Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Amerikietės odė Lietuvos nindzėms: „Aitvaras“ taptų Novorusijos separatistų košmaru

Lietuvių „aitvarai“ paliko neišdildomą įspūdį amerikiečių žurnalistei.
Kat Argo (aredrover.com) / Lietuvių „aitvarai“ paliko neišdildomą įspūdį amerikiečių žurnalistei.
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai yra Apokalipsės raiteliai, kurie varė siaubą Talibanui ir taptų tikru košmaru prorusiškiems separatistams, jei stotų į karą Ukrainoje. Tai sako amerikiečių publicistė Kat Argo, kuri tinklaraštyje aredrover.com aprašė pažintį su elitiniais lietuvių kovotojais. Būkite atsargūs – šis tekstas taip glosto patriotinius jausmus, kad oda nueina šiurpuliukai lyg smarkiai sušalus.

* * *

Lietuvos valdžios institucijos užėmė labai kietą poziciją diskusijose apie Rusijos karą prieš Ukrainą. Maža šalis prie Baltijos jūros tapo viena iš didžiausių Kijevo sąjungininkių Europoje ir NATO.

Kai vadinamojoje Donecko liaudies respublikoje buvo surengtas belaisvių Ukrainos karių paradas, Lietuvos ambasadorė Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje per nepaprastąjį posėdį sakė: „Vietoj to, kad ieškotų sprendimo, Rusija eskaluoja padėtį siųsdama ginklus, įrangą, samdinius ir dabar Rusijos pajėgos toliau yra siunčiamos į Ukrainos teritoriją. Būkime atviri: ginklai į sukilėlių rankas nukrito ne iš dangaus.“ 

Lietuva oficialiai suformavo savo antirusišką poziciją, kuri yra visiškai atvira.

Lietuvių „aitvarai“, tai – mechanizuoti Apokalipsės raiteliai. Ten, kur jie prajoja, netrukus atslenka ir mirtis.

Man teko bendrauti su elitiniais lietuvių kariais Afganistane – jų Specialiųjų operacijų pajėgomis, kurios dar vadinamos „Aitvaru“. Todėl aš žinau, kad jeigu šie lietuviai įsitrauktų į konfliktą Ukrainoje, tai sausumos karas pasikeistų neatpažįstamai.

Lietuvių „aitvarai“, tai – mechanizuoti Apokalipsės raiteliai. Ten, kur jie prajoja, netrukus atslenka ir mirtis.

Šie riteriai jodinėja motociklais, o veidus ir nosis slepia po skarelėmis, kurios išmargintos juodai baltomis kaukolėmis.

Patikėkite, talibai jų bijo.

 Kat Argo (aredrover.com)/Lietuvių „aitvarai“ paliko neišdildomą įspūdį amerikiečių žurnalistei.
Kat Argo (aredrover.com)/Lietuvių „aitvarai“ paliko neišdildomą įspūdį amerikiečių žurnalistei.

Afganistane jie akivaizdžiai nusispjovė į Amerikos kariuomenės reikalavimą bazėje važinėti ne didesniu nei 10 kilometrų per valandą greičiu, dėvėti šalmus, atšvaitus ir kitas saugumo priemones. Jei taisyklė kvaila, tai šie kariai jos nesilaiko. Tas nepaprastas nepriklausomybės ir autonomiškumo jausmas iš proto išvedė ne vieną amerikiečių karo vadą.

Kartą, kai išvažiuojant iš bazės Afganistane jaunas amerikiečių seržantas pareikalavo, kad „aitvarai“ užsidėtų šalmus ir kitas apsaugos priemonės, lietuvių vairuotojas tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Nesuprantu angliškai.“ O tada paspaudė greičio pedalą ir lėkdamas dideliu greičiu paliko jaunąjį JAV armijos seržantą stovėti dulkėse.

Lietuvos karių Afganistane buvo tik keliolika, tačiau atrodė, kad jų yra visa galybė. Jie tapo tikru Talibano siaubu Zabulo provincijoje. Tai buvo viena priežasčių, pateisinančių jų egzistavimą. Tai buvo jų legendos pagrindas. Jie buvo pribloškiantys kovotojai, užburiantys ir džiuginantys kovose, puikiai įvaldę nutrūktgalviškumą.

Lietuvos karių Afganistane buvo tik keliolika, tačiau atrodė, kad jų yra visa galybė. Jie tapo tikru Talibano siaubu Zabulo provincijoje. Tai buvo viena iš priežasčių, pateisinančių jų egzistavimą. Tai buvo jų legendos pagrindas.

Jie smarkiai kritikavo amerikiečių nenorą peržengti ribas, atsidurti pavojaus zonoje dėl savo tikslų, ir supaprastinti saugumo taisykles, kad jos būtų suvokiamos bent jau sveiku protu.

„Jūs norite kare žaisti saugiai? Tai yra tiesiausias kelias į pralaimėjimą“, – sakydavo „aitvarai“. Arba rėždavo dar tiesiau: „Mes esame kariai. Ne vaikai.“

Jie akimirksniu imdavosi užduoties, jeigu tik prireikdavo. Jokios baimės. Jokių pasiteisinimų. Jie aplenkdavo taisykles, jei tai padėdavo operaciją atlikti nepriekaištingai.

Kartu jie buvo malonūs šeimininkai. Jie mielai atvėrė duris į savo buveinę, kurią vadino „urvu“ ir kur vakarais papsėdavome cigarus. Urvas tapo daugelio iš mūsų prieglobsčiu.

