Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aleksandras Matonis: „Erelį“ keičia „Aitvaras“ – žvilgsnis į kietus, bet nežinomus lietuvių komandosus Afganistane

"Aitvaras" Afganistane
"Aitvaras" Afganistane
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Leidykla „Versus aureus“ išleido žurnalisto Aleksandro Matonio knygą apie Lietuvos specialiųjų pajėgų būrį „Aitvaras“ (Matonis, Aleksandras. Ma631 Gabrieliaus kariai : Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija / Aleksandras Matonis. – Vilnius : Versus aureus, 2014. – 240 p. : iliustr.) Pateikiame skaitytojams ištrauką iš vasario 23-iąją Vilniaus knygų mugėje pristatomos knygos.

2003 m. gegužę „Erelį“ misijoje pakeitė naujas Lietuvos eskadronas „Aitvaras 03“. Jam vadovavo Ypatingosios paskirties tarnybos vadas S. Kaip ir „Erelį“, naująjį eskadroną sudarė jėgerių ir YPT kariai, tačiau žaliukų proporcija jame buvusi didesnė.

JAV Armijos „žaliųjų berečių“ atsargos majoras R. Ramirezas pabrėžia, kad „Aitvaras 03“ buvo „tikrai šalies specialiųjų operacijų pajėgų“ eskadronas, parengtas pagal aukštus specialiųjų operacijų pajėgoms keliamus reikalavimus.

"Aitvaras" Afganistane

Svarbių pokyčių įvyko ir Bagrame. JAV Jungtinės kombinuotosios specialiųjų operacijų užduočių grupės Afganistane CJSOTF-A štabo rotaciją baigė Nacionalinės gvardijos komponentas, o jį pakeitė JAV 3-iosios Specialiųjų pajėgų oro desanto grupės karininkai, tikri „specai“, jau turėję SOP tarnybos Afganistane patirties.

Naujoji specialiųjų pajėgų vadovybė siekė kuo geriau išnaudoti kiekvieną esamą pajėgumą.

Įvertinusi gerus atsiliepimus apie lietuvius ir turėdama informacijos apie išskirtinį „Aitvaro“ pasirengimą misijai CJSOTF-A vadovybė pavaldumo teise paėmė Lietuvos eskadroną savo žinion ir iškart skyrė „aitvarams“ nekonvencines kovines užduotis.

„Aitvaro“ kariai vilkėjo visiškai naujas lietuviško pavyzdžio dykumos uniformas, buvo apsirūpinę reikiama avalyne ir ekipuote.

R.Ramirezas pabrėžia, kad „Aitvaras“ akimirksniu užpildė visas organizacinės struktūros nišas, paskyrė būtinus sąveikai karininkus, patikrino ginklus ir įrangą.

„Aitvaro“ kariai vilkėjo visiškai naujas lietuviško pavyzdžio dykumos uniformas, buvo apsirūpinę reikiama avalyne ir ekipuote.

Naujovių atsiradę ir vykdant kovines užduotis. Kiekvienam „aitvarų“ patruliui būdavo skiriamas specialiųjų pajėgų kvalifikaciją turintis oro atakos kontrolierius, jei operacijoje prireiktų paramos iš oro. Be to, į užduotis kartu su lietuvių patruliais vykdavo atskiru dviem kulkosvaidžiais ginkluotu visureigiu keturi JAV specialiųjų pajėgų kariai – ginklų, ryšių ir medicinos specialistai.

"Aitvaras" Afganistane

Analizuodami pirmojo eskadrono patirtį supratome, kad specialiosioms pajėgoms itin svarbus nacionalinis identitetas. Pavyzdžiui, vietos gyventojai, matydami europietiškos išvaizdos karius, ginkluotus sovietinės gamybos ginklais, iškart sako „čia rusai“, atitinkamai ir vertina, atsiranda išankstinė neigiama nuostata.

