Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žydų vaizdinys „Lietuvos aido“ skiltyse tarpukariu (II)

Kaunas tarpukariu
Kaunas tarpukariu
Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 6
0
Skaitysiu vėliau
A A

1932 m. vasario 25 d. pasirodė „Verslas“, Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos savaitraštis. Jame gausu, skaitant mūsų laikų jautriu žvilgsniu, neabejotinai antisemitinės medžiagos – 1939 m. pradžioje „Verslas“ pradėjo platinimo vajų antisemitizmo pagrindu. Tačiau pastebimas ir polinkis aiškintis, kad sąjunga teginanti lietuvių interesus ir žydams kenkti nenorinti.

1932 m. spalio 8 d. „Lietuvos aidas“ paskelbė pokalbį su sąjungos pirmininku, knygų leidėju Adomu Dundzila (1882–1951): „Žinoma, mes esame lietuviai. Tokie ir norime būti. Dar taip daug yra darbo ir vietos visose verslo šakose, kad duonos visiems ilgai pakaks. Kai žydai nori būti žydais, ekonominiu atžvilgiu stipriais, kai jie rūpinasi žydų reikalais, juk niekas jų nevadina antilietuviais. Kodėl gi mes, rūpindamiesi lietuvių reikalais, turėtumėme būti antisemitai?“

Dundzila pabrėžia anuo metu dažnai kartojamą mintį, kad, verždamiesi į verslą, lietuviai nenorintys žydams kenkti. Formaliau mintį išreikštumėm taip: didėjant lietuvių verslininkų skaičiui, mažėtų žydų procentas, bet nebūtinai mažėtų jų skaičius ir pelnas.

Dundzila pabrėžia anuo metu dažnai kartojamą mintį, kad, verždamiesi į verslą, lietuviai nenorintys žydams kenkti. Formaliau mintį išreikštumėm taip: didėjant lietuvių verslininkų skaičiui, mažėtų žydų procentas, bet nebūtinai mažėtų jų skaičius ir pelnas.

To meto europiniai antisemitai puikavosi atradę svarbią tiesą ir nesibaidė antisemitizmo etiketės. Tuo tarpu Lietuvoje dažnai jos kratytasi.

Gal baimintasi Vyriausybės, – cenzūra kartais antisemitizmo apraiškas braukdavo. Gal nenorėta pakenkti Lietuvos įvaizdžiui užsienyje, – su užsienio spauda litvakai palaikė glaudesnius ryšius negu lietuviai. O gal iš tiesų nejausta žydams neapykantos? Kad ir kaip ten būtų, kratymasis rodo, kad Lietuvoje buvę kitaip.

Atmesdamas kaltinimus, polemizuoti stojo Rastenis. Jam ilgu laišku atsiliepė „Idiše štime“ redaktorius (vėliau sovietų kalintas) Ruvinas Rubinšteinas, kuriam Rastenis atsakė taip pat ilgu laišku. Pirmame straipsnyje „Neišnaudotas pagrindas: Lietuva turi teisę atitaisyti savo klaidą“ Rastenis argumentavo, kad lietuviams būtina veržtis į verslą, nes kol nebus turtingų lietuvių, tol lietuvių kultūra stokos ekonominio pagrindo. Suprantama, kad žydai stengiasi išlaikyti vadovaujamąjį vaid­menį prekyboje: „Tai suteikia jiems daug kultūrinės ir net politinės naudos“.

Bet lietuviai taip pat turintys teisę „pasirūpinti ir savo kultūros reikalais“. Žydai piktinasi, kad lietuviai naudojasi šūkiu „savieji pas savuosius“. Bet ir žydai gali tą patį daryti ir „faktiškai [...] nuo neatmenamų laikų jie tylomis to principo laikosi praktikos gyvenime“ (1933-03-17). Antroje šio rašinio dalyje Rastenis padėtį analizavo skaičiais, remdamasis 1923 m. surašymo duomenimis. Jo apskaičiavimu, iš 1000 savarankiškai gyvenančiųjų prekyba verstis turėtų 20 lietuvių ir 1 žydas, o verčiasi 4 lietuviai ir 18 žydų.

Tiek tiek mažesnės disproporcijos pramonėje ir kitose miestietiškose profesijose (1933-03-18). Nesuprantu jo metodologijos – man ne visi skaičiai susideda. Taip pat 1933 m. padėtis jau būtų buvusi kitokia. Tačiau neabejotina, kad ir vėliau disproporcijų būta ryškių.

Rašinyje „Teisių lygybė“ Rastenis teigia, kad nepriklausoma valstybė sukurta daugiausia lietuvių pastangomis. Žydai, kurie dabar „daugumoje yra Lietuvai lojalūs ir draugingi“, visai natūraliai laukė, kaip viskas pasibaigs. Panašiai laukė vokiečiai ir rusai, ir tik vieni lenkai kovojo prieš. Tuo tarpu nepriklausoma „valstybė nėra tikslas, o tik priemonė tolesniems tikslams sėkmingai siekti. Todėl sukurtoji nepriklausoma valstybė turi duoti kuo daugiausia sąlygų tiems tikslams siekti“.

Akivaizdu, kad lietuviškai nusiteikę valdininkai sėkmingiau valstybę kurs negu kiti. Rastenis priduria, kad kritikai dažnai perdeda – matyti „neobjektingi perdėjimai“ – ir, kad lietuviams reikia būti „kultūringai ekspansyviems“ (1933-03-23).

Nėra aišku, ar Rasteniui kriterijus yra kilmė, ar kalbos mokėjimas ir atitinkama nuostata. Antruoju atveju tarnautojų gretose rastųsi ir svetimtaučių, nors mažiau negu lietuvių. Šiaip ar taip, Rastenio aptariama prob­lema kyla visur, ir visur yra sunkiai sprendžiama, kai konstituciniai reikalavimai stumia į vieną pusę, o krašto gerovė – į kitą.

Rubinšteinui itin kliuvo, neva žydai raginantys boikotuoti lietuvius prekybininkus: „Žydai niekad negali vartoti ir nevartos tokių metodų, kuriuos jie laiko nekultūringais kovos būdais, priešų vartojamais žydų atžvilgiu“. Žydai neneigia lietuvių teisės eiti į prekybą – tai sveikintinas reiškinys „mūsų bendro liaudies ūkio“ labui. Bet blogai, kad užvedama „antisemitinė agitacija, kurią plačiai varo „Verslas“.

Vėliau kilo šurmulys, kada lietuvė dantistė atsisakė iš banko pasiimti jai priklausančius pinigus, nes banke su ja nekalbėjo lietuviškai.

Atsakydamas Rastenis sutiko, kad „Verslo“ puslapiuose buvo „užgavimų žydams“, buvo „posakių, kuriuos galima būtų išaiškinti, kaip siūlymą kuriuo nors būdų žydus suvaržyti ir jiems kenkti“.

