Riebus užsakymas karo pramonei
Maskvai belieka trinti rankomis: vienas aukštas šios šalies kariuomenės pareigūnas kadaise neslėpė, kad su tokiais laivais Rusijai pasiekti Gruzijos krantus prireiks ne 26 valandų, o 40 minučių.
Šio prancūzų sprendimo priežastis – akivaizdi: bendra sandorio vertė viršija 1,3 mlrd. eurų (4,5 mlrd. litų), o tokia finansinė injekcija merdinčiai Prancūzijos ekonomikai buvo kaip niekad reikalinga.
Šio prancūzų sprendimo priežastis – akivaizdi: bendra sandorio vertė viršija 1,3 mlrd. eurų (4,5 mlrd. litų), o tokia finansinė injekcija merdinčiai Prancūzijos ekonomikai buvo kaip niekad reikalinga.
Be to, Rusija buvo dosni ir laivų statytojams sumokėjo avansu dar 2011-aisiais, tad atsisakius perduoti laivus tektų ne tik grąžinti lėšas, bet ir mokėti baudas. Galiausiai negalime pamiršti 11 proc. viršijančio nedarbo ir kelerius metus 2 proc. BVP augimo ribos neperkopiančio ekonomikos augimo. Niūrios tendencijos erzina rinkėjus bei verčia politikus ieškoti greitų išeičių.
Žvelgiant iš Rusijai kaimyninių Europos Sąjungos bei NATO šalių perspektyvos, sprendimas parduoti karo laivus po ilgos pertraukos Europos valstybės teritoriją jėga aneksavusiai šaliai yra mažų mažiausiai ciniškas. Juo labiau, kad tai iš esmės reiškia galimybės Rusijai taikyti ginkluotės embargą, dėl kurio iki šiol ES valstybės tarsi ir sutarė, ypač, jei Rusija pradėtų plataus masto karinę invaziją, žlugimą. Todėl ir taip vangios sankcijų taikymo galimybės tampa dar labiau ribotos.
Retoriniai motyvai taip pat gali skambėti ne itin įtikinamai: prasidėjus deryboms dėl laivų pardavimo – tuoj po Rusijos karo su Gruzija – tuometis prezidentas Nicolas Sarkozy pabrėžė, kad Rusija yra partneris, o ne priešas.
Prancūzai taip nusprendė pirmieji – iki tol nė viena NATO narė tiekti ginkluotės Maskvai nesiryžo. Šiandien, Vakarų santykiams su Kremliumi pasiekus žemiausią tašką nuo Šaltojo karo pabaigos, prabangos viešumoje sakyti kažką panašaus sau neleistų nė vienos valstybės vadovas.
Vis dėlto atsiribojus nuo emocijų galima konstatuoti, kad Prancūzijos sprendimas yra geriausias nuoseklios Europos Sąjungos šalių užsienio politikos Rusijos grėsmės kontekste pavyzdys.
Skirtingas situacijos vertinimas ES rytuose ir vakaruose
Visų pirma, atidžiau panagrinėjus Vakarų Europos viduriniuose sluoksniuose vyraujanti diskursą Ukrainos klausimu pastebėsime, kad dabartinės situacijos suvokimas gerokai skiriasi nuo dominuojančio Baltijos šalyse ar Lenkijoje.
Vakarų Europos gyventojas iki šiol yra linkęs kelti klausimą, ar į Rusiją pabėgusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimas neprieštarauja Maidano apogėjuje pasiektam Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos užsienio reikalų ministrų ir Ukrainos vadovo susitarimui, kuriuo buvo nuspręsta grąžinti senąją Ukrainos konstituciją ir skelbti pirmalaikius prezidento rinkimus.
Dar daugiau, sąlyginai nemaža dalis posovietinės Rusijos mito pakerėtų vakariečių neadekvačiai vertina Rusijos propagandos mastus ir neretai pakliūna į jos pinkles.
Dar daugiau, sąlyginai nemaža dalis posovietinės Rusijos mito pakerėtų vakariečių neadekvačiai vertina Rusijos propagandos mastus ir neretai pakliūna į jos pinkles. Tokiu atveju „vietinių gyventojų sukilimai“ Rytų Ukrainoje gali atrodyti tarsi demokratinė regiono gyventojų apsisprendimo teisės išraiška. Matyt tai lemia faktą, kad 49 proc. vokiečių nuomonių apklausose teigia norį matyti savo valstybę ne griežtų ekonominių sankcijų Rusijai iniciatore, o tarpininke Vakarų derybose su Kremliumi.
Antra, esminį vaidmenį atlieka plačiai nagrinėti ekonominiai-energetiniai Europos saitai su Rusija: Maskva yra trečia didžiausia ES prekybos partnerė, o rusiškos dujos patenkina apie trečdalį ES gamtinių dujų poreikių. Vien Vokietija per metus importuoja gamtinių dujų už keliasdešimt milijardų eurų – panašiai tiek, kiek Maskva skiria savo karo mašinos išlaikymui.
Esant tokiai tarpusavio priklausomybei nenuostabu, kad nutraukti pelningų sandorių, išvesti iš rikiuotės Rusijoje veikiančių europietiškų verslų ir suteikti paskatų nedarbo augimui nenori nei viena ES valstybė – Rusija, priešingai nei Sovietų Sąjunga, šiuo metu yra gerai integruota į globalias finansines ir prekybines schemas.
Ar kalta tik Prancūzija?
Bet neturėtume nuodėmių krauti vien Vakarų valstybėms: karo mašiną išlaikantį Rusijos biudžetą suneša ir Suomija, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, Vengrija bei kitos šalys, per kelis posovietinius dešimtmečius nesugebėjusios išspręsti monopolizuoto energetikos tiekimo problemos. Dalis jų net nebando slėpti intereso gauti palankesnes energetinių žaliavų tiekimo galimybes ir kryptingai palaiko nuosaikesnę retoriką Ukrainos atžvilgiu.
Jei dar pridėsime Europos sumokamas lėšas už naftos produktus bei anglį, Prancūzijos indėlis laivais, nors ir konflikto atveju simboliškai išsišokantis, gali pasirodyti palyginti kuklus.
Jei dar pridėsime Europos sumokamas lėšas už naftos produktus bei anglį, Prancūzijos indėlis laivais, nors ir konflikto atveju simboliškai išsišokantis, gali pasirodyti palyginti kuklus.
Tad kaltininkų paieškos darosi sudėtingesnės – ar labiausiai nusidėjo prancūzai, padedantys Kremliui apsiginkluoti, ar energetinės priklausomybės neišsprendę ES šalių politikai, o gal britai, rusų oligarchams Londone statantys ištaigingus apartamentus bei neketinantys jų išvyti iš finansų centro.
Dilemas iliustruoja ir garsiai nuskambėjęs aukšto rango britų ir prancūzų diplomatų pokalbis, kuriame vieni prašė nutraukti „Mistral“ pardavimą, o antri atsikirtinėjo teigdami, kad pirmiausia Londonas turi apriboti Rusijos verslininkų dalyvavimą Sičio finansų centro veikoje.
Kol kas neįvyko nei viena, nei kita. Geresne pozicija negali pasigirti ir Lietuva: nuolatos pabrėždamas Rusijos grėsmę, Vilnius kryptingai mažino gynybos finansavimą bei iki šiol neįgyvendino strateginių energetikos projektų, taip likdamas Kremliaus užantyje.
Tokia situacija iliustruoja ES užsienio ir saugumo politikos neveiksnumą – šalys yra pernelyg skirtingos bei iki šiol vadovaujasi nacionaliniais išskaičiavimais. Šios problemos neišspręs ir dalies Lietuvos politikų siūlomas receptas – priversti ES efektyviai kalbėti „vienu balsu“.
Reakcija į Maskvos agresiją ES viduje primena žaidimą karšta bulve: į nacionalinius ekonominius ir politinius prioritetus susitelkusio valstybės, viena kitos reikalauja konkrečių veiksmų ir trypčioja vietoje. Tokiame kontekste neverta tikėtis nieko kito kaip tik simbolinių sankcijų Rusijai: pavyzdžiui, visai neseniai apribotas kelių tarptautinių Krymo bendrovių veikimas Europos rinkoje.
Tokia situacija iliustruoja ES užsienio ir saugumo politikos neveiksnumą – šalys yra pernelyg skirtingos bei iki šiol vadovaujasi nacionaliniais išskaičiavimais.
Šios problemos neišspręs ir dalies Lietuvos politikų siūlomas receptas – priversti ES efektyviai kalbėti „vienu balsu“. Kadangi „vieną balsą“ ES praktikoje sudaro gausybės skirtingų garsų (valstybių) mišinys, galiausiai didesnį svorį turi stipriausieji. Tikėtina, kad Berlynui, Paryžiui, Londonui ir kitiems įgyjant teisę formuoti „vieningą“ ir pragmatiniais interesais grįstą poziciją Rusijos atžvilgiu Baltijos šalys ne kartą griebtųsi už galvų dėl nacionaliniams saugumo interesams prieštaraujančių sprendimų.
Tačiau tai nėra pretekstas ieškoti kaltininkų svetur. Įvertinant aplinkybes, derėtų ne tik suvokti esminius Lietuvos interesus ES, tokius kaip energetinio bendradarbiavimo stiprinimas ir tiekimo šaltinių diversifikacija – sritys, kur ES vaidmuo gali būti kur kas didesnis, nei šiandien. Ne ką mažiau svarbu suvokti ir integracijos ribotumą tam tikrose ES politikos srityse bei nepamiršti draugiškos kaimynystės naudos su panašios pozicijos Maskvos klausimu besilaikančiomis valstybėmis.
