Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filmo „Purvas“ režisierė T.Nvotova: „Seksualinė prievarta – tema, kuria paprastai nekalbame su tėvais prie pietų stalo“

Tereza Nvotova
Audriaus Solomino nuotr. / Tereza Nvotova
Šaltinis: Projekto partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lena – nerūpestinga ir svajinga mergina, kurią išprievartauja matematikos mokytojas. Šis nutikimas taip traumuoja paauglę, kad ji nedrįsta niekam papasakoti apie patirtą prievartą. Merginai pakrinka nervai, ji bando nusižudyti, tad tėvai nusprendžia paguldyti ją į psichiatrijos ligoninę. Kaip Lenai įrodyti mokytojo kaltę?

Ši „Kino pavasaryje“ apsilankiusios jaunos režisierės Terezos Nvotovos drama buvo rodoma festivalio konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Pradedanti kino kūrėja savo baigiamajame Prahos kino mokyklos FAMU darbe „Purvas“ (angl. „Filthy“) nagrinėja skaudžią ir aktualią, bet visuomenėje vis dar už uždarų durų slepiamą temą. Neseniai pristačiusi „Purvą“ Roterdamo kino festivalyje, Tereza šiuo metu baigia montuoti dar vieną ambicingą kino projektą.

Sunkių temų nevengianti režisierė pasakoja, kas motyvavo ją sukurti filmą apie seksualinės prievartos aukas ir kodėl, jos nuomone, apie tai reikia kalbėti garsiai.

– Jūsų filmo premjera įvyko Roterdamo kino festivalyje, o plačiajai auditorijai jis bus parodytas vasaros pradžioje. Kokios pirmosios publikos reakcijos?

– Tai priklauso nuo šalies, kurioje filmas rodomas. Pavyzdžiui, Slovakijoje tos reakcijos buvo daug jautresnės. Žmonės žiūrėdami filmą verkė. Manau, kad filmas bus toks pat aktualus ir Čekijoje. Beje, čia specialiai nedėsime subtitrų, nes slovakų ir čekų kalbos labai panašios, jie gali vieni kitus suprasti. Filmų platintojai, galima sakyti, išlepino žiūrovus, titruodami filmus čekiškai, bet juk kažkada mes buvome viena šalis. Todėl nusprendžiau, kad mano filme jų nebus. Matyt čia ir žiūrovų bus mažiau nei Slovakijoje. Bet, dar prieš pasirodant filmui kino teatruose, skaičiau, kad mano filmas laukiamas Čekijoje, apie jį rašo, o tai tikrai malonu.

VIDEO: Purvas (Filthy) I Kino pavasaris 2017

– „Purvas“ – Jūsų pilnametražio vaidybinio filmo debiutas. Kodėl ėmėtės tokios, galima sakyti, nemalonios temos?

– Nemanau, kad tai nemaloni tema. Apskritai neskirstau filmų į linksmus, depresyvius ar atpalaiduojančius. Nenoriu būti nemandagi, bet niekada nesiekiau kurti filmų kvailiems žmonėms. Kažkas galbūt pasakys: „O, ir vėl išprievartavimas – kokia depresyvi tema“. Bet geras filmas visada turi stiprią temą, kuri gali nepatikti ar net būti žiauri.

Šį filmą kūriau dėl visuomenėje augančio seksualinės prievartos ir smurto lygio ir dėl to, kad žmonės apie tai vis dar nekalba: tyli aukos, tyli jų artimieji, kurie turėtų jas palaikyti. Visuomenėje seksualinės prievartos aukos vis dar kaltinamos, kad elgėsi, kalbėjo ar darė kažką ne taip. Man tai juokinga, nes argi kaltini nužudytąjį už tai, kad jis buvo nužudytas. Išprievartavimas – toks pat baisus nusikaltimas. Visi šie dalykai manyje iššaukė pyktį, tad nusprendžiau, kad noriu ir reikia kalbėti šia tema.

– Ar filmo istorija yra paremta tikrais faktais?

– Filme keletas tikrų istorijų supintos į vieną. Jei pasidomėtumėte Europos Sąjungoje atliktu tyrimu, tai jame skelbiama, kad viena pavojingiausių seksualinės prievartos vietų yra namų aplinka, o patys pavojingiausi žmonės – tie, kuriuos pažįsti.

