Dvidešimt metų ji su kameromis mynė jo motinos namų ir griežto režimo sanatorijos slenksčius, kol tuo metu recidyvistas tai apšvarindavo jos butą, tai pavogdavo jam patikėtą kamerą.
Banditas, įkvėptas dėmesio, pradėjo kurti savo legendą, rašyti knygas, tatuiruotis kūną, dėl savo bėdų kaltino visuomenę ir sapaliojo pigias filosofijas apie gyvenimo prasmę. Per 20 metų dokumentinio filmo režisierė taip ir nesuprato, kad meilė be sekso – „dengi na veter“ (tai mano neparašytas grafiti ant Socialinių reikalų ir darbo ministerijos sienos).
„Aaa, čia vokiečių!“, nustebimo banga užlieja šalia manęs sėdintį vaikiną, kai prabyla filmo „Kaip devintam danguj“ personažai. O taip, vokiečių, juk negali žinoti, kas bus tavo pasirinktame lagamine! Čia vokiečių senukai! Ar norite rinktis pagalbą?
Užbėkime už akių vakaro siužetui: kol mergina žingsniuodama kantriai klauso pliko akiniuočio, jis, pasitelkęs visus iškalbos pertarų padargus, kalba, kad nu, tai jam nepatiko, nes čia toks buitinis filmas, nes čia šimtas metų. Šioje VDR butukų, ne Karibų paplūdimių, aplinkoje dramoje įvyksta trijų pensininkų meilės drama. Siuvėja Inge permiega su savo klientu ir pradeda byrėti jos trisdešimt metų trukusi santuoka. Miega detaliai, su visiškais moteriškais ir vyriškais kūno nuogumais. Miega, verkia, draskos, plyšta, mušas.
Galbūt akiniuotis ir teisus – iš esmės filme manifestuojamas noras legalizuoti senų žmonių gyvenimo erotizavimą, ir tik gera vaidyba ir stebėjimas jausmų evoliucijos niuansų gali praskaidrinti šį paprastą siužetą. Tačiau į kino teatrą aš atėjau ne stengtis, o todėl, kad visi eina.
