Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilniaus katedros požemiai mena pagonybės laikus

Vilniaus katedros požemiai
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Vilniaus katedros požemiai
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar kiekvienas iš mūsų, užėjęs į pirmąją Lietuvos bažnyčią – dabartinę Vilniaus arkikatedrą baziliką, pagalvoja, kad po kojomis kažkada buvo kūrenta amžinoji ugnis Perkūnui? Beje, šios šventovės požemiai – tarsi tikra laiko mašina: čia, plytose, mūruose, skiedinyje, išlikusiuose istoriniuose reliktuose, matomi visi praeities aidai.

Kaip atrodė Perkūno šventykla?

Mūsų populiariojoje istoriografinėje literatūroje neretai minima pagrindinė pagoniškoji krašto šventykla, tačiau žinių apie jos konstrukciją aptikti neteko. Tad ir šįkart atsiverčiame Adomo Honorio Kirkoro kapitalinio keliatomio veikalo „Vaizdingoji Rusija“ (pirmąkart minėtą leidinį vartėme kartu su archeologu Aleksejumi Luchtanu, kalbėdami apie pražuvusius mūsų pagoniškus dievus) dalį, kur rašoma apie senąjį Vilnių, konkrečiai – apie lietuvių pagoniškąją Perkūno šventyklą. Remdamasis metraščiais, autorius teigia, kad Neries ir Vilnelės upių santakoje, kur buvo sudegintas mirusio kunigaikščio Šventaragio kūnas, jo sūnus Gerimundas 1265 m. įkūrė Perkūno šventyklą. Taigi kokia ji buvo?

Minėto altoriaus gilumoje, specialioje įduboje, degė amžinoji ugnis. Toji įduba buvo taip išmoningai įrengta, pabrėžia A.H.Kirkoras, kad jos negalėjo užgesinti nei smarkiausias lietus, nei ne mažiau gūsinga vėtra.Perpasakodamas rusų metraščius, A.H.Kirkoras rašo, kad Perkūno šventykla buvo 150 aršinų (1 aršinas – 0,7 m) ilgio, 100 aršinų pločio ir 15 aršinų aukščio. Ji buvo be stogo, įėjimas – iš vakarų pusės (kaip ir dabar į katedrą). Šalia jos augo ąžuolas, po kuriuo stovėjo Perkūno stabas. O pačioje šventykloje virš sienos (knygoje nenurodoma, viršum kurios) buvo įrengta 16 aršinų ilgio galerija. Ten, galerijoje, buvo pagrindinis altorius, arba aukojimo vieta, – 9 aršinų pločio ir 3 aršinų aukščio. To altoriaus link vedė 12 laiptų (kiekvienas iš jų – pusės aršino aukščio ir 3 aršinų pločio). Laiptai buvo ir žemdirbystės kalendorius – ant jų buvo sužymėti visi Mėnulio ciklai.

Minėto altoriaus gilumoje, specialioje įduboje, degė amžinoji ugnis. Toji įduba buvo taip išmoningai įrengta, pabrėžia A.H.Kirkoras, kad jos negalėjo užgesinti nei smarkiausias lietus, nei ne mažiau gūsinga vėtra. Buvo kūrenama ąžuolinėmis malkomis (štai iš kur mus pasiekė protėvių pagarba šiam medžiui – Perkūno stabai stovėjo tik šalia ąžuolų). Sienoje priešais įėjimą (turima omenyje rytinė pusė, kur dabar yra katedros altorius) buvo ypatinga koplytėlė (tokį terminą pavartojo knygos autorius, nors minėtasis terminas dabartine reikšme atsirado tik su krikščionybe; matyt, turėta omenyje kažkokia atskira patalpa), kurioje buvo sudėti įvairūs indai ir apeigoms naudojami reikmenys. Po minėtąja koplyčia buvo įrengtas rūsys, kur buvo laikomos gyvatės ir kitos bjaurybės (be abejo, rusų metraštininkai supainiojo gyvates su žalčiais, kurie mūsų pagonių protėvių buvo ypač garbinami, kaip ir kiti, matyt, naminiai ar laukiniai gyviai).