– Galbūt dėl to filmo heroje pasirinkote nepilnametę mokinę, kurią jos pačios namuose išprievartauja matematikos mokytojas?

– Toks keistas sutapimas, kad šį jūsų festivalį atidarė filmas „Ji“ (pranc. „Elle“, rež. P.Verhoevenas), taip pat kalbantis apie seksualinę prievartą, bet iš visai kitos perspektyvos.

Mes visi buvome paaugliai ir gerai suprantame šį laikotarpį. Filmo herojei – septyniolika. Tai amžius, kai įsimyli, pradedi galvoti apie seksą, tyrinėji, renkiesi partnerį. Bet, kai pačioje šio gražaus etapo pradžioje, esi išprievartaujama ir viskas atsitinka visai ne taip, kaip įsivaizdavai ar planavai, tai yra baisu. Taip pat šis filmas nėra vien tik apie seksualinę prievartą, tai ir brendimo drama – apie visiškai kitokį požiūrį į pasaulį, kai esi paauglys.

– Kodėl šiai temai atskleisti nepasirinkote dokumentikos formos?

– Šis filmas negalėjo būti dokumentiniu, nes puikiai žinau, kad niekaip nebūčiau galėjusi perteikti seksualinės prievartos aukų vidinių išgyvenimų. Tai būtų buvęs dialogas su žmogumi, kuris pasakotų, kaip ir kur tai atsitiko praeityje, bet nematytume, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyksta iš tikrųjų, o tai, manau, svarbiausia. Antraip visuomenė vis tiek žiūrėtų į merginas kaip į aukas, o ne kaip į išgyvenusias tragediją. „Vargšės mergaitės“, – sakytų jie, o aš nemanau, kad taip reikia traktuoti nukentėjusiuosius.

– Papasakokite apie filmo aktorius. Jūs – jauna režisierė, kaip sekėsi dirbti su tokiais pat jaunais aktoriais ir vaikais?

– Pagrindinei mano aktorei – 25-eri. Ji dalyvavo šio filmo aktorių atrankoje dar mokykloje. Kai pradėjome kurti filmą, ji spėjo ir ištekėti, ir vaiko susilaukti. Pačioje pradžioje vykdėme didelę pagrindinių aktorių atranką. Žinote, ne tiek daug gerų aktorių Slovakijoje, o Dominika – profesionalė. Žinoma, aš šiam vaidmeniui bandžiau ir septyniolikmetes paaugles, bet buvo neįmanoma surasti tinkamos. Man reikėjo kažko, kas galėtų įeiti į šį vaidmenį giliai, kitaip filmas nebūtų pavykęs.

Vaikai, kurie vaidina pacientus psichiatrinėje ligoninėje, – ne aktoriai. Radau juos įvairiose institucijose, globos namuose. Dauguma jų – našlaičiai arba turėję sunkią patirtį, nes yra gydęsi tokiose įstaigose.

– Kaip sekėsi filmuoti jautriausias filmo scenas: išprievartavimą, savižudybę ligoninėje?

– Išprievartavimo sceną filmavome visą dieną, nes, jei nebūtų pavykusi ši scena, filmo nebūtų iš viso. Žinoma, visiems, kas dirbo aikštelėje, buvo labai sunku. Net išprašiau tuos, kurie neprivalėjo tuo metu ten būti, kad kuo mažiau žmonių būtų kambaryje. Šią sceną kartojome ir kartojome, aktoriai išties buvo labai pasišventę filmui.

Savižudybės scena buvo reikalinga filmui. Ta mergaitės Ivos istorija ligoninėje – tarsi veidrodis. Istorija, kuri galėjo nutikti ir pagrindinei filmo herojei. Kai Iva bando pasakyti visiems, kad buvo išprievartauta tėvo ir niekas ja netiki, tik parodoma, kaip veikia sistema: t. y. kaip ji neveikia ir negirdi aukų. Jie sako: „Mes pirma ištirsime smurto žymes, tada įvertinsime, ar viskas taip yra iš tikrųjų.“ Ypatingai, jei aukos yra nepilnametės. Liūdna, bet šios mergaitės ligoninėje istorija – tikra.

