Tiesa, šis žanras Lietuvoje padeda unikalaus įvaizdžio kūrimui, tačiau reikalauja kantrybės ir aukų. Gražu žiūrėti gerą kiną, tačiau vieno daug nepriklausomų filmų išleidžiančio platintojo darbuotoja neištveria ilgų tailandietiško „Soi Cowboy“ kadrų ir užkrėsdama pavyzdžiu dar 10 žiūrovų palieka salę, kol jos fone dūsauja ištvermingesni, o po pusvalandžio kažkas galinėse eilėse pradeda skųstis, kad jau galėjo būti keturios pabaigos. Tokiose situacijose ir apninka sunkios mintys, kiek iš festivalio žiūrovų nori puoselėti režisūros hobį, o kiek yra dalyvių, kurie prišly, nes zdes‘ takyje parni.
„Soi Cowboy“ – filmas ne kiekvienam. Aš norėčiau paimti kokį nors dalyvį už rankos ir sakyti: „Ei, žmogau, žiūrėk tai kaip į Mažąjį princą, kuris turi prisijaukinti lapę. Prisijaukink šį filmą ir tu turėsi draugų, o jei visgi nepatiks, nusidirsi kailį ir gerai atrodysi“. Kaip ir visi kiti įmanomi ir dar neišleisti Tailando filmai, šis pasakoja apie sekso industriją ir jos darbuotojus.
Didelis Vokietijos baobabas Tobias laukia, kol iš tris kartus už jį mažesnės buvusios baro mergaitės pilvo išsiris kompiuterastukas, perka jai pliušinius dramblius, auksines apyrankes, pats geria tikrą „Viagrą“ ir neleidžia jai nė kiek atsipūsti nuo dienos darbų prie žaidimų konsolės vairo.
Tobias istorija yra viena iš keturių Tailando veidrodžio pusių, o lėti ir kankinantys kadrai atskiria jas vieną nuo kitos ir leidžia ar liepia (ai, koks skirtumas, lyg mes turim pasirinkimą ką nors pakeist) geriau įsijausti į skirtingus požiūrio taškus: storo sekso turisto, baro mergaitės, jos šeimos, sekso baro darbuotojo. Visa tai susiveda į vieną galutinę mintį – va, kaip tau užsienieti iš šono gali viskas patraukliai atrodyti, o čia juk žmonių jausmai, likimai ir nupjautos galvos.
Lygiai taip pat sėkmingai būtų galima moralizuoti dėl naftos verslo Nigerijoje, kokos Peru ar automobilių prekybos Lietuvoje. Visur jausmai, byrančios šeimos ir kas nors retkarčiais išsitraukia peilį krauju rūdis pavalyti. Tiesa, nustebina filmo pabaiga, kuri po kančios ir purkštavimų užliūliuoja, užmigdo, nuramina ir išmeta titrus. Dabar po kokio mėnesio šiuo geru
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Užšalusi upė“ |
kinu jaunuomenę bandys apšviesti dėl žinių be raukšlių ir visokių SMSų maratonų sąžinės graužaties kankinama MTV. Tai galėtų būti atskiras filmas – apie naivumą.
Kol vieni aukojasi dėl grožio, kiti nesirūpina dėl velnio smulkmenų ir atsiduoda tikrosioms gyvenimo vertybėms Holivudo kine. „Užšalusi upė“ („Frozen river“) yra antrasis mano šiemet matytas filmas, kurio kokybė gali būti vertinama emocionaliai, be analitinio proto dinamo. Aktuali imigrantų eksporto tema, akis badantis Amerikos skurdas, mohokų rezervato gyventojų pyktis ant sistemos ir žiūrėjimas be būtinybės leistis į požanrių šachtas. Mamos pradeda ir laimi, o mano rekomendacijų sąrašas padvigubėja.
Kol šimtai ir tūkstančiai ir visos ordos kaunasi būti originalumo saule, Holivudas nepamiršta to, kas universalu ir pasiima tik tai, kas geriausia. To ir linkiu visiems kūrėjams ir jų gerbėjams – suvokti, hm, gal pajausti žmogaus universalumą. O tada ateis ir box office‘ai į Lietuvą. Jie niekad nemeluoja.
(Autoriaus kalba netaisyta)
