įvykius, tačiau nepalieka įspūdis, galbūt lemtas labiau filmo nei pačios istorijos, jog, žvelgiant iš lietuvių moterų teisių perspektyvos, filmas pasakoja apie labai senus laikus.

Lietuviškieji „klasikiniai“ moterų vaidmens įsivaizdavimai yra kitokie. Jie siejasi su didele moters įtaka šeimoje šviečiant vaikus bei išlaikant tradicijas, taip pat – ir su aktyviomis visuomenės veikėjomis bei rašytojomis.

Turbūt geriausiai žinomas Žemaitės asmuo ir kūryba. Chrestomatinis feministinis jos kūrinys yra „Marti“. Tačiau tai tikrai nėra kūrinys, atspindintis moters kovą už savo teises. Veikiau tai yra dviejų moterų, marčios ir anytos istorija, marčios kova prieš tinginystę bei anytos piktavalį dominavimą. Katrė yra naujo, darbštaus ir aktyvaus, kuriančio gyvenimo švyturys prasigėrusioje ir apsileidusioje aplinkoje.

Turbūt geriausiai žinomas Žemaitės asmuo ir kūryba. Chrestomatinis feministinis jos kūrinys yra „Marti“.

Vyrai šeimoje reiškiasi kaip vien neatsakingi nelaimių nešėjai, vykdantys moterų valią. Vingių Jono liurbiškumas ir tinginystė yra tapusi priežodžiu. Tėvas Vingis prasigėręs, iššvaistęs turtą. Vengdamas vaidų su savo žmona, vykdo jos nurodymus, nes neturi jokio autoriteto, kad galėtų namie turėti savo nuomonę ar kokias teises.

Marčios tragedija yra vedybos ne iš meilės ir jų sukurtas pragariškas gyvenimas. Galiausiai – pernelyg vėlai apie jos būklę sužinojusi motina, nebegalėjusi jai padėti.

Tautosakoje aptinkame ir kitų istorijų. Jauna moteris, per vedybas patekusi į kitą šeimą, joje iš tiesų ar menamai skriaudžiama, gali tikėtis savo kraujo šeimos užtarimo ar net keršto. Žinomiausioje lietuvių pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ broliai užmuša sesers vyrą žaltį. Jie neabejotinai nori gero savo seseriai, o manydami, kad jos santuoka nevykusi ir netinkama, neranda kitos išeities, kaip ją iš jos tokiu būdu išvaduoti. Sesers laimė šiuo atveju yra brolių garbė.

Modernesnėje visuomenėje ir civilizaciškai artimesniuose laikuose lietuvei moteriai priskiriamos tam tikros socialinės funkcijos ir misijos, susijusios su šeima. Veikiausiai susiklosčiusios istorinės aplinkybės, o labiausiai – spaudos draudimo metai suformavo nuostatą, jog lietuviško skaitymo ir rašymo nešėjos pirmiausia yra mamos. Senasis moters švietėjiškas vaidmuo asocijuojasi su įvaizdžiu prie ratelio audžiančios mamos, drauge mokančios savo vaikus pažinti raides.

Moteris šeimoje matoma kaip labiau išsilavinusi ar turinti daugiau laiko švietimo reikalams, mokanti vaikus ar net savo vyrą. Nelygiavertė išsilavinimo ir kilmės prasme santuoka, kokia buvo ir pačios Žemaitės, gali būti asmeniškai įprasminta ir kaip savita moters feministinė misija. Vyrui mirus, Žemaitė įsitraukė į visuomeninį bei kultūrinį, o vėliau – ir į politinį gyvenimą.

Lietuvėms moterims XX a. pradžioje būdinga prisiimti švietėjos, mokytojos ir visuomenininkės funkciją. Joms angažuotis švietimui yra tarsi „natūraliau“ nei vyrams.