Tačiau „P.Rubinšteinui yra labai gerai žinomi tie procesai, kuriuos savo viduje pergyveno minima organizacija ir žinoma, kad toji ne visada reikiamose ribose išlaikyta dvasia pasisekimo neturėjo“. O kalbant apie boikotą, yra duomenų, kad tarp žydų būta skatinimų nepirkti iš lietuvių verslininkų (1933-03-24). Turimas omenyje kaltinimas, kad, vienam verslininkui primetę antisemitizmą, žydai ragino jį boikotuoti („Pavojingas precedentas“, 1933-03-08).

Vėliau kilo šurmulys, kada lietuvė dantistė atsisakė iš banko pasiimti jai priklausančius pinigus, nes banke su ja nekalbėjo lietuviškai. Ta proga Rastenis skundėsi, kad dantistų veiklai įtaką daro lietuvių nevertinantys svetimtaučiai, kurie įsitikinę, kad „lietuvių dantų gydytojų beveik nėra“. Dėl to „ligonių kasose net didelį stažą turintiems lietuviams gydytojams darbas neprieinamas, o daug menkiau pasiruošusiems ne lietuviams durys tenai lengviau atidaromos“ (1934-02-21).
Nebandant nustatyti, kieno teisybė, galima pastebėti, kad, Rastenio supratimu, problemos kyla ne vien dėl blogos valios, bet ir dėl įprastinio polinkio saviems proteguoti savus.

Kalbamu metu Rastenis priklausė Prekybininkų sąjungos centro valdybai. Todėl jo liudijimas, kad dėl antisemitinės agitacijos sąjungoje kilo konfliktų, vertas dėmesio: pavarčius „Verslą“ aišku, kad būta gilių nesutarimų. Ir negalima nepastebėti, kad oficiozo – tautininkų propagandos organo – puslapiuose duota vietos žydų atstovui, ieškant jautria tema bendros kalbos.

Kiek įkaitusios buvo nuotaikos, rodo Prekybos ir pramonės rūmų 1933 m. kovo 23 d. pilnaties posėdis, kuriame plačiai diskutuotas Lietūkio memorandumas vyriausybei, siūlęs eksporto centralizaciją ir eksportuojamų prekių standartizaciją. Ir tarp lietuvių matosi skirtingų nuomonių, bet aštriausiai priešinosi du žydai, vienas jų – „žinomas stambus eksporteris“. Šis įrodinėjęs, „kad smulkūs pirkleliai, bevažinėdami per kaimus“, pigiausiai surenka eksportui produktus („Eksportui kelti priemonės“, 1933-03-24).

Konflikte atsispindi Lietuvos specifika, kada daug­maž sutapo tautybės ir klasės: lietuviai siekė modernizacijos, o žydai gynė savo tradicinį smulkųjį verslą.

Konflikte atsispindi Lietuvos specifika, kada daug­maž sutapo tautybės ir klasės: lietuviai siekė modernizacijos, o žydai gynė savo tradicinį smulkųjį verslą. 1934 m. sausio 11 d. Lietuvos aidas trumpa žinute informavo, kad pasirodė vienkartinis leidinys „Mažmenininkas“ (1933-12), kurį leido Kauno miesto ir jo priemiesčių smulkiųjų pirklių detalistų sąjunga.

Nors norėta apjungti visus mažmenininkus be tautybių skirtumų, sąjunga atstovavo žydų pirklių interesams. Leidinyje argumentuojama, kad centralizacija pakenktų bendram ūkiui, nes, išvarius smulkius pirklius, mažėtų konkurencija ir kiltų kainos: „Be reikalo manoma, kad „Verslo“ veikla tėra nukreipta prieš žydus. Ji žymiai daugiau nukreipta prieš visą lietuvišką ūkį, prieš visą ekonominį Lietuvos gerbūvį“.

Prie temos Rastenis grįžo rašiniu „Prieš ką žydai kovoja“. Proga – lietuvių verslininkų kongresas ir žydų susitarimas leisti laikraštį lietuvių kalba bei sudaryti komitetą kovai su „žydams pavojingais reiškiniais“.

Pasak Rastenio, žydai nepatenkinti, kad iš 212 naujų advokatų „tik“ 100 žydų!“ ir kad, stojant į universitetą, baigusiems ne lietuviškas gimnazijas, tenka laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Susierzinęs jis atkirto: ar juos patenkintų 200? O dėl kalbos – egzamino nelaiko tie, kurie mokėsi gimnazijose su lietuvių dėstomąja kalba. Bet aštriausiai jis pasisako dėl verslo: „žydai užėmę visas pozicijas ir dabar sau sėdi, kaip ežys žalčio lizde, sakydami, jeigu kam duria, tas teišeinie“. Kaip tik žydai kliudo lietuviams, pavyzdžiui, nenuomodami patalpų (1933-10-07).

Gal arčiausiai prie antisemitizmo Rastenis priartėjo, žydų vardu nepaminėdamas, vedamajame „Kokia pramonė iš tikro savoji?“ Jam kliuvo, kad kai kurie pramonininkai, sukrovę Lietuvoje kapitalus, bėga į šiltus kraštus ir kad ne visi remia lietuvių kultūrą. Keliamos problemos autentiškos ir jis neneigia teisės nelietuviams verstis Lietuvoje, bet tonas įtartinas: „Tie, kuriems Lietuva yra vienintelė tėvynė [...] ir kurie nėra siauri egoistai, kurie turi savyje visuomeniškumo jausmo – tie kuria mums tikrai savą pramonę“ (1934-05-05).

Sauliaus Tvirbuto nuotr./Kauno žydų ligoninė
Sauliaus Tvirbuto nuotr./Kauno žydų ligoninė dabar.

Ir kas pasakys, kurios tautos verslininkai mažesni egoistai ir visuomeniškiau nusiteikę?

Kilo nesutarimų ir dėl kito boikoto. 1933 m. pradžioje, Hitleriui pasiūlius antisemitinius įstatymus, pasaulio žydai paskelbė vokiečių prekių boikotą. Pritarė ir Lietuvos žydai. Jiems simpatizuodami apie boikotą informavo „Rytas“ ir „Lietuvos žinios“.

Bet „Lietuvos aidas“ atsiliepė kritiškai: „Galima suprasti ir įvertinti Lietuvos žydų jausmus, bet jie taip pat turi suprasti ir įvertinti, kad jie yra Lietuvos gyventojai ir todėl negali daryti žygių, kurie neigiamai atsilieptų į viso krašto interesus“ (1933-05-12).

