„Artimos šviesos“ (Low Lights)
Tai urbanistinis kelio filmas apie du vyrus ir moterį, kuriuos suartina vienos nakties klajonė automobiliu miesto gatvėmis. Tai istorija apie vienatvei pasmerktus ir nūdienos didmiesčio gyvenimo rutinos įkalintus žmones, išsiilgusius artumo, romantikos ir nuoširdumo. Išgalvoti naktinio pasivažinėjimo ritualai provokuoja kurti naują pasaulį. Įprastas ir banalus gatvių labirintas atsiskleidžia naujais ir nepatirtais pojūčiais, žmogiškais ir šiltais. Naktinė kelionė trumpa kaip mirksnis, tačiau būtent ji leidžia pasinerti į iki šiol nepatirtus nuotykius, atrasti užmirštą meilę ir viltį.
„Juodasis būrys“ (Crnci / The Blacks)
Psichologinė karinė drama apie slaptą Kroatijos armijos būrį, kuriam teko atlikti juodžiausius darbus: žiauriai tardyti į nelaisvę paimtus priešų kareivius, už akių teisti ir slapčia vykdyti mirties nuosprendžius. Režisieriai pasirenka netradicinę siužeto struktūrą ir pradeda filmą nuo pavojingos misijos užminuotame miške, o tada atsuka laiką keliomis dienomis atgal į priešistorę.
1991 m. žiema, karo pabaiga. Kroatijos miestas vis dar laikomas apsuptyje. Ką tik pasirašyta taikos sutartis reiškia, kad "Juodasis būrys“ turi būti išformuotas. Tačiau vadas Ivo nekreipia dėmesio į iš Zagrebo gautus nurodymus. Jis dar turi neužbaigtų reikalų ir nori pašalinti miške paliktus pėdsakus.
Per paskutinę slaptą misiją Ivo prarado 3 kareivius, kurių kūnus būtina kuo greičiau surasti ir pargabenti į bazę, kad nekiltų bereikalingų įtarimų. Nepaisydamas oficialių draudimų šaudyti, generolas ketina atkeršyti priešams. Likusius gyvus "Juodojo būrio“ smogikus kamuoja didelės vidinės abejonės ir bloga nuojauta. Jaučiantys kaltę dėl būsimų veiksmų, bet atkeršyti už žuvusius bičiulius trokštantys Darko, Barišičius, Franjo ir Šaranas susiruošia į paskutinę misiją. Tačiau jau nebereikalingo mūšio lauke vaikinai susiduria su priešu ten, kur mažiausiai tikisi.
„Lenkų-rusų karas“ (Wojna polsko-ruska / Snow White and Russian Red)
Aršus nacionalistas, nepataisomas homofobas, žiaurus rasistas ir antisemitas pravarde Stipruolis išsiskiria su ilgamete mylimaja Magda, kuri inicijavo santykių griūtį. Nieko nelaukdamas patologinis keikūnas laikinai susideda su nekaltybę dorai saugančia sataniste Andžela. Jis gyvena tik šia diena, nežiūri į praeitį ir neplanuoja žingsnių į ateitį.
Stipruolis nerimaudamas trokšta kuo greičiau sutikti tikrąją gyvenimo meilę. Jaunuolio kelyje painiojasi daug keistų merginų su skirtingais veidais ir neaiškiais tikslais. Iš vienos draugės lūpų pykčiu ir neapykanta persipildęs Stipruolis nugirsta gandą, kad tarpusavyje konfliktuojantys lenkai ir rusai rezga muštynes. Jis nori dalyvauti ir išlieti susikaupusią energiją, tačiau pats dar nesuvokia, kad tikras karas jau prasidėjo. Jo galvoje…
„Nuo 10 iki 11“ (11'e 10 kala / 10 to 11)
Aštuntąją dešimtį nugyventi baigiantis kolekcionierius Mithatas renka įvairiausius daiktus: laikraščius, žadintuvus, diktofonus su įrašytais Stambulo triukšmais, puodelius, sertifikatus, dovanas ir suvenyrus. Kadaise dėl šios manijos sugriuvo jo santuoka, o dabar iškilo grėsmė prarasti namus. Išsigandę žemės drebėjimų kaimynai planuoja renovuoti pastatą ir įsirengti prabangesnius butus, kuriuos vėliau mėgintų pelningai parduoti. Namo prižiūrėtojas Ali yra vienintelis žmogus, galintis užeiti pas Mithatą. Senelis bijo prarasti viso gyvenimo turtą ir nori žūtbūt išsaugoti neįkainojamą kolekciją, todėl stengiasi supažindinti Ali su archyvavimo subtilybėmis ir siūlo tęsti pradėtą veiklą.
