Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kas yra hibridinis karas?

Prorusiški teroristai netoli Krasnyj Limano miestelio, Ukrainoje.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Prorusiški teroristai netoli Krasnyj Limano miestelio, Ukrainoje.
Šaltinis: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nesisklaidantys karo dūmai Ukrainoje sužadino aktualią ir mūsų visuomenėje gana neįprastą diskusiją apie karo formas ir jų raidą. Politikų, žurnalistų ir apžvalgininkų komentaruose Rusijos agresija prieš Ukrainą dažniausiai apibūdinama „hibridinio karo“, „XXI amžiaus karo“, „naujos karo formos“ arba „žaliųjų žmogeliukų taktikos“ metaforomis. Tenka pastebėti, kad dažnai šie apibūdinimai vartojami pernelyg nesigilinant į jų prasmę, todėl atliepiant viešojoje erdvėje sklandančias idėjas ir įžvalgas, šiame straipsnyje keliais štrichais pamėginsime apibrėžti hibridinių karų fenomeną, apie kurį Vakarų akademiniuose sluoksniuose kalbama beveik dešimtmetį.

Baigiantis Šaltajam karui – epochai, kai konvencinių karinių pajėgų galia buvo svarbus tarptautinės sistemos stabilumo garantas – Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė operacijoje „Audra dykumoje“ sutriuškino į Kuveitą įsiveržusias Irako karines pajėgas.

Minėta operacija dėl modernių technologijų pritaikymo karybos srityje ir jų teikiamo pranašumo Vakarų kariuomenėms ilgainiui pradėta vadinti revoliucija karinėje sferoje (angliškai „revoliution in military affairs“).

Izraelio istorikas ir karo teoretikas Martinas van Creveldas 1991 m. išleido monografiją Transformation of War, kurioje prognozavo reguliarių kariuomenių, kariaujančių konvencinį karą, saulėlydį.

Vakarų valstybių kariuomenių technologiniu pranašumu tuomet neabejojo niekas. Tačiau Izraelio istorikas ir karo teoretikas Martinas van Creveldas 1991 m. išleido monografiją Transformation of War, kurioje prognozavo reguliarių kariuomenių, kariaujančių konvencinį karą, saulėlydį.

Jo nuomone, ateityje Vakarų valstybės susidurs su augančiomis naujos formos karinėmis grėsmėmis, kurias kels nereguliarios karinės grupuotės, teroristinės organizacijos, narkotikų prekeivių, kriminalinių nusikaltėlių sindikatai ir paramilitarinės, nepriklausomų karo vadų valdomos ginkluotos grupuotės.

Van Creveldo nuomone, valstybės ilgainiui praras galios, prievartos ir karo monopolį, o kariniuose veiksmuose dalyvaus nevalstybinės religinių, politinių, kriminalinių ar kitokių interesų turinčios organizacijos.

Atrodytų paradoksalu, bet kai Vakarų kariuomenės pademonstravo moderniausių žvalgybos, stebėjimo, taikymosi, komunikacijų technologijų galią kariniais veiksmais Persijos įlankoje, Izraelio istorikas ėmė prognozuoti sunkiai įsivaizduojamą reguliarių kariuomenių ir konvencinių karų saulėlydį.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Galingi sprogimai sudrebino Bagdadą
AFP/„Scanpix“ nuotr./Po S.Husseino nuvertimo teroras užliejo Bagdadą ir visą Iraką.

Van Creveldo pranašystės tapo aktualiomis ir ėmė pildytis po 2001 m. teroristinių išpuolių JAV, kai iš Vakarų valstybių kariuomenių susidedančios koalicinės pajėgos pradėjo karinius veiksmus prieš teroristus Afganistane ir Irake.

Šiuose konfliktuose reguliariosios karinės pajėgos susidūrė su naujo tipo grėsmėmis, kurių meniu paruošė teroristinės organizacijos, siekiančios išvengti garantuotai pražūtingo tiesioginio susidūrimo su vakariečiais konvencinio pobūdžio mūšio lauke.

