Pusiau dokumentinio filmo „Visos nemiegotos naktys“ (orig. Wszystkie nieprzespane noce, angl. All These Sleepless Nights) dėmesio centre – tikri veikėjai, jų bemiegės naktys ir vakarėliai Vašuvoje, kurie šiek tiek primena Vilniaus naktinį gyvenimą. Ši atmosferinė juosta dalyvauja „Kino pavasario“ programoje „Aš esu hibridas“, o savo įspūdžiais apie pamatytą filmą dalijasi muzikos žurnalistė, tinklaraščio www.dubauskaite.lt autorė Daina Dubauskaitė.
„Lenkų režisieriaus Michal Marczak filmo, serenados naktinei Varšuvai, pavadinimas lietuviškai išverstas labai taikliai. „Visos nemiegotos naktys“ tikrai galėjo tapti ir „bemiegėmis“, bet nemiga ir nemiegojimas yra du skirtingi dalykai. Nemiegojimas – ne vienatvės, o kompanijos būsena. Jokia kančia. Greičiau įkvėpimas ateičiai. Apie tai ir filmas.
Beje, Varšuva – vienas mano praėjusių metų atradimų. Dėl erdvės mieste ir žmonių galvose, pastarųjų gausos, kultūrinės įvairovės dieną ir naktį. Džiazas Stalino dovanotoje pilyje, džiazas tik jam dedikuotuose klubuose, keturių aukštų techno vakarėliai sostinės centre, kurie girdisi ne tik artimiausiems kaimynams, viltingai balto smėlio paplūdimiai palei Vyslą, ir, po galais, netgi ištisas muziejus, skirtas vienam esminių nakties simbolių – neonui. Pilnos kavinės, pilni restoranai, pilnos gatvės, pilna Varšuva. Puikus miestas įsimylėti naktį ir net išgyventi trumpą romaną su ja be didesnės tragedijos išsiskiriant, nes keli šimtai kilometrų – tai ne atstumas. Naktis čia kitokia, nei Vilniuje ar kitur Lietuvoje, ir, be abejo, kitokia, nei tokiose sostinėse, kaip Berlynas.
Berlynas filmo „Visos nemiegotos naktys“ anotacijoje, žinoma, paminėtas. Taip, Lenkijos sostinė, kaip dešimtys kitų miestų visame pasaulyje, pavadinta „naujuoju Berlynu“. Suprasdama, kad raktiniai žodžiai komunikacijoje yra ne mažiau svarbu, nei šrifto mados savaičių lankymas dukart per metus, nepriešgyniausiu, nors bet kas, buvęs abiejuose miestuose, pripažins, kad jie labai skirtingi, ir tai – nuostabu.
Nakties grožis filme, suktame pačius save vaidinusiems aktoriams iš paskos vaikštant, atrodo, dvejus metus, – subtilus dalykas. Ne kiekvienam. Matyt, daugeliui tai pasirodytų tiesiog laiko, jaunystės ir proto švaistymas. Eiliniam interneto komentatoriui – narkomanų susibūrimas. Bet Michal Marczak, pats ne taip ir seniai iš tų reivo vystyklų išaugęs (režisierius gimęs 1982 m.), geba vaizdą sukioti taip, kad abejingu, o ir piktu, likti sunku.
Kamera čia – kompanijos dalis, ne siela, bet tas draugelis, kuris visur dalyvauja, tik labai mažai šneka, taip mažai, kad jo net nepastebi, o po to ima ir daugiausiai prisimena. Prisiminti visai naudinga, net ir tokius, atrodo, nereikšmingus potyrius, kaip cigaretės skonio apibūdinimas švintant, kurie kitą rytą atrodo gal net kiek gėdingi. Bet po penkerių metų – jau visai svarbūs. Prisiminti muziką, kuri maišo protą pešant tą cigaretę, nors tuo metu jau neskiri kūrinio nuo kūrinio. Prisiminti ir kažkaip užfiksuoti tuos, kurie šalia, nors jie šalia būna tik naktį. Tam, kad negalvotum, jog išprotėjai.
Taigi „Visos nemiegotos naktys“ yra dienoraštis, kurio niekada nerašei. Nerašė nei režisierius, nei jo naktinėje Varšuvoje sugaudyti aktoriai, kurie filme pakibo tarp tikrojo ir lyrinio „aš“. Aukščiau rašiau „vaidino save“, bet nebežinau, ar tai tikslu?
Naktinį periodą jau pergyvenusiems ir vienokį ar kitokį jo antspaudą į lentyną pasidėjusiems viskas, kas nutiko filme, gali pasirodyti labai jau matyta. Nes iš tiesų taip ir yra. Naktis Varšuvoje kitokia, nei Vilniuje, bet viskas joje taip pat. Dėsniai tie patys. Kalbos tos pačios. Atsiribojus nuo tokio „suaugėliško“ požiūrio leistis į kelionę po tik tarp sutemų ir aušros egzistuojančia palete nutapytą miestą, mušant koja į elektroninį juostos garso takelį ir valantis įsivaizduojamą prakaitą, bus malonu. Gal po seanso ir į kokį vakarėlį norėsis užsukti.
Kaip peržiūrėjusi ne vieną dešimtį panašias temas narpliojančių filmų – tiek tikras istorijas pasakojančių, tiek jas kuriančių – galiu patvirtinti, kad šis bandymas – iš geresniųjų, paveikiųjų kategorijos. Manau, taps paminklu laikmečiui. Kaip, beje, ir mūsiškis „Streikas“, režisuotas Romo Zabarausko. Premjeroje, pamenu, gūžiausi ir badžiau pirštu, bet dabar, po kelerių metų, neabejoju, kad tai yra svarbus, drąsus kūrinys, įprasminęs tai, ką kitu atveju būtume tiesiog išaugę.“