Galvoje turėta užsienio politika: „Atskiri krašto gyventojai negali reikšti pretenzijų varyti užsienio politiką, [...] tai vyriausybės reikalas“. Po kelių savaičių boikotui laikraštis paskyrė vedamąjį, pabrėždamas išskirtinį žydų ekonominį vaidmenį. Pasirodo, didelė dalis Lietuvos eksporto ir importo yra žydų rankose. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jie itin plėtojo ryšius su Vokietija. Įsigalėjo Lietuvos prekyboje vienšališkumas – gal 80% viso importo buvo vokiškas. Nors vyriausybės pastangomis prekyba su kitais kraštais yra išsiplėtusi, Vokietija lieka svarbi partnerė. Ir negalima pamiršti, kad importas ir eksportas eina kartu – atsisakant vokiškų prekių rizikuojama Lietuvos eksportu: „Mes nematome šiandien visiems mums pirmoje eilėje rūpimuoju Lietuvos gaminių eksporto klausimu žydų keliamuose obalsiuose didesnio susirūpinimo. Susirūpinimo net tik savais pirklių, bet visų vartotojų reikalais ir pagalvojimo apie visas savo žygių tolimesnes pasėkas“ (1933-05-27). Taigi vėl kaltas tautybės ir luomų sutapimas. Peršasi išvada, kad jeigu žydų ekonominis svoris atitiktų jų skaičių, tai rizika būtų proporcingai mažesnė.

1933 m. rugpjūčio 4 d., Ignui Šeiniui redaguojant, pasirodė nepasirašytas vedamasis „Sava, lietuviška“. Prikišama žydams, kad jie kartais boikotuoja lietuvius verslininkus. Bet ne geresni krikščionys demokratai ir liaudininkai, boikotuodami tautininkus verslininkus. Taip pat aišku, kad žydams krašto ateitis mažai rūpi – ypač prikišama, kad jie išlaiko rusiškas mokyklas.

Bet svarbiausia, kad lietuviai verslininkai suprastų, jog „ką jie tieka ir padaro, būtų pirmos rūšies“. Jie reikalauja „nekritiško palankumo iš tautos ir valstybės pusės“. Bet tai klaidingas kelias: „Jų obalsiu turi būti: Kas sava ir lietuviška, turi būti gera, geros rūšies, sąžiningai atlikta“. Taigi vyriausybės balsas bara ne visus, o lietuvius, nes jie perša prastą darbą dėl patriotizmo: ne aimanuokit dėl žydų daromų skriaudų, bet dirbkite geriau.

Bet svarbiausia, kad lietuviai verslininkai suprastų, jog „ką jie tieka ir padaro, būtų pirmos rūšies“. Jie reikalauja „nekritiško palankumo iš tautos ir valstybės pusės“. Bet tai klaidingas kelias: „Jų obalsiu turi būti: Kas sava ir lietuviška, turi būti gera, geros rūšies

Būtų neteisinga manyti, kad „Lietuvos aidas“ tepastebėjo žydus turtuolius. 1932 m. sausio 18 d. jis paskelbė įdomių duomenų apie Kauno miesto beturčius.

Veikia septyni rajoniniai šalpos komitetai, 1931 m. juose įregistruoti 8477 asmenys: 5605 krikščionys, 2872 žydai, – žydų procentas gal šiek tiek didesnis negu jų procentas mieste. Tarp jų pirmos kategorijos – prieglaudose išlaikomų viengungių – įregistruota 1932: 1210 krikščionių, 722 žydai.

Panašios proporcijos ir antros bei trečios kategorijos miesto šelpiamų beturčių. (Yra ir duomenų pagal rajonus – Senojo miesto rajone daugiau žydų – 1360, negu krikščionių – 1237.) Miesto lėšomis ligoninėse gydytųjų skaičiai panašūs. 1932 m. pirmąjį pusmetį gydyti 762 krikščionys ir 342 žydai. (Klaida, nes iš viso gydėsi 1086; žydų ligoninė aptarnavo ne vien žydus; 1932-08-20).

Buvo ir elgetaujančių žydų. Štai žinutė „Muštynės ties žydų sinagoga“: du žydai elgetos apsigyveno Birštono gatvėje esančioje sinagogoje, o tarnautojas, juos užtikęs besiskutant barzdas, pasikvietė sargą bei kelis kaimynus ir juos išvarė. Įsikišo „žydas vaikinas, norėdamas padėti elgetoms“. Vienas iš kaimynų vaikinui į veidą metė butelį ir „kruvinai jį sužeidė“. Policija muštynes numalšino (1932-01-19).

Tačiau žydais beturčiais rūpinosi ne vien miestas, bet ir eilė žydų globos draugijų. Sužinome, kad Kauno žydų beturtėms našlaitėms remti draugija įsteigė mergaičių prieglaudos namus (1932-01-27), o žydų labdaros organizacijos taryba nutarė steigti žydams neturtėliams šelpti komitetą (1932-02-04).

Plačiai aprašyti (su iliustracija) baigti statyti žydų našlaičių globos rūmai Žaliakalnyje. Rūmai modernūs, su centriniu šildymu, pirtimis, voniomis, saulės vonia, balkonu, sodu, iš viso 120 vietų. Lėšų gauta iš Amerikos ir Vokietijos žydų draugijų.

Tomo Grigalevičiaus/15min.lt nuotr./Kauno žydų sinagoga išniekinama jau ne pirmą kartą.
Tomo Grigalevičiaus/15min.lt nuotr./Kauno žydų sinagoga.

Daug suaukojo Kauno žydai, valstybės taupomoji kasa suteikė paskolą. Po pašventinimo „Metropolyje“ žydų ponios suruošė labdaringą „thй dansant“ žydų vaikų namų naudai“ (1932-02-11). Namai buvo atidaryti vasario 14 d.

Pagrindinė kalbėtoja Jadvyga Tūbelienė, ilgamečio ministro pirmininko žmona, pasidžiaugė, kad pastatyti tokie modernūs rūmai ir kad žydų vaikų namai yra veiklus Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos narys. Vidaus reikalų atstovas pareiškė, kad ministerija įstaigą rems, nes „dirbamas socialinės vaikų globos darbas yra naudingas ir svarbus visam mūsų kraštui“. Kauno miesto atstovas palinkėjo, kad namai išauklėtų ne „tik gerus žydus, bet ir gerus Lietuvos piliečius“.

Choralinės sinagogos choras sugiedojo himną. (Chorą tesudarė vyrai ir berniukai. „Mišrių balsų (taigi ir moterų) sinagoginio choro Lietuvoje ligšiol visai dar nėra. Kitur tačiau esą jau ir mišrių tokių chorų, į kuriuos net krikščionys su gerais balsais būna priimami“, 1932-02-15). Beje, Lietuvos žinios vasario 11 d. pridėjo daugiau detalių: bus ambulatorija, izoliacijos bei dezinfekcijos skyriai, speciali kūdikiams pieno virtuvė, liftai valgiui paduoti ir skalbiniams į skalbyklą siųsti.

