Karys, dvejus metus tarnavęs sovietų kariuomenėje, vėliau – 13 metų Lietuvos kariuomenėje, o tarp šių patirčių įterpęs ir penkerius metus Prancūzijos svetimšalių legione. Jo atsiminimai iš laikų prieš 15-20 metų, todėl, kaip pats rašo knygoje, galbūt kai kur bus „kokių techninių neatitikimų“, nes „laikas po truputį trina detales iš atminties“. Bet tai esą yra ne dogmos, o atsiminimai.
Pristatymas – su daina
Knyga pristatyta Vilniaus knygų mugėje, paskutinę dieną, kai nemažai leidėjų ir kitų mugės dalyvių jau krovėsi daiktus kelionei namo. Tačiau forumo erdvė, kurioje ir vyko knygos „Legionas – mūsų tėvynė“ pristatymas, buvo pilnutėlė, o laukiančiųjų autografo eilė nusidriekė iki pat išėjimo. Atsitiktinai užklydusios dvi vyresnio amžiaus damos net paklausė, ar čia ne koks užsienietis parašus dėlioja. Išgirdusios, kad ne, truputį nusivylė, bet nusprendė, kad, matyt, ir šis lietuvis vertas dėmesio.
Vėliau, kai pradėjau suprasti tekstus, galėjau reziumuoti, kad dauguma dainų apie žuvusį draugą, apie drąsą, apie naujų nuotykių ilgesį ir netgi apie paskutinę prieš misiją stovint pamylėtą prostitutę.
Kartu su Ž.Braznausku pristatyme dalyvavo dar keletas vyrų, taip pat tarnavusių Prancūzijos svetimšalių legione. Vienas iš jų – Vaidotas, ten praleido net 18 metų, o scenoje jis pasirodė su uniforma ir mielai papildydavo visus Žilvaro atsakymus į dalyvių klausimus. Kartais net išsamiau, negu atsakydavo pats ką tik pasirodžiusios knygos autorius.
Knygos pristatymą legionieriai pradėjo tradiciniu visų legionierių, kada nors tarnavusių Prancūzijos legione, pagerbimu daina. Vėliau pristatymo metu nuskambėjo dar kelios dainos. Kaip juokavo Ž.Braznauskas ir jo kolega Vaidotas, Prancūzijos svetimšalių legione dainų mokoma dviem būdais – fizinėmis bausmėmis arba įpilant vyno. „Aš dainuoju iš lapelio, o Vaidotas – moka mintinai. Mane mokė fizinėmis bausmėmis, Vaidotą – pildami vyną. Patys spręskite, kuris būdas veiksmingesnis“, – juokavo Ž.Braznauskas.
Dainoms Ž.Braznauskas nemažai dėmesio skyrė ir knygoje.
„Dainos – neatsiejama Legiono kultūros dalis. Mokėti jas visas – tolygu žinoti Legiono istoriją. Kiekvienas Legiono pulkas, kiekviena epocha turėjo savo dainą, didelės karinės kampanijos taip pat turėjo savo dainas. (…) Vėliau, kai pradėjau suprasti tekstus, galėjau reziumuoti, kad dauguma dainų apie žuvusį draugą, apie drąsą, apie naujų nuotykių ilgesį ir netgi apie paskutinę prieš misiją stovint pamylėtą prostitutę. Kai kurias dainas dar visai neblogai atsimenu, o tuomet jų būdavo mokomasi aukojant laisvalaikį, kurio neturėjome.
Kadangi nei melodijos, nei žodžių per trumpą laiką įsiinstaliuoti nespėdavom, dainų mokymasis greitai virsdavo fizinėmis bausmėmis. Kai uždusę nuo ėjimo „žąsele“ ar „krokodilu“, bėgimo į kalną su sužeistuoju ir be jo, vėl nepataikydavom į taktą, o nuo krūvio dar užmiršdavome ir jau išmoktus žodžius, galutinai užrūstindavome dainuoti mokantį seržantą ir vokalinius gebėjimus lavindavom atsispaudimais ar „kėdutės“ pozomis. Po dainavimo pamokų būdavau išsunktas fiziškai, o kadangi nieko neišmokdavau, dar ir psichologiškai.“ („Legionas – mūsų Tėvynė“)
„Ieškokite moters“
Kadangi mano istorija susijusi su Prancūzija, nors ir netapau prancūzu, viskas irgi prasidėjo nuo moters, tiksliau – nuo jos pranykimo iš mano akiračio. Bandžiau ištrinti ją iš atminties kardinaliai keisdamas savo gyvenimą.
Bet apie viską nuo pradžių. Žilvaras neslepia, kad pateko į legioną beveik nieko apie jį nežinodamas, o tenorėdamas visiškai pakeisti savo gyvenimą. „Dėl moters“, – nusišypso per pristatymą.
„Kiekvienas save gerbiantis prancūzas, nagrinėdamas bet kurią gyvenimo situaciją, sąmokslo teoriją ar kriminalą ir ieškodamas tų istorijų atsiradimo priežasčių, būtinai pasakys: „Cherchez la femme – ieškokite moters“. Kadangi mano istorija susijusi su Prancūzija, nors ir netapau prancūzu, viskas irgi prasidėjo nuo moters, tiksliau – nuo jos pranykimo iš mano akiračio. Bandžiau ištrinti ją iš atminties kardinaliai keisdamas savo gyvenimą. Negalėjau pakeisti jos, todėl keičiau tai, ką galėjau – save ir savo gyvenimą. Tuo metu mano jausmai jai buvo pasiekę zenitą, bet zenite kyšojo ir iš maišo lendančios ylos (ragai), badančios mano vyrišką garbę ir orumą.“ (Legionas – mūsų Tėvynė“)
Grįžimas, matyt, taip pat buvo susijęs su moterimi. Pristatyme Žilvaras su šypsena padėkojo savo Mūzai, o knygoje yra eilutės: „Rašė ir draugės, tos rašydavo apie savo specifinius dalykėlius, bet ir tų man reikėjo. Na, su jomis, susirašinėdavome sentiments kalba. Tik ilgainiui jos po truputį atkrito, o ištikimiausia rašytoja vėliau už manęs ištekėjo.“
Viskas autentiška
Ž.Braznauskas Vilniaus knygų mugėje sakė sulaukęs nemažai lankytojų vyrų, kurie pasakojo taip pat jaunystėje norėję ar bent svajoję patekti į Prancūzijos svetimšalių legioną. „Tikiuosi, kad skaitydami šią knygą vieni iš jų nusivils, jog ten nepateko, o kiti gal džiaugsis“, – pristatydamas savo knygą kalbėjo legionierius.
„Knygoje – viskas autentiška. Tikrumas ir autentiškumas yra tai, ko dažnai pasigendame savo kasdieniame gyvenime, susiduriame su kiču. Mano knygoje to nėra“, – tikino autorius.
„Knyga galėjo būti ir apie Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV kariuomenes. Į kiekvieną jų ieškojau galimybės papulti. Vienintelė Prancūzija ir Svetimšalių legionas turėjo aiškiai apšviestą pakilimo-nusileidimo taką. Vieninteliai jie suteikė galimybę pakliūti pas juos, tegu pragmatiškai, bet aiškiai ir suprantamai. Ištiesė man ranką, o aš ją čiupau ir nepaleidau. Panašiai dievobaimingos moterys griebia bučiuoti kunigo ranką net ir tada, kai šis ją kelia nosiai pasikasyti.“ Taip istoriją, kaip jis pateko į legioną, pradeda Ž.Braznauskas.
Kitokia drausmė
Vienintelė Prancūzija ir Svetimšalių legionas turėjo aiškiai apšviestą pakilimo-nusileidimo taką. Vieninteliai jie suteikė galimybę pakliūti pas juos, tegu pragmatiškai, bet aiškiai ir suprantamai. Ištiesė man ranką, o aš ją čiupau ir nepaleidau. Panašiai dievobaimingos moterys griebia bučiuoti kunigo ranką net ir tada, kai šis ją kelia nosiai pasikasyti.
Paprašytas palyginti Prancūzijos svetimšalių legioną ir Lietuvos kariuomenę, kuriai jis atidavė 13 metų, Žilvaras išskyrė du dalykus – drausmė ir kaip to reikalaujama, esą legione reikalavimai milžiniški, nuolat juntamas fizinis ir psichologinis spaudimas. O Lietuvos kariuomenėje esą „galim pasiderėti, jeigu esi pavargęs, negali ar panašiai“.
Skaitant knygą akivaizdu – naujų dalykų legione mokomasi darant atsispaudimus, bėgiojant ar atliekant kitokius fizinius pratimus. Fizinės bausmės puikia dera ir mokantis dainų, ir prancūzų kalbos.
Kadangi Prancūzijos svetimšalių legionas nėra vien pratybos, bet ir realus karas, Žilvaras sulaukė ir klausimo, kuri misija buvo pavojingiausia. „Pavojingiausia yra ten, kur tuo metu esi. Gali būti ir Kongas, jeigu tuo metu esi Konge“, – kalbėjo Ž.Braznauskas.
Šiuo metu Ž.Braznauskas jau netarnauja Lietuvos kariuomenėje, tačiau nuo panašios veiklos nenutolo. Ir užsimena, kad galbūt ateityje gims dar viena knyga – apie buvusius Lietuvos kariuomenės karius, kurie dabar dirba Afganistane, Irake, vykdo antipiratines operacijas ir pan. Esą tam tereikia tinkamo laiko.
Ši knyga irgi gimė gana išskirtiniu laiku – susižalojęs ranką Žilvaras buvo priverstas ilgai gydytis ir laukti, kol galės grįžti prie įprastos veiklos. Per tą laiką ir buvo parašyta knyga „Legionas – mūsų Tėvynė“, kurioje – per 200 autentiškų prisiminimų puslapių.
