2015 03 29

„Kino pavasaryje“ viešintis Ch. Jimenezas pristato komišką, šeimyninę dramą (interviu)

Christianas Jimenezas – rašytojas, režisierius, scenaristas iš Čilės. Vaikystėje svajojęs tapti komiku, vėliau rašytoju, studijavo sociologiją katalikiškame Santiago universitete Čilėje, Heidelbergo universitete (Vokietijoje) bei Londono ekonomikos mokykloje. Galiausiai tapo režisieriumi. Jo kino studijos truko vos šešias dienas vasaros seminare Anglijoje. Kaip režisierius debiutavo kurdamas trumpametražius filmus.
Filmo „Užkadrinis balsas“ režisierius Christian Jimenez
Filmo „Užkadrinis balsas“ režisierius Christian Jimenez / Kino pavasario nuotr.

2009 metais metais pristatė savo pirmąjį pilno metro filmą „Optinės iliuzijos“ San Sebastijano filmų festivalyje. Juosta festivaliuose Japonijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Lietuvoje, Indijoje, Italijoje, Venesueloje, Brazilijoje, Lenkijoje, JAV, Australijoje ir Vokietijoje. Buvo išleistas antrasis pilno metro filmas „Bonsai“, kuris 2011 m. buvo rodomas Kanų festivalyje.

VIDEO: Filmo „Užkadrinis balsas“ anonsas

„Užkadrinis balsas“ („Voice Over“) – trečiasis filmas apie keturių kartų gyvenimą mažame Čilės miestelyje Valdivijoje, dviejų seserų santykius bei bliūkštančią šeimos idilę. Visi trys režisieriaus filmai parodyti festivalyje „Kino pavasaris“. Šį kartą Ch. Jimenezas festivalyje lankosi su drama „Užkadrinis balsas“.

Vaikystėje norėjote būti humoristu, savo filmuose taip pat nevengiate humoro. Kodėl jis jums svarbus?

Manau, kad tai priklauso nuo temperamento. Kai buvau mažas, mėgau pasakoti anekdotus, buvau šiek tiek pajacas. Vadovaujuosi tokiu principu, kad humoras yra neatsiejama kasdienybės dalis. Pats gyvenimas yra šiek tiek absurdiškas, net kai kalbame tiesą apie rimtus dalykus, nereikia net nieko kurti, kad istorija išeitų šiek tiek juokinga. Kartais humoras pasitarnauja kaip vilties ir žmogiškumo injekcija, kurios reikia net ir baisiausiose situacijose.

Norėjote būti komiku, Europoje studijavote sociologiją, dabar režisuojate filmus. Ar įgyta specialybė ir patirtis užsienyje padeda?

Manau, kad taip. Kai dirbi kūrybinį darbą visada pasitarnauja įgytos žinios, tam tikra informacija, patirtis. Studijavau sociologiją, bet prieš tai domėjausi literatūra, buvau sportininkas. Kuriant filmą praverčia ne tik profesionalumas, bet ir visa ta gyvenimiška patirtis, detalės. Kiekvienas filmas yra skirtingas, į kurį reikia surasti nestandartinį kelią. Kai grįžau iš Europos į Čilę, daug kas buvo pasikeitę, aš tuos pokyčius pastebėjau, o kiti, nuolat ten gyvenantys, galbūt ne. Bet gyvenime taip jau yra, kad niekas nestovi vietoje.

Filmo „Užkadrinis balsas“ kadras
Filmo „Užkadrinis balsas“ kadras

Kaip gimė filmo „Užkadrinis balsas“ idėja ir pavadinimas?

Baigdamas kurti pirmąjį savo filmą „Optinės iliuzijos“ mąsčiau apie filmą su ryškiu dialogu. Vizualiniai filmai visada stipresni, bet norėjau sukurti tokį, kuriame būtų viskas, o dialogas pačioje svarbiausioje vietoje. Juostos pavadinimas gimė netikėtai, skaitant kažkokį tekstą. Pagalvojau, kad ta frazė galėtų būti geras pavadinimas, nors dar nežinojau, kokia bus istorija. Tada iš smulkių detalių pradėjau dėlioti fragmentus. Užkadrinio balso idėja man pasirodė labai įdomi. Jau seniai mąsčiau sukurti filmą apie šeimos ryšius. „Užkadrinis balsas“ – komiška, pietietiška šeimyninė drama.

Filme stiprus seserų – Sofijos ir Anos ryšys. Kodėl Jums tai svarbu?