Dar keli pavyzdžiai kaip žydai rūpinosi saviškiais. Štai žydams pamišėliams remti draugija nutarė statyti koloniją. „Tam yra asignuota nemaža pinigų suma“ (1932-05-17). Nuo caro laikų veikė žydų sveikatos apsaugojimo draugija „Oze“. Dviejų žydų lėšomis Karmėlavoje draugija pastatė vaikų kolonijai namus. Iškilmėse dalyvavo daug svečių, žydų ir lietuvių, tarp jų ir Karmėlavos klebonas. Padėkota žemės ūkio ministerijai už suteiktą sklypą (1932-07-14).

Iš tiesų žydai už lietuvius dirbo geriau: keturios prieg­laudos, trys lietuviams ir viena žydams. Iš miesto jos visos gauna tą patį išlaikymą, bet žydų prieglaudą tvarko žydų bendruomenė: „Jai toli gražu prie moderniškosios. Tačiau čia žmonės gyvena be jokio susigrūdimo, švariai, vos po tris keturius kambariuke, turi daug saulės oro, šiltas išvietes su vandeniu“.

Iš tiesų žydai už lietuvius dirbo geriau: keturios prieg­laudos, trys lietuviams ir viena žydams. Iš miesto jos visos gauna tą patį išlaikymą, bet žydų prieglaudą tvarko žydų bendruomenė: „Žmonės gyvena be jokio susigrūdimo, švariai, vos po tris keturius kambariuke

Taigi gaudami tiek pat lėšų, žydai žmoniškiau susitvarko. Štai lietuviai, nors tam ir paskirta lėšų, neturi nė vienos vasaros kolonijos vaikams, tuo tarpu žydai turi „puikiai, moderniškai įtaisytas kolonijos“ (1932-09-10). Įvaizdis teigiamas: žydai moka gerai susitvarkyti, ir tuo prisideda prie krašto gerovės, o lietuviai nuo jų atsilieka.

Žydai pirmavo ir taikydami psichologiją pedagogikoje: „Labai įdomioj ir visapusiškoj žydų komercijos mokyk­los parodoje“ buvo kampelis, kuriame mokyklos direktorius ir mokytojai „bandė pirmą kartą sistemingai ir su pagalba moksliškų metodų tyrinėti mokinių būdą“.

„Tik šitoks diferencijuotas, moksliškai pagrįstas vaiko pažinimas įgalins išvengti dažnų nesusipratimų įvertinant vaiką mokykloje.“ Tyrinėtų temų sąrašas ilgas. Tarp jų „seksualinis bei gastriškasis (valgio) instinktai“ (1932-07-04).

Jau Alantui redaguojant, "Lietuvos aide" pasirodė platesnis rašinys apie kūdikių mirtingumą Lietuvoje: „Vaikų auklėjimo mes galėtumėm daug pasimokyti iš žydų“ (1935-01-04).

Bet laikas žvilgterėti į kitą pusę. Lietuvos aide atsispindi Vyriausybės ir tautininkų vadovybės nuotaikos: akivaizdu, kad 1932–1935 m. laikraštis nepropagavo antisemitizmo, bet, lygindamas ekonominius konfliktus, ugdė dviejų tautų bendradarbiavimą. Nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kiek laikraščiui sekėsi viešąją nuomonę formuoti, bet kryptis aiški.

Kauno Žydų ligoninės darbuotojai apie 1930 metus. efoto nuotr.
Kauno Žydų ligoninės darbuotojai apie 1930 metus. efoto nuotr.

Kadangi dauguma žmonių spaudos apskritai neskaitė, laikraštis tegalėjo tiesiogiai daryti įtaką šviesuomenei. Daugumos nuotaikas formavo kiti (nesant dokumentų, sunkiau nustatomi) veiksniai. Lieka neatsakytas klausimas, kaip kasdienybėje žmonės santykiavo. Deja, vartant spaudos puslapius, klausimo atsakyti negalime, nes spauda neišvengiamai iškreipia tikrąją padėtį: ji linkus registruoti muštynes, nusikaltimus, o ne sklandaus santykiavimo momentus. Pasistumdymo ir muštynių būdavo. Tačiau ne visada aišku kieno iniciatyva, ne visada galima nustatyti, kiek tai buvo antisemitizmo, kiek eilinio chuliganizmo apraiškos.

Štai sumuštas „Idiše štime“ redakcijos bendradarbis „p. I. P.“ – turbūt žydas. Bet užpuoliko tautybė neaiški: jis pabėgo (1932-08-17). Ir kas pasakys, ar čia antisemitizmo atvejis, ar ne? Platesnio masto incidentas įsižiebė Šiauliuose, 1934 m. rugpjūčio 15 d. – neramumai tęsėsi kelias dienas. Matosi antisemitizmo, primetant visam būriui keleto padarytą nusikaltimą, bet ryškesni abiejų pusių jautrūs nervai ir polinkis vienytis tautiniu pagrindu. Sunkiau nustatyti, kas pradėjo.

Bet galėjo būti ir taip: šaligatviu ėjo lietuvis, jo nepraleido susispietę, uniformuoti žydų jaunimo organizacijos nariai, lietuvis besiskverbdamas vieną pastūmė, tada jaunuolio draugai jį aptalžė, sužinoję lietuviai ėmėsi daužyti langus, įsiveržė į žydų būstinę, o ginkluoti žydai puldinėjo lietuvius.

Keturi lietuviai už langų daužymą nubausti po 150 Lt bauda arba po mėnesį kalėjimo, o 10 žydų – mažesnėmis bausmėmis už ginklų nešiojimą be leidimo: minimi montekristai (smulkaus kalibro šaunamieji ginklai), peiliai, durklai, guminės lazdos. Incidentą išpūtė užsienio spauda, – kad įvyko pogromas, kad dešimtys sužeistų ir užmuštų.

Norėtųsi išsiaiškinti ir šį momentą: septyni „chalutininkai“ atėjo į ligoninę skųsdamiesi, kad jie sunkiai sumušti: „Visi jie atvyko apsiraišioję ir dejuodami. Visi sužeidimai visiškai lengvi, peilių dūrių visiškai nerasta“ (1934-08-18/22/23). Neaišku, ar spauda padėtį švelnino, ar radosi suinteresuotų incidentą išnaudoti propagandai.

Antisemitizmas ir jautrumas pastebimas Tauragėje paplitus gandui, neva vienas žydas ritualiniais tikslais nužudė krikščionį kūdikį.