Pelin Esmer filmas metaforiškai pasakoja apie šiandieninę Turkiją. Šalis plačiais žingsniais žengia modernumo link ir praranda senąsias tradicijas. Jas aiškiai atspindi abiejų personažų skirtingai susiklostę gyvenimai. Vyresnis Mithatas siekia išsaugoti praeitį ir perduoti dalelę Stambulo istorijos naujos kartos atstovui Ali, kurį mažai domina Turkijos sostinė, nes jis rūpinasi tik namu, kad neprarastų darbo ir turėtų kur patogiai gyventi.
„Policija, būdvardis“ (Politist, adjectiv / Police, adjective)
Doras policininkas Kristi seka jaunuolį, įtariamą hašišo platinimu mokykloje, kurį įskundė informatorius. Už tokią veiklą Rumunijoje baudžiama 7 metais kalėjimo. Bet Kristi neskuba suimti moksleivio, nes neturi pakankamai įrodymų. Jis neabejoja, kad įstatymo formuluotė greitai pasikeis, kaip tai nutiko kaimyninėje Čekijoje. Policininkas nusprendžia užmerkti akis ir nesugriauti paauglio gyvenimo. Jo sąžinė išlieka švari.
Tačiau skyriaus vadui tai visiškai nepatinka, be to, žodžiai "sąžinė", "moralė", "teisingumas" jam turi visai kitokią prasmę, kuri remiasi juodu ant balto surašytais teoriniais teiginiais. Vlado Ivanovo (abortų specialistas filme "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos") įtaigiai suvaidintas policijos kapitonas, remdamasis tarptautinių žodžių žodynu, bando paaiškinti Krisčiui, ką, kaip, kur ir kodėl privalo daryti rimtas policininkas.
Būdvardžiai tarnyboje nepageidautini, nes jie dažniausiai iškreipia reikšmę. Šiame policijos skyriuje vyrauja minimalistinis stilius, keliais sakiniais apibūdinamas siužetas, socialinio gyvenimo satyra, komunizmą ką tik išvijusios Rumunijos autentika, stulbinantis žodžių žaismas ir veiksmingu humoru užgrūdinti absurdiški kuriozai.
„Prarasti laikai“ (Utolso Idok / Lost Times)
1997-ieji, kaimelis prie rytinės Vengrijos sienos. Čia gyvena bedarbis mechanikas Ivanas su autiste seserimi Estera. Ivanas naudojasi dėkinga geografine padėtimi ir šiek tiek užsidirba į savo šalį nelegaliai gabendamas kur kas pigesnį benziną iš Ukrainos. Jaunuolis svajoja prie planuojamo tiesti greitkelio atidaryti degalinę ir tokiu būdu išlaikyti šeimą.
Idealistiškos svajonės dūžta, kai jo mylimoji išvyksta studijuoti į miestą, o Esterą išprievartauja nepažįstami vyrai. Po traumuojančio įvykio Estera liaujasi kalbėjusi, o policijos tyrimas stringa. Nenorėdamas taikstytis su policijos išvadomis, Ivanas nusprendžia pats surasti prievartautojus ir juos nuteisti savaip.