Šalia šventyklos stovėjo vyriausiojo žynio (tituluojamo krivių krivaičiu) ir jo patarnautojo namas. Greta taip pat stūksojo aukštas akmeninis bokštas, iš kurio susirinkusiems žmonėms per žynius buvo perduodama dievų valia.

Dabar, rašo A.H.Kirkoras (o tai – antra XIX a. pusė), Perkūno šventyklos vietoje stovi Šv. Stanislovo katedra, o buvusiame bokšte įrengta varpinė. Jogailai su Vytautu apkrikštijus Lietuvą (tiksliau – tik jos diduomenę), pagoniškoji šventykla buvo perstatyta į bažnyčią. Paskutinis krivių krivaitis pasitraukė į Kernavę, vėliau – prie Nevėžio krantų, kur ir mirė 1414 metais.

O kas gi išliko mūsų katedros rūsiuose iš anų ir vėlesnių laikų? Tam reikia nusileisti keletą metrų po žeme.

Knygų apie tai laukta ilgai

Bene pirmąją populiarią knygą besidomintiesiems mūsų senove parašė žurnalistas Jonas Bulota ir istorikas Romualdas Šalūga – „Vilniaus požemiuose“. Ji buvo išleista Vilniuje 1960 metais – jau baigiantis vadinamajam Nikitos Chruščiovo valdymo metų „atodrėkiui“ (kai šiek tiek buvo atleisti stalinizmo varžtai). Be pirmųjų mini ekskursijų po katedros požemius, šios knygelės skaitytojai buvo supažindinti ir su daugybe kitų mūsų sostinės požemių: po Dominikonų bažnyčia, po Gedimino kalnu, po Šv. Jonų bažnyčia – apskritai po visu Vilniaus senamiesčiu esančiu požemių labirintu.

Tačiau turėjo praeiti dar 16 metų, kol pagaliau – 1976 m. – pasirodė pirmoji profesionalo parašyta knyga apie požeminę mūsų pirmosios bažnyčios istoriją. Tai Napoleono Kitkausko „Vilniaus katedra“, sulaukusi daugybės vertimų į užsienio kalbas. Vėliau autorius, papildęs ir išplėtęs savo leidinį, jo leidimą pakartojo 1994 metais. Taip po ilgų dienų, praleistų sostinės katedros rūsiuose, šviesą išvydo kapitalinis veikalas „Vilniaus arkikatedros požemiai“.

Tad tie, kas iš Lietuvos pakraščio nelabai gali sau leisti pasiekti Vilnių ir nusileisti į arkikatedros požemius, gali puikiai su jais susipažinti, perskaitę bent jau antrąjį N.Kitkausko veikalą šia tema. O kas gali – tenusileidžia stačiais laiptais žemyn.

Kripta su Lietuvos valdovų palaikais

Po Šv. Kazimiero koplyčia esančioje kriptoje, mediniuose karstuose (aišku, padarytuose šiais laikais), ant kurių uždėta po paauksuotą karūną, saugomi buvusių Lietuvos valdovų palaikai. Čia ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė, marmurinėje urnoje – karaliaus Vladislovo Vazos širdis.

Minėti palaikai buvo aptikti, kai 1931 m. Vilnių nusiaubė baisus potvynis: katedros sienos ir pamatai ėmė trūkinėti, tad reikėjo skubiai imtis katedros gelbėjimo darbų. Tam aukos buvo rinktos visoje Lenkijoje, tad vietos administracija iki karo spėjo nemažai nuveikti.Minėti palaikai buvo aptikti, kai 1931 m. Vilnių nusiaubė baisus potvynis: katedros sienos ir pamatai ėmė trūkinėti, tad reikėjo skubiai imtis katedros gelbėjimo darbų. Tam aukos buvo rinktos visoje Lenkijoje, tad vietos administracija iki karo spėjo nemažai nuveikti.