Antisemitizmas ir jautrumas pastebimas Tauragėje paplitus gandui, neva vienas žydas ritualiniais tikslais nužudė krikščionį kūdikį.

Neramumai tęsėsi kelias dienas – matosi „iš svetur atnešto nusistatymo prieš žydus elementas ne lietuvių tautybės“. 37 asmenys perduoti karo komendantui.

Korespondencija baigiasi žodžiais: „Tokie darbai mūsų visuomenėje ne tik neranda pritarimo, bet dar gi griežtai smerkiami“ (1935-03-28).

Panašiai ir Telšiuose, kada lietuvė šešiolikmetė kelis žydus apkaltino, neva jie ją išžaginę. Spalio 8 d. išdaužyti žydų butų langai, o gatvėje – keli žydai apstumdyti (1935-10-10).

Nesigilindamas toliau tepridėsiu, kad, žydų spaudos nuomone, lietuvių spauda incidentą menkino, o iš tikrųjų jis buvęs stambesnio masto, net išsiplėtęs už miesto ribų4. Be abejo, kalbamu metu incidentų būta daugiau.

Tikriausiai kai kurių žinučių nepastebėjau, bet kaltesnis turbūt Lietuvos aido polinkis mažai vietos skirti kriminalinei kronikai. Šiaip ar taip, visais minėtais atvejais įsikišo policija ir riaušininkus areštavo. Telšių atveju po kelių mėnesių tardymas buvo baigtas ir „byla bus perduodama apygardos teismui“ (1935-12-12). Policijos rūpestį rodo ir vieno girto kauniečio atvejis. Šis pamatęs žydą sušuko: „Žydus į Palestiną!“ Malonumas jam kainavo 15 Lt (1935-11-09).

Vokiečių agentų veikla apibūdinta straipsnyje „Kulturverbando paskutiniojo laikotarpio veikla Lietuvoje“, remiantis dokumentais, rastais 1934 m. gale pas kelis Kultūrverbando (Lietuvos vokiečių kultūrinė sąjunga) narius. Sužinota, kad keletas vokiečių kilmės Lietuvos piliečių 1933 m. vasarą dalyvavo nacių ideologinėje stovykloje ir kad Lietuvoje buvo surengtos dvi nelegalios darbo stovyklos (po dvi savaites), kur Kulturverbando vicepirmininkas skaitė paskaitą apie „vokiškumą ir žydų klausimą Lietuvoje“.

Sužinota, kad keletas vokiečių kilmės Lietuvos piliečių 1933 m. vasarą dalyvavo nacių ideologinėje stovykloje ir kad Lietuvoje buvo surengtos dvi nelegalios darbo stovyklos (po dvi savaites), kur Kulturverbando vicepirmininkas skaitė paskaitą apie „vokiškumą ir žydų klausimą Lietuvoje“.

Ta proga surengti jaunimui pasikalbėjimai apie naująją Vokietiją ir kovą su žydais (1935-02-06). Tai duoda pagrindo manyti, kad iš tiesų Vokietijos agentai dalyvavo kurstant minėtus incidentus.

Štai dar vienas incidentas, nors šiuo atveju kalti du žydai, Kaune išdaužę Vokietijos atstovybės langą. Įvykis galėjo būti politinis – akmuo apvyniotas lapeliu, ant kurio užrašytas reikalavimas išlaisvinti Vokietijos komunistų vadą. Kita vertus, abu kaltininkai – ne visai švarios praeities. Lietuvos atstovai vokiečių atsiprašė pažadėdami, kad piktadariai bus griežtai nubausti (1935-14/15).

Informacijos apie žydus gausą liudija faktas, kad stambus pluoštas žinučių lieka nepaminėtas. Chronologine tvarka, negrupuodamas pagal temas, paminėsiu keliolika, litvakų specifiką daugiau nušviečiančių. Ryškus polinkis susitvarkyti viduje, nesikreipiant į valstybines įstaigas.

Štai Vilijampolėje susiginčyta, kai vieno rabino šalininkai paskyrė ketvirtą ritualinį skerdiką, taip sumažindami senųjų skerdikų uždarbį. Rabinų komitetas nusprendė, kad naujasis negalės pasilikti ir jam priklauso 3500 Lt kompensacijos. Tuo tarpu mirusio trečiojo skerdiko įpėdinis turės žydų bendruomenei sumokėti 7000 Lt (1932-01-27). Man ši žinutė – tai žvilgsnis į egzotišką, nesuprantamą pasaulį; sumos stambios, neblogas metų uždarbis. Bet gal tos dienos skaitytojai suprato.

Arba vėl, pasirodo, kad veikia Žydų metrikacijos punktai, o tarp žydų auga skyrybų skaičius: 1930 m. 15 vedusiųjų persiskyrė, 1931 m. – 19, 1932 m. sausį – „jau persiskyrė kelios poros“ (1932-02-06). Būtų suprantama, jeigu santuokas tvarkytų religinės bendruomenės – sinagogos, nes Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Bet, atrodo, litvakai susitvarkė kaip kitaip.

Lietuvos rabinų sąjungos taryba nutarė atleisti 40 tikybos mokytojų, nes „jie savo pareigoms nėra gerai pasiruošę“ (1932-05-06). Tą dieną taip pat sužinome, kad Jurbarke mirė seniausia Lietuvos žydė – 112 metų.

Lengviau suprasti lėšų stoką, sunkią Telšių ješiboto ekonominę padėtį. Rabinų ir žydų visuomenės susirinkimas nutarė ješiboto reikalams pravesti „didelę akciją“ (1932-02-09).

Su suprantamu pasididžiavimu paminėta visiška „neregė žydaitė“ iš Marijampolės, Vokietijoje gavusi filosofijos daktaro laipsnį ir grįžusi į tėviškę (1932-03-31). Ir gerai, kad žydams rūpėjo tikybos mokytojų kvalifikacijos: Lietuvos rabinų sąjungos taryba nutarė atleisti 40 tikybos mokytojų, nes „jie savo pareigoms nėra gerai pasiruošę“ (1932-05-06). Tą dieną taip pat sužinome, kad Jurbarke mirė seniausia Lietuvos žydė – 112 metų.

Ir ne vien žydų tvarka buvo kitokia. Štai Klaipėdą pasiekė Argentinos laivas, vežiojantis nusikaltėlius, juos grąžindamas valstybėms, kurioms jie priklauso. Laive iš 120 likę penki, keturi tariami Lietuvos piliečiai, be asmens dokumentų. Trys žydai, o vienas ne žydas (pagal Argentinos išduotą liudijimą, gimęs Lietuvoje, būtent Liepojoje). Klaipėdoje jau ketvirta diena kaip aiškinamasi (1932-05-17).