2009 m. Vengrijos kino savaitės nugalėtoju pripažintas režisierius Aronas Matyassy realistiškai perteikia skurdų gyvenimą kaime ir perspektyvų neturinčius žmones. Išskirtinis ir filmo operatoriaus Mate Herbai'aus darbas, kurį "Kino pavasario" žiūrovai galėjo įvertinti pernykščiame konkurse dalyvavusiame vengriškame trileryje "Tyrėjas".
„Rytų pjesės“ (Eastern Plays)
Realistiška drama ragina susimąstyti apie šiuolaikinių jaunų žmonių gyvenimą. Jiems netrūksta išbandymų – patiriamas nepriteklius, gundo alkoholis ir narkotikai, o ateitis – neaiški. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka iki tol niekada nevaidinęs režisieriaus vaikystės draugas Christo Christovas, o istorija yra tiesiogiai susijusi su jo asmeniniais patyrimais. Tačiau pagrindinis aktorius nebepamatė filmo, nes mirė vos tik pasibaigus filmavimams. Daugelis dramatiškiausių momentų paimti iš tikro gyvenimo, o filmavimai vyko Christo namuose, darbovietėje, jam pažįstamose Sofijos gatvėse. Net tragiško likimo jaunuolio mylimoji Nikolina sutiko vaidinti šalia jo.
Du broliai jaučiasi visiškai pasimetę sparčiai besikeičiančioje ir svetimėjančioje Sofijoje. Nusivylęs ir besiblaškantis jausmuose bedarbis skulptorius Itso nuo realybės bando pabėgti vartodamas metadoną. Jis niekaip nesugeba išlipti iš alkoholio liūno. Jaunėlis Georgis susižavi besiformuojančio neonacių judėjimo idealais.
Vieną naktį abu broliai susiduria per chuliganišką išpuolį. Savo bendrų pakurstytas ir agresijos apimtas Georgis žiauriai sumuša niekuo dėtą verslininką iš Turkijos, o atsitiktinai įvykio vietoje atsidūręs girtas Itso išgelbėja sumušto vyro šeimą. Patenkinti Georgio sadistiškumu, jo sėbrai ragina 17-metį paauglį prisidėti prie didesnių maišto akcijų, o Itso ima svajoti, kad jo didvyrišką poelgį įvertinusi gražioji viešnia Isil padės pabėgti iš Sofijos. Tačiau broliai turi susitaikyti, kad galėtų gauti tai, ko tikrai nori iš gyvenimo.
„Užtarėjas“ (Protektor / Protector)
Stilingas retro trileris tikroviškus istorinius įvykius supančioja su scenaristų išgalvota meilės intriga. II-ojo pasaulinio karo išvakarėse Prahos žurnalisto Emilio ir garsios aktorės Hanos santuokai iškyla pavojus, kai žydų kilmės moters pavardė atsiduria šalį okupavusių nacių sąrašuose. Siekdamas apsaugoti mylimąją nuo tremties į konclagerį, Emilis sutinka bendradarbiauti su priešais ir tampa propagandinių radijo laidų vedėju.
Visą laiką žmonos šešėlyje tūnojęs vyriškis dabar kyla karjeros laiptais, o tuo metu Hana jau nebevaidina teatre. Emilis visuomet troško kontroliuoti kiekvieną žmonos žingsnį, o dabar, regis, jam tai pavyksta. Tačiau politinės komplikacijos, represijos baimė ir nuolatinė paranoja atšaldo poros jausmus. Situacija dar pablogėja, kai vieną rytą vėluodamas į darbą Emilis pavogia dviratį. Taip nacių draugas žurnalistas staiga tampa pagrindiniu įtariamuoju.
Tą akimirką skubėdamas jis net nenutuokė, kad būtent šią transporto priemonę pabėgimui naudojo sąjungininkai, mėginę nužudyti Bohemijos ir Moravijos protektoriumi paskirtą Trečiojo Reicho generolą Reinhardą Heydrichą, pramintą „Prahos žudiku“.
