Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Festivalio šalis-partnerė Lenkija pristato puikius filmus, retrospektyvą ir legendas

Pristatymo akimirka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Pristatymo akimirka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Kino pavasaris“ kartu su Lenkijos institutu Vilniuje džiaugsmingai pristatė šių metų šalies partnerės Lenkijos filmų programą. Festivalio žiūrovų pamėgtas puikus Lenkijos kinas atsiskleis iš įvairių perspektyvų. Vienas svarbiausių akcentų – speciali retrospektyva „Solidarumo judėjimas kine“, sudaryta iš garsių lenkų režisierių – Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Kieślowskio, Krzysztofo Krauzės filmų, supažindins su 1980 metais susikūrusiu judėjimu „Solidarumas“ (Solidarność) – pirmąja nepriklausoma profesine sąjunga komunistiniame bloke, kuri prisidėjo prie režimo griūties.

Konkursinėse programose dalyvaus trys jau ne vieną apdovanojimą laimėję naujausi pilnametražiai filmai: „Ida“, „Noras gyventi“ ir „Mergina iš spintos“, kurių siūlome nepraleisti. Pamatysime ir devynis geriausius pastarųjų metų trumpametražius filmus, iš kurių penki varžysis dėl geriausio „Kino pavasario“ trumpo metro filmo prizo. Naujausią savo darbą „Venera kailiuose“ pristatys garsus ir skandalingas lenkų kilmės režisierius Romanas Polanskis, o dar vieną kino legendą – režisierę Agnieszką Holland, išvysime dokumentiniame filme apie šią nepaprastą menininkę.

„Aš esu dėkinga festivaliui „Kino pavasaris“ , kuris pakvietė būti šalimi partnere ir taip teigiamai priėmė lenkiškų filmų retrospektyvos idėją. Visų pirma, sunku būtų surasti puikesnę erdvę pristatyti mūsų kūrėjų darbus. Šių metų festivalis gali pasigirti stipria programa, taigi rodyti lenkiškus filmus tokiame kontekste yra ypatingai svarbu. Taip pat pastebime Lietuvos žiūrovų susidomėjimą Lenkijos kinu. Tai mus džiugina ir įprasmina mūsų darbą“, – teigė Lenkijos instituto direktorė.

Retrospektyvoje „Solidarumo judėjimas kine“ – filmai apie laisvės troškimą

Aštuoni išskirtiniai filmai leis pažvelgti į „Solidarumo“ judėjimą skirtingų kartų režisierių ir filmų herojų akimis. Filmai sukurti skirtingu laiku: dalis senojo režimo, kita pokomunistiniu laikotarpiu ir dar kita - visai neseniai, minint 25-asias judėjimo metines. Skiriasi ir šių filmų tonas, forma, požiūris ir akcentuojami aspektai, todėl retrospektyva suteiks unikalią galimybę kuo plačiau pažvelgti į visus šiuos filmus vienijančią temą – žmonių solidarumą sudėtingu priespaudos laikotarpiu.

Pasak Małgorzatos Kasner, šiemet Lenkija mini kelias labai svarbias sukaktis, tarp kurių – 25-osios demokratinių permainų Lenkijoje metinės. „Pasitelkę kino filmus norėjome simboliškai šią progą paminėti. Padedant kino kritikei Živilei Pipinytei, buvo atrinkti verčiausi  skirtingų kartų kūrėjų filmai, savaip atspindintys sudėtingą istorijos laikotarpį: kas tuo metu dėjosi žmonių galvose ir kokią tai įtaką padarė jų likimams. Taip pat ši programa buvo sudaryta galvojant apie lietuvių ir lenkų bendrumą – norą būti laisvais ir nepriklausomais. Mano nuomone, yra būtina atsigręžti ir pažiūrėti į mūsų praeitį, kuri gali priminti tai, kas yra svarbiausia ir suprasti kas mes esame. Reikia džiaugtis tuo, ką pasiekėme ir semtis jėgų judėti pirmyn. Laisvė ir solidarumas – tai yra bendros idėjos, kurios jungia žmones ir tautas, tai ypač aktualu ir šiandieninėje Europoje“, – sako Lenkijos instituto direktorė.  

Garsaus režisieriaus Andrzejus Wajdos filmas „Žmogus iš geležies“, – jau klasika tapusio filmo „Žmogaus iš marmuro“ tęsinys. Abiejuose filmuose vaidino puikūs lenkų aktoriai – Krystyna Janda ir Jerzy Radziwilowiczius. Prieš pagrindinį filmo herojų, darbininkų judėjimo lyderį MacekąTomčiką, suorganizuojama šmeižto kampanija. Šią užduotį atlikti pasiunčiamas žurnalistas Vinkelis (Marian Opania), kuris infiltruojasi į Macekui artimą aplinką ir yra geranoriškai priimamas. Tačiau žurnalisto požiūris į lyderį pasikeičia ir jis pradeda gėdytis savo veidmainystės. Šis drąsus filmas buvo filmuotas pačiame „Solidarumo“ judėjimo epicentre ir tapo politinio proceso, kurį užfiksavo, dalimi. „Žmogus iš geležies“ 1981 metais laimėjo Kanų kino festivalio palmės šakelę.  

Leszeko Wosiewicziaus filmas nukelia į tų pačių 1981-ųjų metų Kūčias. Kasdieniškoje aplinkoje yra pasakojama itin jautri ir intymi šeimos istorija. Moterys laukia jau dešimt dienų dingusio vyro. Šia viena šeimos drama perteikiami tuometinio istorijos tarpsnio įvykiai bei dar stipriau atsiskleidžia situacijos dramatiškumas ir tvyrojusi įtampa. 