„Papasakojau, kad mūsų tautos sunkus likimas padarė mus veik mažiausiai apšviestais žmonėmis visoje Europoje, todėl ir sunku mums gyventi; turime stengtis kitus pavyti“.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Pirmojo pasaulinio karo metu rašytuose dienoraščiuose mini ypač aktyviai realizuojamą savo misiją. 1917 m., gavusi iš valdžios leidimą, įkuria savaitgalio kursus suaugusiems, pirmiausia siekdama išmokyti skaityti, pralavinti bei keisti nuostatas merginų, kurias traukte traukė pas apsistojusius vokiečių kareivius. Susirinkusiems kurso dalyviams ji išdėstė mokymosi būtinybę: „Papasakojau, kad mūsų tautos sunkus likimas padarė mus veik mažiausiai apšviestais žmonėmis visoje Europoje, todėl ir sunku mums gyventi; turime stengtis kitus pavyti“.

Panašios misijos moterys ėmėsi ir sovietmečiu, kai išvaikytų vienuolynų vienuolės ėmėsi vaikų tikybos mokymo. Lietuvių moterų veiklos tradicijoje tai atrodo natūralus žingsnis. Kunigams ši veikla buvo labai rizikinga: jie galėjo prarasti oficialiai išduodamą leidimą užsiimti kunigyste, būti suimti ir ištremti, netekti galimybės užsiimti kita veikla nei medžių kirtimas ar pan. Tačiau tai, jog vaikų katechizacija neužsiėmė uždarytų vienuolynų vienuoliai vyrai, galima paaiškinti, jog švietimo misijos veikla vyrams Lietuvoje tradiciškai tarsi dera daug menkiau nei moterims. Juo labiau sun­­kiomis sąlygomis. Neatsitiktinai būtent Meilė Lukšienė nepriklausomybės aušroje sukūrė tautinės mokyklos koncepciją, tapo naujojo lietuviško švietimo nelygstamu autoritetu.

Šiandien viešai išsakomi tikslai į mokyklas pritraukti daugiau vyrų mokytojų yra logiški, tačiau įgyvendinti šį siekį reikštų keisti ilgametes feminizuoto švietimo tradicijas. Tai taip pat reikštų ir keisti vyrų veiklos vaizdinį, juo apimant ir visuomenės švietimo bei lavinimo funkciją.

Švietimo rūpesčiai, visuomenės edukacija jau daugiau kaip šimtmetį susijusi su žymių moterų, o ne vyrų pavardėmis. Vyrai užsiėmė draudžiamų knygų kontrabanda ir kovojo atviras kovas. Moterys mokė, švietė, išlaikė ir perdavė tradiciją. Tai patirtis ir įvaizdis, kuris yra savitas Lietuvai bei būdingas toli gražu ne visoms šalims. Lietuviško feminizmo uždavinių formulavimui tarsi negalioja kitų šalių moterų patirtis ir jų kovos kryptys.

Vyrai užsiėmė draudžiamų knygų kontrabanda ir kovojo atviras kovas. Moterys mokė, švietė, išlaikė ir perdavė tradiciją. Tai patirtis ir įvaizdis, kuris yra savitas Lietuvai bei būdingas toli gražu ne visoms šalims.

Kaip tokią lietuviškajai tradicijai svetimą patirtį galima vertinti ir sovietinę moterų emancipaciją. Sovietų valstybėje įsivyravo moters kaip lygiavertės vyrams kovotojos, darbininkės ar kolchozininkės vaizdinys. Šis lygybės įsivaizdavimas dar ir šiandien matomas Vilniuje ant Žaliojo tilto užsilikusiame figūrų ansamblyje.

Valdžios diegiama sovietinės moters emancipacija evoliucionavo nuo seksualinių ir politinių teisių link „lygios“ teisės į darbą. Jos galiausiai įsitvirtinusį pavidalą akivaizdžiai lėmė ne tiek rūpestis moterų teisėmis, kiek darbo jėgos trūkumas vis komunizmo nesukuriančiai ekonomikai. Į žmogų buvo žiūrima kaip į valstybės statybinę medžiagą, darbo jėgą, nekreipiant dėmesio į lytinius skirtumus.