Norėjau šiuos santykius iškelti į filmo centrą. Buvo įdomu dirbti su istorija, kurioje seserys labai skirtingos, tačiau labai prisirišusios viena prie kitos. Manau, kad dauguma santykių tarp seserų  tokie ir yra – sudėtingi, pilni konkurencijos, vaikiškumo, tačiau seserų ryšys yra kažkuo išskirtinis, tai ir norėjau parodyti savo filme. Galima sakyti, jog buvau įkvėptas.

Kodėl Sofija yra vegetarė, nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis? Ką norite pasakyti šiomis detalėmis?

Toks yra gyvenimas. Natūralu, jog jame yra vegetarų, bet man asmeniškai buvo įdomi maisto tema šeimoje: sėdėjimas prie bendro stalo, dalinimasis maistu, pokalbiai, o Sofijos nevalgymas mėsos sukėlė tam tikrų komplikacijų šiame procese. Kalbant apie šiuolaikines technologijas, jų pilna visur, ir jos kontroliuoja mūsų gyvenimą, dauguma žmonių jau nebemoka gyventi be mobiliojo telefono, todėl man buvo įdomu sukurti personažą, kuris į savo gyvenimą neįsileistų technologijų, būtų toli nuo viso to. Filme prosenelė naudojasi „Skype“ – tai įdomu, nes vyrauja nuomonė, jog garbaus amžiaus žmonės nemoka naudotis technologijomis, čia yra priešingai – tokiu būdu ji turi galimybę susisiekti su visais savo šeimos nariais.

Filmo „Užkadrinis balsas“ kadras
Filmo „Užkadrinis balsas“ kadras

Kodėl Jūsų filme daug skyrybų?

Skyrybos yra gyvenimo dalis. Dabar santykiai trunka trumpai. Yra tokių, kurie trunka ilgiau, bet ne taip, kaip anksčiau, kai žmonės susituokdavo visam gyvenimui, ir turėjo taip gyventi, nesvarbu, kas nutikdavo. Dabar taip nėra. Žmonės į santykius žiūri kitaip, todėl nieko nenustebins ir tai, jei pora išsiskirs kartu pragyvenusi daugelį metų. Man buvo įdomu paliesti šią temą.

Ar filme daug asmeniškumų? Galime surasti Jūsų prototipą? 

Kiekvienas personažas turi kažkokių mano detalių, bet labiausiai išskirčiau berniuką – Románą. Jame labiausiai atsispindi mano, ir mano jaunesnės sesers santykiai, kai buvome maži. Pavyzdžiui, filme yra scena, kai vaikai užmina ant vinies. Tai man nutiko iš tikrųjų: aš užmyniau ant vinies, o mano sesė, kuriai tuo metu buvau autoritetas, patikėjo manimi, jog visai neskaudėjo, ir irgi užmynė. Beje, mano sesė vegetarė, jos vaikai, kaip ir filme, taip pat kažkada norėjo paragauti mėsos. Taigi asmeniškumų tikrai galima surasti, vien jau dėl to, kad filmas buvo kuriamas mano mieste – Valdivijoje, kur daug man svarbių ir artimų vietų. Tai filmas apie provincijos gyvenimą – kur visi visus pažįsta, daug apie vienas kitą žino.

Su kokiais sunkumais teko susidurti kuriant filmą? Galbūt buvo sunku išsirinkti aktorius?

Pagrindinis sunkumas – finansavimas. Čilė turi nuostabių aktorių, todėl sunkumų juos pasirenkant tikrai neturėjau. Filme vaidina aktoriai, su kuriais visada norėjau dirbti, dėl to esu laimingas. Gal kiek sunkiau buvo su vaikais, nes berniukui buvo vos ketveri metai, bet susitvarkėme puikiai, jis labai gabus.

Kokia dabartinė kino situacija Čilėje?

Kino augimas labai spartus, tai džiugina. Jis prasidėjo maždaug 2006 metais. Šiuo metu Čilė turi daug skirtingų žanrų filmų, daug talentingų kūrėjų, trūksta tik finansavimo, kol kas jis labai mažas, bet labai svarbus.

Kokie dabartiniai Jūsų planai ir projektai? Viską pradėjote nuo rašymo, galbūt planuojate išleisti knygą?

Birželio mėnesį filmuosime naują filmą. Dirbsiu kartu su viena drauge – Alicia Scherson. Turiu projektų Čilėje, Prancūzijoje, Anglijoje. Taip pat dirbu televizijoje. Šiais metais turėčiau režisuoti vieną serialą Čilėje. Tad esu labai užsiėmęs. Parašyti knygą taip pat norėčiau, vaikystėje labai mėgau rašyti, tad neatmetu tokios galimybės kada nors ateityje. Būtų įdomu palyginti rašytojo ir režisieriaus darbą, kai nereikia sukti galvos dėl filmavimo, aktorių, finansavimo (juokiasi). 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius