Ar dėl to reikia nerimauti Europai, o kartu ir Lietuvai? Greičiausiais taip, kadangi šiame regione yra šalys, gaminančios daugumą elektronikos prekių, žaislų ar drabužių, kuriuos perkame parduotuvėse. Ten taip pat nukeliauja didžioji dalis Europos Sąjungos eksportuojamų prekių. Azijos šalys vaidina didžiulį vaidmenį pasaulio ekonomikoje, todėl jeigu įtampa virstų atviru konfliktu, visas pasaulis pajustų pasekmes.
Įsitrauktų JAV
Kadangi JAV išlaiko itin tvirtus ryšius su Pietų Korėja ir Japonija, greičiausiai kiekvienas didelis konfliktas įtrauktų ir šią supervalstybę bei išplistų visame pasaulyje.
Situaciją Rytų ir Pietryčių Azijoje nuo pat II pasaulinio karo pabaigos kontroliuoja JAV. Tai nereiškia visų ten esančių valstybių laikymo už pavadžio, bet Vašingtonas garantavo tam tikrą jėgų pusiausvyrą, turėdamas galingą laivyną ir sąjungininkų tinklą. Kinija pusę amžiaus buvo per daug susikoncentravusi į save ir per silpna, kad galėtų mesti iššūkį amerikiečiams bei jų sąjungininkams regione – Pietų Korėjai, Japonijai, Taivanui ir Filipinams.
Tačiau paskutinį XX amžiaus dešimtmetį ir XXI amžiaus pradžioje situacija ėmė keistis. Sparčiai augant Kinijos ekonomikai, ši šalis įgavo lėšų įgyvendinti imperinei politikai. Be to, pasibaigus Šaltajam karui JAV sumažino savo karinę galią Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Uždaryta bazė Filipinuose, Taivanas „paliktas“ dar anksčiau, nes devintajame dešimtmetyje, siekdamas suartėjimo su Kinija, Vašingtonas apribojo bendradarbiavimą su Taibėjumi.
Be to, JAV pozicijas regione susilpnino „karas su terorizmu“. Vašingtonas dešimtmetį buvo susitelkęs į Afganistaną ir Iraką, Irano branduolinę programą ir kovą su terorizmu.
Visa tai lėmė, kad pusiausvyra regione, garantavusi ramybę, susvyravo. Kinija vis labiau stiprėja, o jos mažesni ir silpnesni kaimynai – vis labiau jos bijo.
Šie pokyčiai privertė JAV vėl atsigręžti į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną. JAV aukšti pareigūnai vis dažniau lankosi Azijos šalyse, bandoma sustiprinti ryšius su sąjungininkais, nors Šaltojo karo metu jiems patys leido nutolti. Visa tai daroma norint sukurti atsvarą augančiam kariniam kinų potencialui.
Konfliktai dėl praeities ir gamtos išteklių
Daugiausia ginčų kyla dėl negyvenamų salelių, rifų ir seklumų Rytų Kinijos, Pietų Kinijos ir Japonijos jūrose. Pačios savaime jos neturi jokios vertės, ypač tokios, dėl kurios galėtų kilti karinis konfliktas. Bet ta šalis, kuri jas kontroliuos, galės kontroliuoti ir gamtos išteklius, galbūt esančius jūros dugne.
Net Vietnamas bent kuriam laikui atidėjo savo ideologinius panašumus su Kinija į šalį ir net pamiršo karinį konfliktą su JAV, norėdamas suartėti su Vašingtonu ir atnaujinti karinį bendradarbiavimą.
Filipinai domisi galimybe vėl atidaryti amerikiečių karinę bazę, nors dar visai neseniai tai būtų traktuojama kaip išdavystė.
Šios šalys susijusios ekonominiais ryšiais. Bet kur kas labiau jas skiria skaudi bendra istorija, ambicijos ir gamtos ištekliai.
Daugiausia ginčų kyla dėl negyvenamų salelių, rifų ir seklumų Rytų Kinijos, Pietų Kinijos ir Japonijos jūrose. Pačios savaime jos neturi jokios vertės, ypač tokios, dėl kurios galėtų kilti karinis konfliktas.
Bet ta šalis, kuri jas kontroliuos, galės kontroliuoti ir gamtos išteklius, galbūt esančius jūros dugne. Be to – tai būdas ir pademonstruoti savo jėgą.