Minėjau Rubinšteino paskaitas Vilniaus žydams. Iš Zilberio pokalbių su Rubinšteinu patiriame, kad dėl paskaitų lenkų spauda priekaištavo Vilniaus žydams, neva jų prašę vilniečiai.

Korespondencija tapo proga kritikuoti lenkus: „Per Vilniaus radiofoną nė kartą nebuvo leista žydiškai viešai prabilti“, „endekiškos spaudos vadai“ prieš žydus vykdo nuolatinę agitaciją. O Vilnius apleistas. Jisai kauniškiui, „pratusiam per tokį trumpą laiką prie tokių naujų didelių ir gražių Kaune pastatytų rūmų [...] panašus į kažkokį buvusį turtuolį, kuris dėvi jam likusiam iš gerų aukso dienų sulopytus išeiginius savo drabužius ir prastomis dienomis, nes kitų neturįs“. Bet, nežiūrint sunkios ekonominės būklės, žydų „kultūros gyvenimas Vilniuje gan aukštai stovi“ – veikia eilė žydų mokyklų, bet jos „visos yra beteisės ir jokios pašalpos iš valstybės iždo negauna“. „Vilnius tebeliko Lietuvos Jeruzalė“ (1932-06-03). Taigi, lyginant su Lenkija, gera žydams Lietuvoje, nors galėtų būti geriau – kultūrinis gyvenimas galėtų stovėti aukščiau.

Skaitant praeities tekstus, turbūt sunkiausia yra teisingai pagauti retorinę gaidą. Mane, pavyzdžiui, piktina panegirikos Smetonai, bet gal tada tai tebuvo ritualu tapusio eilinio mandagumo dalis, nepatraukianti ypatingo dėmesio.

Skaitant praeities tekstus, turbūt sunkiausia yra teisingai pagauti retorinę gaidą. Mane, pavyzdžiui, piktina panegirikos Smetonai, bet gal tada tai tebuvo ritualu tapusio eilinio mandagumo dalis, nepatraukianti ypatingo dėmesio.

Įtarimą, kad piešdamas kontrastą tarp lietuvių ir lenkų, Rubinšteinas „politikavo“, kelia faktas, kad po dvejų metų jis aliarmavo kalbėdamas apie didėjančią konkurenciją, neva žydų likimas Lietuvoje kabąs kaip ant plauko5. Per tuos dvejus metus nei pasikeitė vyriausybės, nei oficialiai skelbiama politika.

Bet pakito ekonominė situacija. Rubinšteinas buvo žydų liaudies bankų sąjungos pirmininkas. Šios sąjungos suvažiavime jis skaitė pranešimą apie žydų ekonominę padėtį. Iš viso veikia 89 žydų liaudies bankai ir jie visi tarptautinę krizę atlaikė neblogai. Tačiau žydų ekonominė padėtis blogėja.

Pasirodo, net 40 proc. litvakų „sau pragyvenimo lėšas“ gaudavo iš Amerikoje gyvenančių giminių, bet lėšų nebegauna dėl Amerikos krizės – net gaunami iš užjūrio paramos prašantys laiškai.

Žydai nukentėjo dar ir todėl, kad sumažėjo tarptautinė prekyba. Nors suvažiavime kalbėta apie Verslą, nesimato užuominų, kad žydai verslininkai kentėtų nuo lietuvių konkurencijos. Rubinšteinas mini tik vieną lietuvišką faktorių, būtent naująjį įstatymą, draudžiantį „iš varžytinių parduoti reikalingiausių ūkininkui daiktų“.

Žydams nuostolinga, nes jie nebegali iš bankrutuojančių ūkininkų išieškoti skolų (1932-06-06). Ir vėl matosi skirtingi dviejų tautų ekonominiai interesai: apsaugodama ūkininkus lietuvius Lietuva negalėjo nepakenkti bankininkams, tarp kurių žydų buvo nemažai.

Ir vėl matosi skirtingi dviejų tautų ekonominiai interesai: apsaugodama ūkininkus lietuvius Lietuva negalėjo nepakenkti bankininkams, tarp kurių žydų buvo nemažai.

Tęskime chronologinę apžvalgą. Patiriame, kad rabinų delegacija apsilankė pas piliečių apsaugos departamento direktorių prašydama, kad žydams būtų išduoti leidimai į žydų susitikimą Vilniaus krašte ir kad „žydų tautybės vyrams“ būtų atidėtas stojimo į kariuomenę terminas nes „pradžioje rugsėjo yra didelės žydų šventės“.

Taip pat kreiptasi į geležinkelių valdybą dėl papigintų bilietų: „Kurortiniai bilietai važiuoti į Klaipėdą ar Palangą iki šiol buvo išduodami tik atsižvelgiant į katalikų šventes“. O žydai prašė, kad būtų atsižvelgta ir į žydų šventes: „Kiek teko girdėti, Geležinkelių valdyba šiam prašymui pritarė ir pasiuntė finansų ministerijai pasirašyti“ (1932-08-10). Tiesa, tai smulkmenos, tačiau rodančios vyriausybės pastangas dirbti ne tautiniu, o pilietiniu pagrindu.

Nesutarimai dėl skerdėjų neaprimo: žydai skerdėjai susipyko su mėsininkais, esą dėl didelių algų skerdėjams ir žemų mėsos kainų mėsininkai „turi daug nuostolių“. Ir kreiptasi net į valstybės įstaigas: „Kauno rabinatas griebėsi priemonių tą ginčą kuo greičiausiai likviduoti“. Negaliu nepastebėti gretimai paskelbtos žinutės, kad Kaune nusileis „didelis“ lėktuvas, kursuojantis tarp Karaliaučius ir Maskvos. „Didysis lėktuvas 938“ talpina daugiau negu 30 keleivių (1932-09-21).

Metų gale vėl iškilo papigintų bilietų klausimas: vykstantiems traukiniais į Kauną į žydų tikybos mokytojų draugijos „Javne“ konferenciją taikomos 50 proc. nuolaidos. Dėl teisingumo reikia pridėti, kad nuolaidos buvo taikomas ir vykstantiems į ateitininkų kongresus.

Metų gale vėl iškilo papigintų bilietų klausimas: vykstantiems traukiniais į Kauną į žydų tikybos mokytojų draugijos „Javne“ konferenciją taikomos 50 proc. nuolaidos. Dėl teisingumo reikia pridėti, kad nuolaidos buvo taikomas ir vykstantiems į ateitininkų kongresus. (Nuolaidų prašyta tiek dažnai, kad kyla abejonė, ar bet kas mokėjo pilną kainą.)

