Kaip skelbia „EUobserver“, konkretų kiekį ginklų ir teroristų, kuriuos Rusija pasiuntė į Ukrainos teritoriją, įvardyti sudėtinga. Tačiau jų skaičius pakankamas, kad būtų pretekstas Ukrainoje skelbti dalinę mobilizaciją.
Kai kovojant su prorusiškais teroristais tenka pasitelkti tokio masto karinę mašiną, nesąžininga situacijos neįvardyti kaip karo.
Šiandien, pirmą kartą nuo 1945 metų, Europą matome susiduriančią su negailestinga invazija į nepriklausomą valstybę. Ir, nors JAV taiko tikrai didelį spaudimą, Europos lyderiai ir toliau rengia derybas, tikėdamiesi, kad Kremlius pakeis elgseną. Tikrasis Europos Sąjungos (ES) derybų rezultatas yra suteikta galimybė Rusijai skaldyti ES šalis.
Atėjo metas ES lyderiams pabusti: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas puola ne Ukrainą – jis nusitaikė į visus principus, kurie vienija Europą. Jo „demokratija“ arba „rinkimai“ yra farsas, skirtas pasijuokti iš Rusijos žmonių, priversti juos manyti turint teises, kurios kažką reiškia.
Jo „teisinė valstybė“ apsiriboja tuo, kad įstatymai kuriami tokie, kurie tinka jam, Dūma juos tvirtina, o teismai vykdo. Tai apgaulė, padedanti jo draugams Vakaruose, liaupsinti draugišką Kremliaus politiką.
Per pastarąjį dešimtmetį jis infiltravo į Vakarų valdžios sluoksnius teisininkų, kuriems mokama, ir lobistų. Ši komanda padeda Europos teisę ir politiką apvynioti aplink pirštą. Ironiška, kad Europa visa tai finansuoja.
Kiek tonų kulkų, ginklų ir pinigų, kuriais šeriami prorusiški teroristai, prireiks, kol Rusija bus pripažinta „teroristus remiančia valstybe“? Kiek nekaltų vyrų, moterų ir vaikų – ukrainiečių ir ne tik – turi mirti dėl Rusijos teroristinių ambicijų?
Rinkos kaina už Rusijos dujas turėtų siekti 200 dolerių už tūkstantį kubinių metrų – daugiau ar mažiau tiek neseniai suderėjo Pekinas su Maskva.
Tačiau ES šalys narės moka beveik po400 dolerių, ir krauna V.Putinui turtus.
Ironiška ir tai, kad, nepaisant to, jog ES nepavyko Rusijai įskiepyti demokratijos, Rusija Europoje korupciją paskleidė labai plačiai.
Mes nekalbame apie vokelius. Kalbame apie Rusijos įsiskverbimą į strategines Europos pramonės šakas – energetikos sektorių, finansus, gynybą, inžineriją, siekiant, kad realią ES sankcijų kainą būtų sunku pakelti.
Mes nusileidome V.Putino nenorui kolektyviškai visai Europai pirkti Rusijos dujų. Jis Vengriją papirko atomine elektrine, o Jungtinę Karalystę – investuodamas 26 mlrd. svarų į Londono Sitį. Jis sugebėjo palenkti ir Prancūziją, padėdamas parašus ant 1,2 mlrd. eurų vertės susitarimo dėl dviejų karo laivų statybos. Vokietijos inžinerijos įmonės taip pat „iki kaklo" Rusijoje.
Pamažu atsigaunant ekonomikai, jo taktika veikia kaip planuota: jis kiršina partnerius, o ES užsienio politika patiria neįveikiamų iššūkių.
Pačios ES viduje, būtų galima kelti klausimą, ar tai tik sutapimas, kad dešinysis sparnas, prieš ES nusiteikę populistai iškilo kaip tik tada, kai Rusijoje klesti nacionalizmas. Šaltojo karo metais Rusija užmezgė partnerystę su Europos radikaliąja kaire. Ar dabar ši partnerystė pamiršta?