Saddamas Husseinas suprato, kad Irako reguliariosios karinės pajėgos būtų sutriuškintos konvenciniame kare, todėl prieš sąjungininkų intervenciją į Iraką paleido apie 30-40 tūkst. reguliariosios kariuomenės karių, taip pat kalinius, kurie ilgainiui ėmė rengti teroristinius išpuolius prieš koalicijos pajėgas Irake.

Teroristai rengė klasikiniam partizaniniam karui būdingas pasalas, sprogdino pakelės bombas, rengė teroristinius savižudžių išpuolius prieš karinius ir civilinius taikinius.

Saddamas Husseinas suprato, kad Irako reguliariosios karinės pajėgos būtų sutriuškintos konvenciniame kare, todėl prieš sąjungininkų intervenciją į Iraką paleido apie 30-40 tūkst. reguliariosios kariuomenės karių, taip pat kalinius, kurie ilgainiui ėmė rengti teroristinius išpuolius prieš koalicijos pajėgas Irake.

Įsibėgėjus Afganistano ir Irako karams, naujo pobūdžio grėsmės pradėtos vadinti asimetrinėmis. Tai reiškia, kad teroristai, negalėdami suorganizuoti ir sutelkti simetriško dydžio pajėgų, galinčių pasipriešinti reguliarioms konvencinėms Vakarų valstybių pajėgoms, pasitelkia tokias išpuolių formas, kad simetrinės, konvencinės kariuomenės praranda pranašumą mūšio lauke.

Reikėtų pabrėžti, kad asimetrinio karo terminas susilaukė nemažai kritikos akademiniuose sluoksniuose: įvertinus Vakarų karinių technologijų pranašumą, karas su Trečiojo pasaulio šalimis arba ten esančiomis teroristinėmis organizacijomis visuomet bus asimetrinis.

Naujo pobūdžio grėsmės Vakarų valstybių kariuomenes privertė suformuoti kovos su sukilėliais doktriną, kuria ir remiamasi kariaujant prieš teroristus Afganistane ir Irake.

2006 m. vasarą įvyko 34 dienas trukęs Izraelio ir Libano karas, padaręs didelę įtaką hibridinių karų evoliucijai ir iki šiol laikomas chrestomatiniu hibridinių karų pavyzdžiu. Karas prasidėjo 2006 m. liepos 12 d., „Hezbolla“ teroristams surengus pasalą Izraelio pasienio patruliui. Pasalos metu žuvo trys ir buvo pagrobti du Izraelio pasieniečiai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Iš Gazos Ruožo į Izraelį šaunamos raketos
AFP/„Scanpix“ nuotr./Iš Gazos Ruožo į Izraelį paleidžiamos Palestinos teroristų raketos

Teroristams atsisakius paleisti pagrobtuosius, Izraelio pajėgos pradėjo karinius veiksmus prieš Libane įsitvirtinusius kovotojus. Izraelio oro pajėgos apšaudė „Hezbolla“ objektus, o sausumos pajėgos pradėjo ataką į pietų Libaną.

Besiveržiančius Izraelio tankus ir šarvuočius pasitiko šiuolaikinių valdomų prieštankinių raketų ugnis, lauko artilerijos salvės, nepilotuojami žvalgybiniai aparatai ir įtvirtintos teroristų pozicijos. Po 34 dienų intensyvių mūšių karinius veiksmus sustabdė tarptautinė bendruomenė.

Libano karas parodė, kad nevalstybinės organizacijos, pasitelkusios platų šiuolaikinių ginklų arsenalą gali sėkmingai pasipriešinti modernioms konvencinėms karinėms pajėgoms.

Libano karas parodė, kad nevalstybinės organizacijos, pasitelkusios platų šiuolaikinių ginklų arsenalą (nuo įprastinių automatinių šautuvų iki valdomų priešlėktuvinių ir prieštankinių raketų, artilerijos pabūklų, bepiločių žvalgybinių aparatų, valdomų puikiai techniškai ir taktiškai pasirengusių kovotojų) gali sėkmingai pasipriešinti modernioms konvencinėms karinėms pajėgoms.