Netoli žinutė apie Šapiros „labai įdomią“ paskaitą tema „Lietuva žydų literatūroje“. Dalyvavo Vaižgantas ir „nemaža Kauno lietuvių ir žydų šviesuomenės atstovų“. Padeklamuota keli iš „žydų ir hebrajų kalbų“ išversti eilėraščiai. Renginį organizavo lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugija. Jos pirmininkas Mykolas Biržiška pažadėjo parengti paskaitą „Žydai lietuvių literatūroje“ (1932-12-21).

Minėtoji trijų dienų „Javne“ konferencija vyko ateitininkų salėje, joje dalyvavo „visa eilė įžymių nepriklausomos Lietuvos rabinų“. Sveikino Švietimo ministerijos atstovas: jam padėkota už „vyriausybės suteikiamas žydų mokykloms pašalpas ir įvairius auklėjimo srity nurodymus“. Matosi įdomi formuluotė: bus kalbama ir apie bendradarbiavimą „auklėjimo srity su pavergtais tautiečiais Vilniaus krašte“. Tą dieną taip pat sužinome, kad atvyko iš Vilniaus „didelė žydų ekskursija“ (1932-12-30).

15min.lt skaitytojo Algio nuotr./D.Dolskis ir baravykas
15min.lt skaitytojo Algio nuotr./Paminklas D.Dolskiui

Nors K.B. rašinys „Mūsų mažoji scena turi būti lietuviška“ – ne apie žydus, o apie pramoginę muziką, jis vertas dėmesio. Pasirodo, prie šios scenos lietuvinimo daug yra prisidėjęs „kupletistas“ Danielius Dolskis (1891–1931): „Nors jis ir nelietuvis, bet dainavo lietuviškai“ (1933-03-17)6.

Pasirodo, prie šios scenos lietuvinimo daug yra prisidėjęs „kupletistas“ Danielius Dolskis (1891–1931): „Nors jis ir nelietuvis, bet dainavo lietuviškai“ (1933-03-17)6.

Lietuvos rabinų suvažiavimas prasidėjo Kaune 1934 m. sausio 15 d. Rotušės salėje susirinko 130 žmonių. Sveikino vidaus reikalų ir švietimo ministrai, Kauno burmistras, kiti pareigūnai. Švietimo ministras priminė, kad visi tikybos mokytojai privalo mokėti valstybinę kalbą ir paragino jaunąją kartą ugdyti „dorovingais, darbingais, teisingais žmonėmis ir sąžiningais bei ištikimais Lietuvos valdiniais“. O iš savo pusės vyriausybė „visados atsižvelgianti į savo valstybės žydų tikybinius ir kultūrinius reikalus“.

Suvažiavimas nutarė pasveikinti Smetoną ir atsilankiusius ministrus. Kalbos ir sveikinimai – trafaretai, bet pats ministrų atsilankymas rodo, kad nežiūrint aštrių susikirtimų dėl verslo, vyriausybė nenorėjo su žydų bendruomene pyktis. Tos dienos laidoje yra ir kita draugiškus santykius rodanti žinutė. Sužinome, kad žydai kariai, specialiomis maldomis ir tautos himnu pagerbė žuvusius vaduojant Klaipėdos kraštą. Kalbėjo vadavimo dalyvis, žydas (1934-01-17).

Peržvelgus, kas ligi šiol paminėta, gana aišku, kad dažniausiai į spaudą litvakai ėjo gindami savo interesus. Net ir rūpestį Vilniumi galima suprasti kaip pastangas sujungti demarkacijos linijos perkirstą litvakų tautą. Todėl kitas rašinys išsiskiria. Tai Iz. Livšico „Skandalinga“ apie lošimo klubą Kaune, Laisvės alėjoje.

Vaizdus: „O oras? Dvokiantis ir tvankus, nes salės lubos yra žemos, o veik visi vyrai ir moterys nesiliaujamai rūko iš nervingumo“. Nesuprantu, kaip lošta, tik tiek, kad „panelės“ pardavinėja kortas, o tarnautojas pranešinėja skaičius. „Kada bedarbių skaičius auga, darbininkai, tarnautojai, ir valdininkai, kurie privalo savo sunkiai uždirbtą centą nešti žmonai ir vaikams, neša jį į loto klubą [...]. O žmonai ir vaikams prisieina gal badauti?“ (1934-01-20). Klubas buvo uždarytas dėl to, kad nepaisė atidarymo leidime numatytų sąlygų (1934-03-20).

Per visus nepriklausomybės metus nesutarta dėl civilinės metrikacijos. Pritardamas katalikų hierarchijai, rabinų suvažiavimas nusprendė „prašyti vyriausybę, kad nebūtų įvesta civilinė metrikacija“. Tas pats suvažiavimas svarstė ir specifinius žydų klausimus. Pasirodo, reikia sušaukti „šeštadienių saugotojų“ suvažiavimą, kuris suplanuotų, kaip „su šeštadienio šventės laužytojais kovoti ir kokiomis priemonėmis visus žydus priversti šeštadienį švęsti“.

Taip pat pasisakyta dėl mokytojo cenzo neturinčių žydų tikybos mokytojų: rabinai nutarė prašyti vyriausybės, kad jiems leistų dirbti tol, kol bus parengta cenzuotų mokytojų. Kadangi rabinams tenka dažnai važinėti tarnybiniais reikalais, nutarta prašyti, kad jiems traukinių bilietai būtų per pusę papiginti (1934-04-18). Beje, dėl šventadienių taip pat kildavo daug nesutarimų. Šiaulių lietuviai verslininkai problemą mėgino spręsti kūrybingai, ragindami saviškius krautuves uždaryti šeštadieniais kartu su žydais, kad turėtų nors vieną laisvą dieną (1934-08-21).

Nors ir linkę nesutarimus lyginti tarp saviškių, kartais litvakai kreipdavosi į valstybės teismus. Vienas rabinas Vilijampolės ješibotui paskolino 30 000 Lt. Jam mirus, sūnus norėjo pinigus atgauti, bet seminarija delsė. Tada sūnus skolos išieškojimą pavedė Kauno advokatui, taip pat žydui, ir per teismą uždėtas areštas visoms seminarijos pajamoms. Seminarija apeliavo, bet pralaimėjo ir „pinigai bus išieškoti“ (1934-05-03).

Toliau sekdami chronologine tvarka sužinome apie žydų liaudies bankų finansinę būklę keturiolikto žydų liaudies bankų atstovų suvažiavimo proga. Viena suma įdomi, nes žydai dažnai kaltino vyriausybę, neva remdama lietuviškus kooperatyvus ji vedanti antisemitinę politiką. Tik smulki buhalterija parodytų, kiek kaltinimai teisingi, bet akivaizdu, kad žydų kooperatyvai džiaugėsi stambia parama iš užsienio: stambiausią sumą – 679 995 Lt – bankams paskolinęs Amerikoje esantis žydų kooperacijai remti bankas.