Azijos politikos ekspertai įžvelgia bent kelias galimas konfliktų linijas šiame regione. Pirmoji – tarp dviejų JAV sąjungininkių Pietų Korėjos ir Japonijos. Didžiausią vaidmenį čia vaidina istorija, kadangi korėjiečiams japonai tebėra brutalūs okupantai, kurie nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1945 metų buvo užėmę Korėjos pusiasalį, o korėjiečius laikė antrarūšiais. Iš tų laikų išlikęs ne vienas neužglaistytas konfliktas.
BBC tyrimas parodė, kad kinai iš visų tautų išsiskiria blogiausiu požiūriu į japonus. Konfliktus aštrina ir nesutarimai dėl uolėtų salelių, esančių tarp abiejų šalių Rytų Kinijos jūroje.
Kita linija – tarp Kinijos ir Japonijos. Čia taip pat reikšmingiausia istorija, tiksliau, japonų invazija į Kiniją 1937-1945 m.
Panašiai kaip ir Korėjoje, Kinijoje japonai elgėsi išties brutaliai, per karą žuvo apie 20 mln. civilių kinų. BBC tyrimas parodė, kad kinai iš visų tautų išsiskiria blogiausiu požiūriu į japonus.
Konfliktus aštrina ir nesutarimai dėl uolėtų salelių, esančių tarp abiejų šalių Rytų Kinijos jūroje. Abi šalys reiškia savo teises į jas, į ginčą įsitraukė ir Pietų Korėja.
Kinijos ir Japonijos laivai nuolat „atsitiktinai“ susitinka jūroje, incidentų pasitaiko po kelis kartus per mėnesį.
Dar viena konflikto linija galima dėl įtakos Pietų Kinijos jūroje. Čia susikerta Kinijos, Filipinų, Malaizijos, Vietnamo ir iš dalies Taivano interesai. Visos valstybės norėtų valdyti dalį salelių, seklumų ir rifų, nes tai leistų kontroliuoti ir jūros teritoriją su potencialiais naftos ir dujų ištekliais.
Kinija stiprina laivyną
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kinijos karinis laivynas buvo mažytis, palyginti su valstybe, kurios interesus jis turėtų ginti. Dauguma laivų buvo pasenę ir maži. Po 1990 metų, kai Kinijos ekonomika pradėjo augti milžiniškais tempais, Pekinas nusprendė plėsti tolimojo plaukiojimo laivyną. Ne tam, kad parodytų savo jėgą JAV, o kad dominuotų Azijos jūrose ir tarp kaimyninių valstybių. Šiuo metu Kinijos laivų statyklos „štampuoja“ laivus – jų pagaminama dešimtimis per metus. Ir jie yra vis modernesni.
Kinijos laivynas šiuo metu turi 120 didžiulių laivų, galinčių vykdyti karinius veiksmus toli nuo pakrantės. Taip pat – kelis šimtus mažesnių pakrantės patrulių ir kitokių laivų. Pagal teikiamą informaciją tai yra galingiausia jėga regione.
Gali nutikti taip, kad ekonomikai smunkant Kinija išsižadės imperialistinės politikos planų. Tačiau gali būti ir priešingai – Pekinas tokiu būdu ieškos būdų atitraukti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.
Vis dėlto įspūdingi skaičiai slepia kiek silpnesnę „kokybę“. Paprastai Kinijos gynybos sistemos – raketos, radarai, elektroninė įranga yra prastesnių parametrų nei didžiųjų pasaulio gamintojų produkcija.
Tad visa ta įranga vargu ar prilygs JAV arba Japonijos karinei technikai. Tas pats pasakytina ir apie įgulas, kurių įgūdžiai daug prastesni.
Kol kas regiono valstybės dar nėra ant karo slenksčio. Kol kas tai tik nedideli konfliktai, tačiau šis Azijos regionas yra viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur įtampa auga.
Nė viena valstybė nedemonstruoja noro sušvelninti savo pozicijų, bet visos investuoja į ginkluotę.
Gali nutikti taip, kad ekonomikai smunkant Kinija išsižadės imperialistinės politikos planų. Tačiau gali būti ir priešingai – Pekinas tokiu būdu ieškos būdų atitraukti dėmesį nuo šalies vidaus problemų. Ir prireiks vos žiežirbos, kad kiltų rimtas tarptautinis konfliktas, galintis peraugti į dar vieną pasaulinį karą.