Afganistano, Irako ir Libano karai privertė JAV išplėsti grėsmių nacionaliniam saugumui spektrą. 2005 m. JAV Gynybos departamento išleistame grėsmių nacionaliniam saugumui sąraše pirmą kartą pavartotas hibridinio pobūdžio grėsmės terminas. JAV gynybos specialistai prognozavo, kad ateities kariniuose konfliktuose konvencinės, nereguliariosios, terorizmo grėsmių ribos niveliuosis ir bus taikomos vienoje mūšio erdvėje tuo pačiu laiku. Kylanti naujo pobūdžio karinė grėsmė paskatino ir jos mokslinius tyrimus.

Vienas autoritetingiausių naujo pobūdžio grėsmių tyrinėtojų Frankas Hoffmanas hibridinius karus apibrėžia kaip keturių iš principo skirtingų veiklų – konvencinės ginkluotės, nereguliarių (būdingų partizaniniams veiksmams) kovos būdų, terorizmo ir kriminalinės veiklos – derinį, siekiant kuo didesnio efekto mūšio lauke.

Taigi hibridiniame kare vienu metu derinamos keturios skirtingos kovos veiksmų formos, kurių pasirinkimas priklauso nuo siekiamų tikslų.

Amerikiečių tyrinėtojai Timas McCulohas ir Rickas Johnsonas, remdamiesi mūsų jau minėtu 2006 m. Libano karu, sukūrė teorinį modelį, kuriuo pamėgino paaiškinti hibridinio karo fenomeną. Jų nuomone, hibridiniame kare pirmiausia išryškėja unikalūs istoriniai, geografiniai, kultūriniai kariaujančiųjų bruožai, atsispindintys pačioje kovos formoje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški protestuotojai Donecke
AFP/„Scanpix“ nuotr./Hibridiniame kare didelis vaidmuo tenka miniai ir jos panaudojimui prieš reguliariąją armiją.

Reikėtų paminėti, kad kultūrinis aspektas gali lemti kovotojų agresijos ir brutalumo laipsnį. Hibridiniuose karuose kovojančias organizacijas, grupes ar pavienius kovotojus vienija bendra ideologinė konstrukcija, nurodanti ir identifikuojanti vieną priešą, su kuriuo kovojama. Šiuo aspektu itin svarbu, kad bendrai suvokiamas priešas keltų teroristams arba kovotojams egzistencinę grėsmę ir taip stimuliuotų kovos motyvus.

Hibridiniame kare kariaujančios struktūros formuojasi nekonvencinių, nereguliarių, partizaninių ginkluotų grupių pagrindu, tačiau šių struktūrų turima ginkluotė ir jų naudojama taktika pranoksta tradicinių XX a. partizaninių kovų supratimą.

Hibridiniame kare kariaujančios struktūros formuojasi nekonvencinių, nereguliarių, partizaninių ginkluotų grupių pagrindu, tačiau šių struktūrų turima ginkluotė ir jų naudojama taktika pranoksta tradicinių XX a. partizaninių kovų supratimą, jau du šimtus metų egzistuojantį Vakaruose.

Kaip jau minėjau, hibridiniame kare konvenciniai ginklai, pavyzdžiui, artilerijos pabūklai arba valdomos priešlėktuvinės raketos, išplečia partizaninio pobūdžio išpuolių spektrą ir padidina jų keliamą grėsmę, todėl hibridinio karo partizanai yra kokybiškai kitokie nei tradiciškai (remiantis XX a. partizaninių kovų istoriniais vaizdiniais) atpažįstami sukilėliai ar partizanai.

Hibridinis karas tampa iššūkiu du šimtmečius Vakaruose dominuojančiai ir universalia tapusiai Carlo von Clausewitzo karo teorijai. Ji teigia, kad reguliarių kariuomenių tikslas – sumušti priešo kariuomenę mūšio lauke, o kartu vykstančio partizaninio karo tikslas suprantamas kaip papildoma gynybos priemonė, veikianti erdvėje, kurios nepasiekia priešo kariuomenės.