Pirmiausia mediniai poliai, kurie laikė katedros sienas nuo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus laikų, buvo pakeisti gelžbetoniniais. Jų, beje, ekskursijų vadovas parodys bent keletą. Tad per katedros tyrinėjimus po minėto potvynio nuošalioje kriptoje (pramušus 3 m storio mūro sieną) ir buvo atrasti šių kilmingų asmenybių palaikai. Be abejo, buvo rasta žymiai daugiau, nei demonstruojama dabar. Šalia Barboros Radvilaitės palaikų buvo rasta keletas auksinių žiedų ir karalienės statusą patvirtinančios insignijos (antspaudas ir kiti atributai). Deja, per karą visa tai dingo.

Kita požemio patalpa – vadinamoji vyskupų kripta – pasitinka tuščiomis erdvėmis. O įspūdingai apšviesti gotikiniai lenkti mūrų skliautai sukuria tikrą viduramžių atmosferą. Ši kripta – tai buvusi žymių feodalinės Lietuvos žmonių ir jų šeimų laidojimo vieta. Ir tarpukario, ir pokario metais čia buvę daugybė žmonių palaikų vis dar laikinai saugomi katedros požemiuose.

Buvusioje didžiojoje, arba kapitulos, kriptoje amžinojo poilsio buvo atgulę visi Vilniaus katedros vyskupai ir jų aplinkos dvasininkai. Dabar tai taip pat tuščia erdvė, o jos tyla tik retkarčiais sudrumsčiama ekskursantų. Bažnyčia planavo čia demonstruoti lankytojams N.Kitkausko ir jo kolegų 1985 m. rastą bažnytinių auksinių dirbinių lobyną, tačiau vėliau persigalvojo. Mat čia ir drėgna, ir oro trūksta. Todėl lobynu galėsime grožėtis Šv. Mykolo bažnyčioje.

Dar vienas įspūdingas eksponatas – XIV a. pabaigos – XV a. pradžios sieninė freska. Be abejo, jūs pamatysite tik jos kopiją, nes ta mažutėlė kripta, kur ji buvo rasta, lankytojams yra uždaryta, mat bet kokia šviesa, juo labiau – drėgmė, kenkia šiam unikaliam eksponatui. O juk jį galėjo matyti Vytautas su Jogaila. Minėtoji freska, matyt, atsirado netrukus po to, kai Jogaila 1387 m. atvyko krikštyti Lietuvos ir vietoj pagoniškosios šventyklos iškilo pirmoji Lietuvos bažnyčia.

Kultūriniai sluoksniai – kaip istorijos lentelė

Ekskursijų vadovas jus būtinai atves prie tos katedros požemių vietos, kur archeologų ir restauratorių paliktas tarsi laiko „pjūvis“ – statmenoje erdvėje atsiveria beveik visi kultūriniai sluoksniai: nuo pagoniškojo laikotarpio iki XVIII amžiaus. Juk pati pradžia – tai atrasti keli pagoniškosios šventyklos laiptai (bažnyčioje jų šioje vietoje nebūtų) ir aukojimo židiniai. Gidas jus būtinai prives ir prie pirmųjų dar mūsų pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo statytos katedros grindų. Jos išklotos nedidelėmis kvadratinėmis degto molio plytelėmis. O šalimais ir aplinkui – vis kiti kultūriniai sluoksniai, persipinantys tarpusavyje kaip taupios šeimininkės iš skirtingų siūlų likučių numegztas šalikas.

Nieko nuostabaus: kiekvienas valdovas stengėsi įamžinti save ir savo vardą pagrindinėje Lietuvos šventovėje. O gaisrai, karai, badas ir maras? Taigi po kiekvieno tokio sukrėtimo ant sumintų į žemę (ir virtusių kultūriniu sluoksniu) buvusios statybos likučių buvo keliamas naujas mūras.