Tie, kurių vaikystė praėjo brežneviniais laikais, veikiausiai nesunkiai prisimena šios moterų emancipacijos lietuviškuosius padarinius. Beveik visos mamos dirbo pilną darbo dieną, dar metų nesulaukusius vaikus atidavusios į darželius.

Grįžusios po darbo jos ilsėtis neturėjo kada: reikėjo perbėgti per (dar neuždarytas) parduotuves bei nupirkti to, ko ten buvo galima gauti, kai kada atstovėjus ir nemažą eilę.

Valgio gaminimas, namų tvarkymas ir skalbimas taip pat buvo sovietinės moters veikla, ar bent jau ji buvo atsakinga už jos organizavimą. O tai sunkiai pakeliama ir užimanti daug laiko veikla, turint galvoje kad ir primityvias pusiau rankines skalbimo mašinas bei beveik nesiurbiančius dulkių siurblius. Kažkuriuo sovietinio gyvenimo metu siurbimas ir rūpinimasis kilimais tapo vyrų veikla, tačiau ne skalbimas, ir daugeliu atvejų – ne maisto ruoša. Nors nomenklatūra sau tai leisdavo, į namus ateinančių namų tvarkytojų sovietų valstybė nepripažino, nes tai galėjo būti suvokiama kaip darbo liaudies išnaudojimas.

Tai valstybei nerūpėjo šeima ir jos sveikata, taip pat ir vyrų emancipacija į šeimą. Moteris ir toliau liko beveik visiškai atsakinga už šeimos gyvenimą, kaip kad buvo laikais prieš sovietinę feminizaciją. Todėl užuot tapusi feminizuota, savimi pasitikinčia asmenybe, moteris buvo įstumta į nepakeliamas gyvenimo aplinkybes.

Pagarba, rodoma „motinomis didvyrėmis“ pavadintoms daugiavaikėms motinoms ar didvyriškumo pažymėjimų teikimas darbo normas viršijusioms darbininkėms, negalėjo pridengti apgailėtinos moterų situacijos. Vakarietiškas feministinis antiidealas „bažnyčia, vaikai, virtuvė“ sovietinei lietuvei moteriai galėjo pasirodyti kaip idealaus gyvenimo atimta galimybė.

Šiandien į vakarietiškai suprastą tradiciškumą apeliuojantis moters, verdančios uogienes ir kepančios pyragus, idealas neturi jokių atramų nei lietuviškose tradicijose, nei sovietmečio patirtyje.

ei įvairaus laikotarpio feministiniai sąjūdžiai siekė, kad moterys įgytų lygias teises su vyrais, tai neabejotinai ir buvo pasiekta. Tačiau moterys, neprarasdamos senųjų, įgijo daug naujų pareigų.

Pakanka, kad uogienes virti, margučius dažyti ir vilnones kojines megzti bei kitų panašių dalykų moterys viena iš kitos ar specialiuose tam skirtuose būreliuose Lietuvoje išmoksta ir išmoks jau išėjusios į pensiją. Dabartiniame pasaulyje tik tuomet moteris namams ir šeimai gali skirti visą laiką.

Jei įvairaus laikotarpio feministiniai sąjūdžiai siekė, kad moterys įgytų lygias teises su vyrais, tai neabejotinai ir buvo pasiekta. Tačiau moterys, neprarasdamos senųjų, įgijo daug naujų pareigų.

Lietuviški tradiciniai moterų vaid­menys bei sovietinė prievartinė moterų emancipacija suformavo situaciją, kuri leidžia kalbėti apie du prasmingo feminizmo Lietuvoje uždavinius.

Pirma, moterų sugrąžinimas į šeimą, garantuojant lanksčias darbo sąlygas bei jų darbą šeimoje prilyginant bet kuriam kitam darbui. Antra, vyrų emancipacija į šeimą, visuomeninę veiklą ir švietimą. Demokratinėje visuomenėje būtų prasminga siekti abiejų uždavinių. Gyvenimą neabejotinai pagyvina ir įvairūs feminizuoti performansai, kurie vyrus pradžiugina ne mažiau nei moteris.

www.nzidinys.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min