– Filme rodomas psichoterapijos seansas, kai ratu susėdę vaikai ir paaugliai kartu aptaria intymias ir skaudžias asmenines problemas. Domėjotės, kaip tai iš tikrųjų vyksta?

– Taip, žinoma. Bet nebūtinai tokiu principu psichoterapija vyksta visose ligoninėse. Tai tam tikra technika ir kai kuriose institucijose manoma, kad galima spręsti psichologines problemas ir tokiu būdu. Beje, ši scena jau buvo numatyta scenarijuje, o vaikai šioje scenoje visiškai improvizavo. Nes jiems tokios situacijos jau buvo žinomos ir įprastos: sudėti kėdes, susėsti ratu ir sulaukti, kada aktorė užsidės baltą chalatą. Tame rate buvo ir profesionalių aktorių, kurie žinojo, kur eina istorija, bet tuo pačiu metu tai buvo laisva improvizacija. Filmavome dviem kameromis, nes nebūtume galėję pakartoti scenos.

– Lena po išprievartavimo niekam nieko nesako, su niekuo nesikalba ir panyra į save. Kodėl ji nekovoja?

– Taip, tai atrodo keista, juolab kad filme vaizduojama Lenos šeima – gera ir tvarkinga. Bet būtent taip viskas ir vyksta. Žinau tiek daug žmonių, kurie daug ko nepasakoja savo artimiesiems. Filmo pavadinimas į tai nurodo. Labai dažnai seksualinės prievartos aukos jaučiasi kaltos dėl to, kas įvyko, jos jaučiasi „purvinos“ ir nenori tuo dalintis, nes galvoja kažką sugriovusios. Akivaizdu, kad filme šeima daug dėmesio skiria Lenos neįgaliam broliui, taigi su kalte ir tuo „purvu“ Lena lieka vienui viena. Antra, ką norėjau pasakyti, kad prievartautojai nebūtinai yra neišvaizdūs ir slepiasi tamsiuose miškuose ar gatvėse. Juo gali būti net ir patrauklus matematikos mokytojas, su kuriuo ir taip nori mylėtis visos moterys. Todėl Lenai dar sunkiau prabilti.

– Panašu, kad šis filmas turi ir edukacinę misiją. Ar planuojate jį rodyti ne tik kino teatruose?

– Taip, Slovakijoje bendradarbiausime su organizacija, kuri skiria dėmesį seksualinės prievartos aukoms ir šių nusikaltimų prevencijai. Po oficialios filmo distribucijos šalyje jį taip pat rodysime paaugliams mokyklose. Manau, tai geriausias būdas kuo greičiau kalbėtis apie tai su jaunais žmonėmis. Didžiausia problema, kurią nurodo tokios organizacijos, kad vaikai ir paaugliai net nesupranta, kas yra išprievartavimas ir kad tai laikoma nusikaltimu.

– Kaip šis filmas buvo sutiktas Lietuvoje?

– Slovakija nėra taip toli nuo Lietuvos, mus sieja panaši praeitis, kaip ir visų pokomunistinių šalių. Tačiau po filmo premjeros Roterdame pastebėjau, kad šį tema – universali. Ir svarbi ne tik Slovakijoje ar Lietuvoje, ji svarbi visur. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo bus geriau. Nes tai tema, kuria paprastai nekalbame su tėvais prie pietų stalo, bet, manau, tikrai turėtume.

– Koks kitas kino iššūkis laukia?

– Kaip tik baigiu pilnametražį dokumentinį filmą, kuris buvo kuriamas bendradarbiaujant su HBO. Jis visiškai skiriasi nuo „Purvo“, nes jame kalbama apie buvusį Slovakijos ministrą pirmininką ir jo kontroversišką režimą. Nors jis valdė 9-ajame dešimtmetyje, bet jo įtaka vis dar veikia šią šalį. Pati užaugau šiuo laikotarpiu, turiu savo nuomonę apie jį, o dauguma mano amžiaus žmonių net nenutuokia, kas vyko. Laukia didelis politinis filmas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min