Retrospektyvoje išvysime filmą „Mirtis kaip duonos riekė“ apie tragišką karinės padėties epizodą – streiko Lenkijos anglies kasykloje „Wujek“ Katovicuose – numalšinimą. Tai tiksli rekonstrukcija įvykio, trukusio keturias dienas – nuo karinės padėties paskelbimo iki angliakasių žudynių.  Filmo režisierius Kazimierzas Kutzas, atsidavęs Silezijos istorijos pasakotojas, buvo šokiruotas šios tragedijos ir filmą norėjo pastatyti iškart po įvykio, tačiau tais laikais tai buvo neįmanoma.  Filmas vaizduoja paprastus žmones, kurie nebijodami mirties patriotiškai gina savo tiesą.

Prieš statydamas filmą „Gatvės žaidimai“, režisierius Krzysztofas Krauzė kartu su Jerzy Morawskiu sukūrė dokumentinį filmą apie tragišką Stanislawo Pyjaso mirtį. Jie atliko privatų tyrimą, atskleidusį daug naudingos informacijos, tačiau nusprendė, kad kai kurie dalykai negali būti pasakyti dokumentiniu filmu. Taip gimė vaidybinio filmo idėja. „Gatvės žaidimai“ – tai istorija apie du jaunus vyrus – žurnalistą ir operatorių, kurie imasi tirti studento ir opozicijos veikėjo iš Krokuvos žūtį. Kiekvieną dieną jie sužino vis daugiau apie šį įvykį, kol informacijos tampa netgi per daug. Ši tikro įvykio byla buvo atnaujinta 1991- aisiais, tačiau uždaryta 1999-aisiais metais, nenustačius kaltųjų.

Krzysztofo Kieślowskio darbas „Be pabaigos“ yra vienas pagrindinių filmų apie „Solidarumą“, kuris pristato labai individualų judėjimo poveikį žmonių gyvenimams. Pirminė režisieriaus idėja buvo sukurti dokumentinį filmą apie karinės padėties realybę pasakojant apie politines bylas. Supratęs tokios užduoties sudėtingumą, Kieślowskis pasirinko kurti vaidybinį filmą, kurio centre - Uršula (Grażyna Szapołowska), bandanti susitaikyti su netikėta vyro mirtimi. Jos vyras, advokatas Antekas Zyro, buvo vienas iš nedaugelio tuo metu sprendusių politines bylas. Šį personažą vaidinusį aktorių Jerzy Radziwiłowiczių galima laikyti vienu iš „Solidarumo judėjimo kine“ simbolių. 

Retrospektyvoje išvysime net du dokumentinius režisieriaus ir garsaus kino operatoriaus, dirbusio su garsiausiais Lenkijos režisieriais, Jaceko Petryckio filmus: „Mano užrašai iš pogrindžio“ ir „Miestas be Dievo“. Pirmasis filmas pateikia unikalią galimybę pamatyti vaizdus iš antikomunistinio judėjimo veiklos užkulisių. Janas Lityńskis, Jacekas Kurońis, Lechas Wałęsa, Stefanas Kisielewskis ir kiti pasakoja apie opozicijos veikėjų kasdienybę, gyvenimą slapstantis ir politinę realybę. „Miestas be Dievo“ – tai, pasakojimas apie Novą Hutą, pirmąjį miestą suplanuotą prosovietinės Lenkijos valdžios. Šiame mieste nebuvo vietos Dievui ir bažnyčioms, o architektūra buvo suprojektuota paveikti žmogaus sąmonę reikiama linkme.  Iškilęs kaip socializmo simbolis, vėliau miestas tapo komunizmo sistemos žlugimo pavyzdžiu.  

Filmas „80 milijonų“ pasakoja tikrą dramatišką istoriją iš paskutiniųjų Šaltojo karo metų. Likus vos 10 dienų iki karinės padėties paskelbimo, grupelė jaunų „Solidarumo“ judėjimo aktyvistų nusprendžia sužaisti „va bank“ ir įgyvendinti nutrūktgalvišką planą – prieš valdžiai užblokuojant profsąjungos sąskaitas Vroclavo banke, išgryninti 80 milijonų sąskaitoje esančių zlotų. Saugumo agentams lipant ant kulnų, prasideda kvapą gniaužiantis žaidimas. Šis filmas labiau veiksmo trileris nei politinė drama, pateikiantis visai kitokį požiūrį į laikotarpį nei kiti retrospektyvos filmai.

Režisierės Agniezskos Holland portretas dokumentikoje

Operatoriaus Jaceko Petryckio darbą dar kartą išvysime filme „Agnieszkos H. sugrįžimas“. Daugiasluoksnis dokumentinis filmas pasakos apie garsią Oskaru nominuotą lenkų režisierę Agnieszką Holland, jos studijų metus Prahos kino akademijoje FAMU ir artimą ryšį su Čekija. Filme stebime, kaip režisierė dirba prie projekto apie Janą Palachą, kurio susideginimas 1969-aisiais metais buvo vienas svarbiausių įvykių komunistinės Čekoslovakijos istorijoje. Režisierė taip pat buvo aktyvi protestų dalyvė, įsitraukusi į opozicinio judėjimo veiklą. Dokumentika atskleidžia, kaip Prahoje praleistų metų (1966-1971) patirtis paveikė tolimesnį režisierės gyvenimą ir kūrybą. Taip pat filme klausysimės Holland ir jos gero draugo, kartu ir filmo režisieriaus, Jaceko Petryckio pokalbių apie jaunystės idealus, svarbius gyvenimo sprendimus politinės priespaudos akivaizdoje ir žmogišką troškimą gyventi laisvėje ir tiesoje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min