Jie privertė mus gerti ramunėlių arbatą iš šviežiai nuskabytų žiedlapių ir kavą su medumi, kurio gaudavo iš namų. Kiekvienas naujas svečias turėdavo išbandyti jų pirtį, kuria „aitvarai“ labai didžiavosi. Kol ten buvau, aš dažnai klausdavau, ar galiu pasivaišinti kava arba gardžiąja arbata, o jie nusivylę atsakydavo: „Katyte, tu nesupranti (mane jie vadindavo maloniu žodžiu, kuris reiškė katę). Mūsų urvas yra tavo urvas. Baik dvejoti ir varžytis. Baik prašinėti!“

Bazėje savo vadą jie vadindavo Leonidu (tik nesakydavo to į akis), nes jis buvo beprotiškai panašus į Spartos karalių, kurį filme „300“ suvaidino Gerardas Butleris. „Aitvarų“ vadas buvo panašus ne tik dėl veido bruožų, bet ir dėl nepaprastos reputacijos.

Bazėje savo vadą jie vadindavo Leonidu, nes jis buvo beprotiškai panašus į Spartos karalių, kurį filme „300“ suvaidino Gerardas Butleris. „Aitvarų“ vadas buvo panašus ne tik dėl veido bruožų, bet ir dėl nepaprastos reputacijos.

Kartą Leonidas mokė mane tarti numerius, dienų ir mėnesių pavadinimus gimtąja lietuvių kalba – patikėkite, tai nėra lengva. Vieną naktį, kai negalėjau užmigti, Leonidas sėdėjo su manimi bendroje patalpoje ir kalbėjome apie gyvenimą, šeimą, brolybę. 

„Šiame urve mes esame viena didelė šeima, – sakė Leonidas. – Kartu mes praleidžiame daugiau laiko negu su savo tikrosiomis šeimomis. Mes kovojame, susipykstame, bet visada išliekame šeima. Aš manau, kad dabar mes esame ir tavo šeima.“

Kartą Leonidas sakė, kad mes, amerikiečiai, prarandame savo perspektyvas, nes įpratome gyventi patogiai. Esame nugrūdę save į šiltą komforto zoną, esame riebūs, labai galingi ir netenkantys ryšio su tikruoju pasauliu.

Leonidas apgailestaudamas papasakojo apie tai, kaip Rusija įsiveržė į Lietuvą.

Jis paaiškino, kad Lietuvos visuomenė taip pat buvo klestinti, perspektyvi, gyveno patogiai ir riebiai. Taip, kaip ir mes. Jie tol dalino savo laisvę už tai, kad galėtų gyventi patogiai, kol vieną dieną nebeliko nieko, ką galėtų atiduoti kraugeriams okupantams.

„Mes pasidavėme Rusijai neiššovę nė vieno šūvio“, – sakė Leonidas.

Tai buvo taip gėdinga, kad dabar jis su nepaprastu ryžtu pareiškė, kad padarys viską, jog tai daugiau niekada nepasikartotų.

Mažosios Lietuvos gyventojai niekada nebeleis sau pasiduoti taip lengvai ir pigiai. Žiūrėdama į tamsias Leonido akis supratau, kad Vladimiras Putinas turėtų sutelkti milžinišką jėgą, kad galėtų pabandyti išplėšti Lietuvos laisvę iš ledinio, tvirtai sugniaužto jo kumščio.

 Žiūrėdama į tamsias Leonido akis supratau, kad Putinas turėtų sutelkti milžinišką jėgą, kad galėtų pabandyti išplėšti Lietuvos laisvę iš ledinio, tvirtai sugniaužto jo kumščio.

Gal istorijos pamokos, kurias išdėstė Leonidas, buvo šališkos ir supaprastintos, tačiau aš viską priėmiau kaip evangeliją. Niekas negalėtų suabejoti Leonidu.

Antras pagal rangą „aitvarų“ lyderis, kuris buvo vadinamas pusantros mylios žudiku, nes skriedamas savo plieniniu žirgu galėjo iš nepaprastai didelio atstumo spirginti užpakalius Talibanui, man paaiškino, iš kur tas nepaprastas lietuvių tvirtumas: „Tiesiog mes esme lietuviai. Štai ir viskas.“

Su lietuviais aš bendravau nedaug, tačiau to užteko, kas suprasčiau – jie yra pasišventę, mirtini ir nuožmiai ištikimi.

Prieš mane stovėjo jau ne tie lietuviai, kurie leistųsi užkariaujami. Esu įsitikinusi, kad reiktų išžudyti visus lietuvius iki vieno, kad pavyktų pakartoti okupacijos istoriją.

Prieš mane stovėjo jau ne tie lietuviai, kurie leistųsi užkariaujami. Esu įsitikinusi, kad reiktų išžudyti visus lietuvius iki vieno, kad pavyktų pakartoti okupacijos istoriją.

Atmintyje dar gyvas sovietinis košmaras, todėl manau, kad „Aitvaro“ įtraukimas į Ukrainos karą reikštų didelį lūžį Kijevo naudai ir neišgydomą psichologinę traumą prorusiškiems separatistams. Lietuviai būtų Novorosijos siaubas.

Jeigu vyktų lažybos, tai aš savo pinigus statyčiau už „Aitvarą“, o ne už jų priešus.

Nors šitiems Apokalipsės raiteliams tai būtų eilinis geros dienos darbas, su „nieko ypatingo“ prieskoniu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min