Mes nenorėjome tapatintis su buvusia sovietine okupacija, todėl, jei pirmajame eskadrone jėgeriams dar buvo leidžiama naudoti jiems įprastus „kalašnikovus“, „Aitvare“ jau to nebeleidome – visi kariai buvo ginkluoti vokiškais automatiniais šautuvais „G-36“. Be to, į užduotis vydavome vilkėdami specialiai specialiųjų pajėgų užsakymu sukurta dykumos spalvos nacionaline uniforma. Ją patobulinome pagal eskadrono „Erelis“ siūlymus1. Buvo pakeistas audinys, kitaip sumodeliuotos kišenės ir kitos aprangos detalės.“ (S.)

"Aitvaras" Afganistane

R.Ramirezo teigimu, „Aitvaras“ buvo naudojamas pagal jo tiesioginę paskirtį – sudėtingoms ir pavojingoms kovinėms operacijoms.

Mobilūs patruliai persekiojo priešo kovotojus didelėje atsakomybės zonoje. Vienos užduoties metu „Aitvaro“ patrulis kalnų kelyje pateko į pasalą. Anot R. Ramirezo, lyg „pagal SOP vadovėlį“ ištrūko iš apsupties, patirdamas minimalių nuostolių. Per operaciją buvo sužeisti keli „aitvarai“, o jiems pagalbą išsivadavus nuo priešo ugnies suteikęs JAV karo medikas vėliau buvo apdovanotas Lietuvos vyriausybės.

R.Ramirezo teigimu, „Aitvaras“ buvo naudojamas pagal jo tiesioginę paskirtį – sudėtingoms ir pavojingoms kovinėms operacijoms.

Viena iš „Aitvaro“ užduočių 2003 m. liepą truko ypač ilgai – net dvi savaites. Jos metu „aitvarai“ patruliavo neįvardytame rajone Afganistano pietinėje dalyje, už šimtų kilometrų nuo jų bazės Bagrame.

Vykome į ilgalaikį patrulį automobiliais į vieną iš rajonų prie Pakistano sienos. Turėjome informacijos, kad viename kaime galime sulaukti ginkluoto pasipriešinimo. Privažiavome – tylu, ramu, vaikai būriais bėga pasitikti, žmonės mojuoja. Kai žmonės taip pasitinka, kovinio kontakto galima nebesitikėti.

Vykome toliau į pietus. Vingiuotu žvyrkeliu ropštėmės į kalną, kai pastebėjome mus stebintį ginkluotą žmogų, vilkintį nematytą uniformą – tikrai ne Afganistano kariuomenės ar policijos, bet ir ne talibų kovotojas. Jį sulaikėme ir apklausėme. Pasirodo, tai buvo Pakistano pasienietis, o netoliese – Pakistano pasieniečių postas. Nustebome,kad pakistaniečiai savo postą įrengė Afganistano teritorijoje, už kelių kilometrų nuo tikrosios sienos.

Aiškino, kad, jei būtų savojoje teritorijoje, dėl reljefo negalėtų kontroliuoti pasienio. Todėl prieš daugelį metų (!) rado tinkamą vietą dominuojančioje aukštumoje ir išsikasė apkasus, apsidėliojo maišais su smėliu... Kol kalbėjomės su pakistaniečiu, aplink iš priedangos pasirodė kelios dešimtys įsitempusių jo tėvynainių pasieniečių su sunkiąja ginkluote. Bet ir jie patyrę, išmintingi kariai buvo, suprato, kad mūsų sulaikytam jų draugui niekas negresia, ir tikrai norėjo išvengti konflikto.

Grįžome prie anksčiau minėto kaimo, o ten viskas pasikeitę. Kaimas tuščias, visi išsislapstę. Nujautėme, kad kažkas ne taip. Vos stabtelėjome, ir prasidėjo!

Jie turėjo kiekybinę persvarą ir gerai „prišaudytus“ ugnies taškus, tačiau mūsų ginkluotė buvo pranašesnė, be to, jie suprato, kad į pagalbą mums atskristų aviacija. Pabendravome, pasukome patrulį atgal. Grįžome prie anksčiau minėto kaimo, o ten viskas pasikeitę. Kaimas tuščias, visi išsislapstę. Nujautėme, kad kažkas ne taip. Vos stabtelėjome, ir prasidėjo!

