„Omarą“ rodysiantis festivalis „Kino pavasaris“ paprašė žodžio kišenėje neieškančio žurnalisto, rašytojo Giedriaus Drukteinio pasižiūrėti šį filmą ir pasidalyti savo kritišku žvilgsniu.
Apie filmą:
Beveik kasdien palestinietis Omaras lipa per milžinišką betoninę sieną į Izraelio teritoriją. Apsaugininkų kulkos jam nebaisios, taip jis rizikuoja dėl mylimos merginos Nadios. Dienomis vaikinas dirba duonos kepyklėlėje ir kaupia pinigus vedyboms, o naktimis prisijungia prie vaikystės draugų Tareko ir Amdžado maištingos kovos už Palestinos laisvę. Tačiau Izraelio slaptosios tarnybos agentai areštuoja Omarą ir apkaltina pasienio posto kareivio nužudymu, bet palieka galimybę rinktis pačiam – gyvybė arba šnipinėjimas Izraeliui. Jis sutinka dirbti informatoriumi. Taip prasideda pavojingas žaidimas. Ar Omaras išdrįs išduoti Tareką, mylimosios brolį, ar iš tiesų jis gali pasitikėti Izraelio policija?
Giedriaus Drukteinio komentaras:
Filmas „Omaras“, kurio veiksmas vyksta gana specifinėje ir daugeliui mūsų nepažįstamoje aplinkoje – Palestinos Savivaldoje (Vakarų krante) bei Izraelio valstybės pasienyje, vis dėlto įtraukia žiūrovą nuo pat pirmųjų kadrų. Jame yra viskas, ko reikia geram filmui – istorija, gražūs žmonės, šalia jų negražiai atrodantys kiti žmonės, veiksmas, meilės linija ir trikampis, gaudynės, šaudymas, viltis, kad viskas baigsis gerai, grynų pinigų vaizdas (trūksta tik sekso scenos, bet ką padarysi – ne tik filmo kūrėjai, bet ir protagonistai – musulmonai).
Tačiau ką išmoks lietuvis žiūrovas iš filmo „Omaras“? Jis sužinos, kad izraeliečiai yra gana negražūs žmonės, o palestiniečiai gana seksualūs ir patrauklūs. Jis sužinos, kad izraeliečiai yra žiaurūs ir beširdžiai, o palestiniečiai yra jautrūs, kenčiantys, mąslūs, kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę. Jis pamatys, kad izraeliečius lengva nušauti, ir tai yra smagi pramoga, o palestiniečių teroristus labai sunku sugauti, nes visa tauta juos užjaučia, palaiko, gina ir slepia. Jis susižinos, kad meilė yra bejėgė prieš klastą ir politinius interesus.
Tačiau tenesuklaidina politiškai neužsigrūdinusio Lietuvos žiūrovo visi šie simpatijas ar net užuojautą keliantys aspektai – ir žiūrėdami šį išties įdomų ir kokybiškai pagamintą kino filmą, vis dėlto neužsimirškime, kokių vertybių, tikėjimo, žmogaus laisvių ir politiškai kieno pusėje mes esame, o ir kieno pusėje yra tie jautrūs ir gražūs šios istorijos veikėjai...