Negalima praleisti kitos dienos žinutės, kaip 20 000 Lt iš žmonos gavęs ir vėliau ją palikęs žydas su ja bylinėjosi. Ji jį apkaltinusi, kad jis jos niekada nemylėjęs ir vedęs dėl pinigų. Teismas jį nubaudė dvejus metus kalėti, ir jis apeliavo.

Lietuvos bankas taip pat skolinęs, bet mažiau – 172 397 Lt (1934-05-28). Negalima praleisti kitos dienos žinutės, kaip 20 000 Lt iš žmonos gavęs ir vėliau ją palikęs žydas su ja bylinėjosi. Ji jį apkaltinusi, kad jis jos niekada nemylėjęs ir vedęs dėl pinigų. Teismas jį nubaudė dvejus metus kalėti, ir jis apeliavo.

Jo advokatas Bieliackinas bylą laimėjo argumentuodamas, kad meilė nėra būtina vedybų sąlyga, o kad kaltinamasis iš anksto planavo apgauti – neįrodyta.

Nežiūrint dėl skolos pralaimėtos bylos, buvo pašventintas „garsiojo „Slabados Ješiboto“ statomų rūmų kertinis akmuo.

Susirinko 10 000 minia, tarp jų ministerijų atstovai ir JAV konsulas, nes Amerikoje gyvenantys ješiboto auklėtiniai statybai daug paaukojo. „Vilijampolės rabinų seminarijos vedėjas [...] karštai padėkojo Lietuvos vyriausybei už padovanotą žemės sklypą tiems rūmams ir kitokią pagalbą“ (1934-06-02).

Didelė dauguma žydų jaunimo mokėsi mokyklose su hebrajų dėstomąja kalba. Sužinome, kad Šiauliuose kai kurie žydai rūpinosi įsteigti gimnaziją su lietuvių dėstomąja kalba. „Tai būtų antra tokia gimnazija Lietuvoj. Pirmoji veikia Kaune“ (1934-06-06). Manau, kad taip siekta aptarnauti vokiškas gimnazijas lankiusius vaikus, kurie dėl 1933 m. paskelbto boikoto iš vokiškų mokyklų pasitraukė, bet nemokėdami kalbos į hebraiškas mokyklas stoti negalėjo. Ne visi žydai suprato, kodėl reikia nors lietuviškų, bet atskirų mokyklų, kodėl jie nestoja į bendras mokyklas8.

Smetona mėgdavo priiminėti užsienio garsenybes: jau minėti kelių žydų rašytojų atsilankymai. Dar jis priėmė žydų veikėją L.Bramsoną, „pasaulinės žydų sąjungos amatams ir žemdirbystei žydų tarpe skleisti „Ort““ centro komiteto pirmininką.

Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Antanas Smetona
Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Antanas Smetona

Ta proga centro komiteto vardu Bramsonas padėkojo „už Lietuvos Vyriausybės visą laiką teikiamą pagalbą Lietuvos žydų „Ort“ draugijai“ (1934-10-09). Štai dar vienas paramos žydams pavyzdys, šiuo atveju žydų „maldos“ namų Kulautuvoje statybai. Tam reikalui ministrų kabinetas paskyrė statybinės medžiagos „taksos kaina 5 metams be palūkanų“ (1934-12-04).

1934 m. gruodžio 6 d. mirė Lietuvos konsulas Palestinoje, Simanas Rozenbaumas (1859–1934). Rutenbergui teko rašyti nekrologą.

Žydų kapinės Vandžiogaloje
Žydų kapinės Vandžiogaloje

Suminėjęs Rozenbaumo užimtas pareigas bei nuopelnus Lietuvai, ypač Vilniaus byloje, Rutenbergas baigia: „Velionies gyvenimas [...] gali būti pamokančiu pavyzdžiu [...] kaip ir nelietuvių kilmės Lietuvos pilietis gali mylėti savo tėvynę, jai pasiaukoti ir prisidėti prie jos kuriamojo darbo“ (1934-12-12). Gal pastaba atsiduoda priekaištu, priminimu, kad valstybę kūrė ne vien etniniai lietuviai.

Rozenbaumo atvejis dar įdomesnis, nes jis gimė ne Lietuvoje ir į Vilnių atvyko karo eigoje, jau senyvo amžiaus.

Minėjau „šeštadienio saugotojus“. Jų buvimas rodo legalistiškai nusiteikusių žydų įtaką. Panašus legalizmas pastebimas ir ritualinio skerdimo atveju, nepaisant net ir nežydų jautrumo. Šiaulių miesto savivaldybės skerdykla įsigijo aparatą, kuriuo gyvuliai buvo apsvaiginami prieš juos skerdžiant. Bet jis naudotas vien kiaulėms skersti ir todėl „ritualiniu žydu būdu skerstų galvijų, kitaip sakant, prikankintų mėsą turi valgyti veik visi gyventojai“.

Pasirodo, ritualinių skerdyklų tarifus nustatė Rabinų sąjunga, o ši, nepaisydama kainų tvarkytojo kreipimosi, delsė ir reikalo netvarkė. Tuo tarpu daug žydų skundžiasi, kad „rabinai brangiai ima už gyvulių skerdimą „košer“ mėsai“ (1935-12-12).

Nesvarbu, kad iš 56 mėsos krautuvių žydams priklauso tik 20 ir žydų gyventojų mieste tėra „23–25%“ (1935-01-25). Smulkmena, bet rodanti, kad nesutarimai ne visada liudija antisemitizmą – šiuo atveju iniciatyvos ėmėsi gyvulių apsaugos draugija.

Ir, pažeidžiant chronologiją, galima pridurti, kad ritualinis skerdimas mėsą brangino. Pasirodo, ritualinių skerdyklų tarifus nustatė Rabinų sąjunga, o ši, nepaisydama kainų tvarkytojo kreipimosi, delsė ir reikalo netvarkė. Tuo tarpu daug žydų skundžiasi, kad „rabinai brangiai ima už gyvulių skerdimą „košer“ mėsai“ (1935-12-12).

Mėsos kainų reikalą rabinai svarstė savo keturių dienų suvažiavime Kaune, spalio gale.

Nutarta „ilgu memorandumu kreiptis per kainų tvarkytoją į finansų ministerį ir prašyti palikti esamą padėtį, kol bus įstatymu sutvarkytas rabinams atlyginimas“. Taip pat kilo litua­nistikos klausimas rabinų seminarijose, kultūros departamentui paprašius, kad būtu įvesta lietuvių kalba, geografija, istorija. Suvažiavimas atsakė, „kad jų se­minarijose nemokoma kitų pasaulietiškų mokslų, tai nesą galima įvesti ir lituanistikos“ (1935-11-02).

www.nzidinys.lt

Kauno žydų getas
Kauno žydų getas

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min