Bandė jie mus priversti visai į griovius sulįsti, bet buvome pasiruošę, atsišaudėme visais kalibrais, ir, kaip dera tokiais atvejais, ištrūkome iš „mirties zonos“. Iškart išsikvietėme paramą iš oro, atsitraukėme iki artimiausio afganų kariuomenės posto. Ten persigrupavome, suteikėme pagalbą sužeistiesiems.

Keli mūsų kariai buvo sužeisti, vieno patirtą žaizdą amerikietis karo medikas čia pat, lauko sąlygomis, užsiuvo. Nei mūsų sužeistieji kariai, nei amerikietis nesutiko evakuotis sraigtasparniu – visi norėjo likti su draugais iki užduoties pabaigos. Kartu su vietos pajėgomis, kurios saugojo mūsų užnugarį, grįžome į kaimą – o ten vėl ramu. Kaimiečiai jau bebaigią surinkti tūteles.

Afganistanas
Afganistanas

Radome ir kraujo pėdsakų. Plepūs vaikai papasakojo, kad priešai savo sužeistuosius kalnų takais išsinešė į Pakistaną. Vėliau mūsų sužeistas karys ir jam pagalbą ekstremaliomis sąlygomis suteikęs amerikietis karo medikas buvo apdovanoti.“

Visos misijos metu, kai iš Bagramo „Aitvaro 03“ kariai atskrisdavo į Kandaharą, tekdavo daug bendradarbiauti su JAV „žaliosiomis beretėmis“.

Mūsų partneriai iš „žaliųjų berečių“ tarnavo „trečiosios pakopos“ dalinyje ODA3553. Tai visi gerokai į ketvirtą dešimtį įkopę, patyrę ir daug matę vyrai. Kelis kartus su jais vykome į užduotis, kurių negalima detaliau komentuoti, bet tai buvo ir tiesioginiai veiksmai, ir specialioji žvalgyba. Atskridę į Kandaharą neturėjome savo transporto priemonių, todėl ODA355 suteikdavo mums kelis visureigius „Humvee“, kuriais kartu su amerikiečiais ir vykdavome į užduotis. (SOP karys)

R.Ramirezas apibūdina ir tuometę Lietuvos karių išvaizdą. „Aitvarams“ buvo leidžiama augintis ūsus ir barzdas, todėl jie įgydavo „piratišką arba velnišką“ išvaizdą, tuo įvarydami baimės ir priešams.

„Aitvarams“ buvo leidžiama augintis ūsus ir barzdas, todėl jie įgydavo „piratišką arba velnišką“ išvaizdą, tuo įvarydami baimės ir priešams.

Gerai sutardavome su Bagrame už tvoros gyvenusiais JAV laivyno specialiųjų pajėgų kariais – NAVY SEALS. Kartą pastebėjome, kad per tvorą iš gatvės pusės pas mus lipa žmogus. Prišokome prie jo. Kas? Kaip? Prieš mus stovi vienos žvaigždės JAV admirolas. Toks sportiškas, pasitempęs. Klausia – ar čia Laivyno SEALS gyvena? Ne, atsakome, čia Lietuvos specialiosios pajėgos, o SEALS – už tvoros. „Atsiprašau, vyrai“, – pasakė jis, priėjo prie tvoros ir perlipo pas amerikiečius. Sužinojome jo pavardę. Tai buvo admirolas WilliamasMcRavenas (Viljamas Makreivenas). Dabar jis JAV Specialiųjų operacijų vadavietės vadas, 2011 m. tiesiogiai vadovavęs OsamosbinLadeno sunaikinimo operacijai. Tokie tie specialiųjų pajėgų kariai. (SOP karys)

Anot JAV atsargos majoro „žaliosios beretės“ R.Ramirezo, „Aitvaras 03“ baigė savo pusmečio misiją pasiekęs dviejų svarbių tikslų: įrodęs, kad Lietuvos eskadronas yra pajėgus vykdyti specialiąsias užduotis, ir įtvirtinęs bendradarbiavimą su JAV SOP. 2002 m. pabaigoje buvę trapūs Lietuvos ir JAV specialiųjų pajėgų santykiai išaugo į ilgametę ir tvirtą kovinę partnerystę.

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min