Katedra slepia daugybę paslapčių

Taip teigia žmogus, Šventaragio istorinių statinių tyrinėjimui paskyręs visą savo gyvenimą. Tai – statybininkas, architektūros mokslų daktaras ir paminklosaugininkas N.Kitkauskas. Tai jis savo rankomis iščiupinėjo vos ne kiekvieną Šventaragio slėnio pastatuose ar jų fragmentuose išlikusią plytą ar akmenį. Sunkiausia, aišku, pašnekovui kalbėti apie mūsų pagoniškąją šventyklą: labai jau nedaug detalių tėra išlikę. Jau minėti keli laiptai, kelios aukojimo židinių liekanos, XIII a. pagoniško mūro liekanos ir... kol kas viskas. Be abejo, jei pirmoji Lietuvos bažnyčia būtų buvusi statoma šalia, o Perkūno šventykla – užmiršta ir ilgainiui užkasta, artefaktų apie ją turėtume daugiau. Deja, yra, kaip yra. O bandyti atkurti, kaip galėjo atrodyti mūsų pagoniškoji šventykla iki Mindaugo laikų, – dar sunkesnė užduotis ne tik dabarties, bet ir ateities tyrinėtojams.

Beje, pačios katedros požemių, pasak N.Kitkausko, per pastarąjį pusšimtį metų ištyrinėta tik dalis. Juk dar yra likę pakankamai vietų, kur iki šiol nekastas gruntas (galbūt ten bus rasta dar kokių nors pagoniškosios šventovės detalių?).Beje, pačios katedros požemių, pasak N.Kitkausko, per pastarąjį pusšimtį metų ištyrinėta tik dalis. Juk dar yra likę pakankamai vietų, kur iki šiol nekastas gruntas (galbūt ten bus rasta dar kokių nors pagoniškosios šventovės detalių?). Dar tebestūkso daug neišstuksentų, negręžtų, neperšviestų pamatinių ir sienų mūrų... O juk jų storis siekia 3, kai kur – net 4 metrus. Tad katedros požemiai savyje slepia dar daug paslapčių. Ir visai nenuostabu – jei jos begalinių perstatymų istorija prasideda nuo pagoniškosios šventyklos. O juk visos statybos buvo baigtos tik XVIII a. pabaigoje, kai architektas L.Stuoka-Gucevičius katedrai suteikė dabartinę išvaizdą. Deja, šventyklai suteikiant klasicizmo rūbą, buvo negailestingai sunaikinta jos ankstesnė – barokinė – išvaizda. Beje, N.Kitkauskas vis dar viliasi, kad ateities tyrinėtojai katedros mūrų nišose atras paslėptų barokinių skulptūrų, kuriomis anuomet ir garsėjo ši šventovė.

Beje, iki šiol sklando mitas apie neva lenkų tarpukaryje atrastus Vytauto palaikus. Niekur to meto spaudoje nepasirodė nė viena to galimo sensacingo atradimo nuotrauka, nepasidalijo įspūdžiais apie tai nė vienas katedrą po potvynio remontavęs lenkų specialistas (lietuvių niekas čionai neprileido). Taip pat dar daug ką gali slėpti ir antžeminiai katedros mūrai, kurių vienoje nišoje slėptuvėje 1985 m. N.Kitkauskas su kolegomis atrado aukso lobyną.

Deja, pastarasis sunkmetis laikinai pristabdo visus katedros tyrimus. Be to, ir Bažnyčios hierarchai (katedra dabar priklauso Lietuvos Katalikų Bažnyčiai) ne ypač linkę tęsti tuos nesibaigiančius tyrinėjimus. Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, katedra dar pasilieka sau daugybę paslapčių, kurias ateityje galbūt atskleis naujos tyrinėtojų kartos. Juk tyrimai čia niekada negalės nutrūkti – mat katedra stovi ant labai nepalankaus grunto (nepamirškime, kad čia – dviejų upių slėnis, vadinasi, yra daug sąnašų, kurios, laikui bėgant, spaudžiamos katedros mūrų, ima sėsti), be to, čia aukštai iškilę gruntiniai vandenys, kuriuos, beje, reikia visąlaik išlaikyti reikiamo lygio, nepaliaujamai siurbiant vandens perteklių.

Tad, jeigu tik galite, iš anksto susitarę su katedros budėtoju, nusileiskite stačiais laiptais į katedros požemius. Tiesiai į mūsų istorijos slėpinius.

„Savaitė“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min