Šį Vakaruose dominavusį suvokimą atskleidžia XX a. įvykę karai, kuriuose reguliariosios kariuomenės kovojo su reguliariosiomis, o partizanai rezgė išpuolius priešo užnugaryje. Iki šiol vyravusiuose karuose reguliariosios ir nereguliariosios karinės pajėgos siekdavo skirtingų tikslų ir veikė skirtingose operacinėse aplinkose, tačiau hibridiniuose karuose visi kariniai veiksmai yra integruoti ir veikia vienoje mūšio erdvėje.

Hibridiniame kare visos kovos formos integruojamos į vieną mūšio lauką ir vyksta vienu metu. Taip siekiama kaip įmanoma didesnio poveikio priešininko pajėgoms. Partizanų pasalos derinamos su teroristiniais išpuoliais ir kriminaline veika.

Hibridiniai karai pažeidžia tradicinę mąstymo paradigmą. Kitaip tariant, hibridinio pobūdžio grėsmės nėra įprastas, du šimtmečius dominavęs partizaninis karas, nėra atskiras teroristinis išpuolis, nėra kriminalinė veika, kurią pažaboti galima pasitelkus tam skirtas specialiąsias viešojo saugumo, policijos ar kariuomenės pajėgas.

Hibridiniame kare visos kovos formos integruojamos į vieną mūšio lauką ir vyksta vienu metu. Taip siekiama kaip įmanoma didesnio poveikio priešininko pajėgoms. Partizanų pasalos derinamos su teroristiniais išpuoliais ir kriminaline veika.

Pastarosios tikslas – ne tik aprūpinti kovotojus materialinėmis gėrybėmis, būtinomis išpuoliams organizuoti, tačiau ir destabilizuoti padėtį valstybėje, komplikuojant viešąją tvarką palaikančių institucijų veiksmus.

Ar Ukrainoje vyksta hibridinis karas? Šiandien tai turbūt vienas aktualiausių klausimų, kurio svarstymus dažnai girdime, juolab kad hibridiniu karu Rusijos veiksmai Ukrainoje pavadinti ne kartą.

Rusijos žurnalistė Julija Latynina išskyrė keletą naujo pobūdžio karo aspektų. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį, kad civiliai tapo svarbia karine jėga, žmonių (neretai iš vaikų ir moterų) suformuotais gyvaisiais skydais pasinaudojama atakuojant Ukrainos karinius objektus.

Žurnalistės nuomone, karas persikėlė į informacinę erdvę, kai išpuoliais arba karinėmis operacijomis siekiama informacinio, o ne karinio efekto. Pasitelkiant propagandą ir įtakos agentus, siekiama mobilizuoti visuomenę ir įtraukti į karinius veiksmus.

Ukrainoje iš principo matome visus keturis Hoffmano apibrėžime pateiktus hibridinio karo elementus.

Kai kuriuose Ukrainos miestuose veikia gerai ginkluoti separatistai, kurie iš Ukrainos pajėgų perėmė šarvuočius ir kitą kovos techniką.

Taigi Ukrainoje iš principo matome visus keturis Hoffmano apibrėžime pateiktus hibridinio karo elementus.

Kaip matome hibridinis karas yra sudėtingas reiškinys, ne tik karine, tačiau ir pažinimo prasme.

Jis sunkiai paklūsta konvencinio karo suponuotoms mąstymo kategorijoms ir terminologijai, todėl reikalauja išsamesnio pažinimo nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

youtube.com nuotr./Ukrainoje pastebėti tankai su Rusijos vėliavomis
youtube.com nuotr./Ukrainoje pastebėti tankai su Rusijos vėliavomis - jais Rusija apginklavo savo diversantus, siunčiamus į Ukrainą.

n.zidinys.lt
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min