Puikus pavyzdys, iliustruojantis V.Putino gebėjimą planuoti, – televizijos kanalas „Russia Today“. Per pastaruosius 10 metų, transliuotojas buvo kviečiamas į daugelį ES sostinių – kaip žiniasklaidos pliuralizmo pavyzdys ir bandymas megzti kultūrinius ryšius. Tačiau prieš pusmetį Kremlius spustelėjo mygtuką, ir perėjo prie agresyviausios, jau nekalbant apie tai, kad labiausiai nerimą keliančios, propagandos kampanijos per visą istoriją.
„Russia Today“ liete lieja turinį, kuris neatitinka jokių Vakarų žiniasklaidos objektyvumo standartų. Tačiau „Russia Today“ suteikiama visiška laisvė tai daryti.
„Russia Today“ liete lieja turinį, kuris neatitinka jokių Vakarų žiniasklaidos objektyvumo standartų. Jei BBC, TF1 ar DW fabrikuotų istorijas apie vaikų „genocidą“ ir „nukryžiavimus“, žiniasklaidos reguliuotojai mestų į juos akmenį. Tačiau „Russia Today“ suteikiama visiška laisvė tai daryti.
Nuo pat karo prieš Ukrainą pradžios, „Russia Today“ transliavo daugiau kaip 80 istorijų, šmeižiančių Ukrainos kariuomenę – jie iliustruodavo pasakojimus vaizdo medžiaga iš kitų konfliktų, vykstančių kitose pasaulio dalyse.
Reportažus liaupsina Rusijos ministrai ir ambasadoriai. Tačiau net melui paaiškėjus, nėra jokio informacijos paneigimo, jokio atsiprašymo.
Kodėl V.Putinas visa tai daro?
Tiems, kurie vis dar tiki, kad Kalėdų Senelis egzistuoja, atsakymas būtų, jog jis rūpinasi neva skriaudžiamais rusais Ukrainoje. Kiti sako, kad jis bando sunaikinti Ukrainos nepriklausomybę, kuri šiuo metu įkvepia Rusijos opoziciją. Taip esą jis siekia atkeršyti Vakarams dėl pergalės prieš Sovietų Sąjungą. Dar vienas galimas atsakymas – jis tiesiog nori įeiti į istoriją kaip tas, kuriam pavyko sugrąžinti Rusijos imperijos šlovę.
Tiesą sakant, kalbama visai ne apie ideologiją. Kur kas svarbiau čia energetika ir pinigai. Ukraina Rusijai kelia grėsmę ne kaip perėjimo į demokratiją pavyzdys ar nauja Vakarų sąjungininkė, o dėl naftos ir dujų.
Net neskaičiuojant skalūnų atsargų, Ukrainos skaičiai rodo, kad ji turi energijos išteklių, jie lenkia net Kataro išteklius. Daugiausia jų yra Kryme, jo vandenyse, Donbase – teritorijose, kur šiuo metu veikia prorusiški teroristai.
Net neskaičiuojant skalūnų atsargų, Ukrainos skaičiai rodo, kad ji turi energijos išteklių, jie lenkia net Kataro išteklius. Daugiausia jų yra Kryme, jo vandenyse, Donbase – teritorijose, kur šiuo metu veikia prorusiški teroristai.
V.Putinas žino, kad netekus šių išteklių, Rusijos kaip pasaulio galios dienos bus suskaičiuotos.
Jei Ukrainoje susiklosčiusią padėtį nori sustabdyti jai netapus dar labiau nevaldomai, Vakarai privalo tam pasipriešinti. Kaip teigė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, „Europai gali tekti rinktis tarp principų ir verslo interesų“.
Įsitraukus į V.Putino žaidimus dėl netikrų taikos derybų ir kompromisų, rezultatas bus tik vienas. Gavęs, ko nori, Ukrainoje, pasitelkęs tuos pačius metodus jis pamažu ardys ES.
Taktika yra aiški. Strategija pamažu atsiranda. Tikslas yra į(si)tikinti, kad Rusija ir vėl gali tapti vienintele realia galia visame Europos žemyne.
