Be festivalio atidarymo filmo „Don Žuanas“, kuriame žiūrovai išvys labai intriguojančią ir sumodernintą Mocarto operos versiją, festivalyje ir daugiau filmų skambės muzikos garsais.
Iš Balkanų pusiasalio atkeliavusi drama taip pat kalba muzikos kalba. „Šviesus šviesus pasaulis“ herojai bendrauja miuziklo arijų formatui sąmoningai pritaikytais dialogais, kai pagrindiniai aktoriai tampa solistais, o antraplanių vaidmenų atlikėjai persikvalifikuoja į chorą. Filmas įtraukia į kontrastą: negreitas, kasdienis vieno iš Serbijos miestų gyvenimo ritmas ir tame paprastame pasaulyje besivystančios nepaprastos, nenuspėjamos jausmų istorijos baigties klausimas.
Meilės ir muzikos tema įgyja subtilią, jautrią, intelektualią formą Abbaso Kiarostami dramoje „Patvirtinta kopija“. Čia garsusis anglų operos solistas Williamas Shimmelis debiutuoja aktoriniu vaidmeniu. Du nepažįstami žmonės pradeda žaisti, kopijuoti meilės istoriją, tačiau greitai realybė ir susigalvota meilė persipina taip, kad galiausiai patiems žaidėjams tampa neaišku, kas yra kas...
Neįprasti, vieniši žmonės (iš tų, kuriuos paprastai vadiname „autsauderiais") myli šiek tiek kitaip ir įsitraukia į keisčiausias, daugumai neįsivaizduojamas intymias situacijas... Viena iš tokių pristatoma sekso komedijoje „Sensacija“, kuriai muziką kūrė ir titulinę dainą įrašė publikai iš 2008 m. festivalio jau pažįstamas režisierius Johnas Carney (tuomet buvo pristatytas populiarus jo filmas „Kartą“).
Festivalyje bus galima pamatyti ir pirmąjį belgų režisierės Sophie Schouken pilnametražį filmą – dramą „Marike, Marike“, pavadinimą pasiskolinusią iš kultinės prancūzų grando Jacqueso Brelo dainos „Marieke, Marieke“. Ilgą laiką sukusis kino industrijos politinėje, organizacinėje pusėje autorė įgyvendino seną svajonę kurti kiną pati ir pradėjo gana drąsiu žvilgsniu į konfliktą jaunos merginos, kuri iš pagyvenusių vyrų fotografijų ir meilės nuotykių bando sudėlioti mirusio tėvo paveikslą. Tuo pat metu klostosi galimybė sužinoti Marikės praeities detalę, kuri gali viską sustatyti į vietas arba sugriauti.
Kartais muzikos kūrinys inspiruoja grandininę kūrybinę reakciją. Tokia situacija tikriausiai galima pavadinti britų ketveriukės „The Beatles“ dainą „Norwegian Wood“, pagal kurią pavadintas kultinio japonų rašytojo Haruki Murakami romanas „Norvegų giria“. Pagal šį romaną japonų režisierius sukūrė to paties pavadinimo filmą. Muziką šiai trapiai jausmų dramai parašė grupės „Radiohead“ lyderis Johnny Greenwoodas. Tai jau ne pirmasis atlikėjo bandymas kurti muziką filmams: jis buvo nominuotas „Oskarui“ už muziką Paulo Thomaso Andersono dramai „Bus kraujo“.
Galiausiai į italų muzikinės istorijos ekskursiją Neapolyje dokumentiniame filme „Aistra muzikai“ pakvies Coenų filmuose išgarsėjęs aktorius Johnas Turturro. Tai pasivaikščiojimas po neramų miestą, kurio gatvės turtingos meilės, aistros, praradimų, socialinių neramumų... Nenuostabu, kad gidas šioje kelionėje bus muzika.
