Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Maris Martinsonas: „Oki – vandenyno vidury“ vyksta tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulio

Maris Martinsonas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Maris Martinsonas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ metu žiūrovams buvo paruošta staigmena – parodytas filmas-siurprizas, kurio pavadinimas buvo atskleistas tik kino salėje. Filmas iki tol dar nebuvo demonstruotas viešai, todėl festivalio žiūrovai turėjo išskirtinę galimybę juostą pamatyti patys pirmieji. Ši staigmena – tai latvių kino režisieriaus Mario Martinsono, sukūrusio filmus „Nereikalingi žmonės“, „Amaya“ ir „Tyli naktis“, naujausias darbas – filmas „Oki – vandenyno vidury“.

Filmo pristatyti į festivalį atvyko pagrindinį vaidmenį atlikusi Lietuvoje jau pažįstama garsi japonų aktorė Kaori Momoi ir pasaulyje žymus kompozitorius ir pianistas Williamas Goldsteinas, kūręs muzikinį takelį ir taip pat pasirodęs ekrane. Filme susipina trilerio ir dramos elementai, trijų žmonių gyvenimai bei išnyksta riba tarp tikrovės ir fantazijos. Oficiali „Oki – vandenyno viduryje“ premjera prieš porą savaičių įvyko Rygoje. Režisierius Maris Martinsons sutiko praskleisti filmo kūrybos užkulisius. 

„Oki – vandenyno vidury” – jau ketvirtasis Jūsų filmas. Kaip gimė idėja šiai istorijai? 

Savo pirmąjį kino filmą „Nereikalingi žmonės“ pastačiau ganėtinai vėlai, tačiau iš karto supratau, kad kurti kiną noriu ir toliau. Buvo susikaupę daug idėjų ir istorijų, kurias norėjosi papasakoti. Per tą laiką taip pat supratau, kad man turbūt nepavyks prisitaikyti prie sistemos, esančios Latvijoje ir Lietuvoje, kuomet pinigai filmų gamybai yra skirstomi tik kartą per metus. Ką daryti tuomet, jeigu idėja gimsta po biudžeto išdalinimo? Šį kartą nenorėjau laukti nei kitų metų, nei biudžeto dalybų rezultato. Man kilo idėja ir jaučiau stimulą ją kuo greičiau įgyvendinti. Tai buvo mano ketvirtasis filmas, be valstybinio finansavimo.

Kaori ne vien sutiko vaidinti be pinigų, bet ir leido filmuoti savo namuose, sutiko apsirengti savo asmeniniais drabužiais bei pati save grimuoti. Ji kartais netgi mums gamino valgyti – išvirdavo sriubos. 

Be viso to, filmo „Oki – vandenyno vidury“ atsiradimo istorija labai paprasta. Prieš pusantrų metų susitikau su aktore Kaori Momoi Vilniuje, kuomet ji statė dokumentinį filmą apie Baltijos šalis. Pakalbėję nusprendėme, kad labai norime ir vėl dirbti kartu – ji kaip aktorė, aš kaip režisierius. Tačiau filmo kūrimui pinigų neturėjau. Žinoma, galėjome rašyti projektą, laukti, tačiau gauti finansavimą garantijos nebuvo. Kaori sutiko filme vaidinti be honoraro. Viskas vystėsi gana greitai ir filmą galėjome pradėti jau po poros mėnesių. Turėjau dvi laisvas savaites prieš filmo „Tyli naktis“ premjerą, o tas laikas taip pat puikiai tiko ir Kaori. Ji tuo metu turėjo būti savo namuose Los Andžele ir mes pasitarę ir paskaičiavę, nusprendėme, kad pigiausiais variantas būtų filmuoti šiame mieste.

Aktorė Kaori Mamoi
Aktorė Kaori Mamoi

Kaori ne vien sutiko vaidinti be pinigų, bet ir leido filmuoti savo namuose, sutiko apsirengti savo asmeniniais drabužiais bei pati save grimuoti. Ji kartais netgi mums gamino valgyti – išvirdavo sriubos. Po pirmojo pokalbio su Kaori Vilniuje iškart nusipirkau bilietą į Los Andželą ir tik tada sėdau rašyti istorijos ir galvoti apie filmą. Ilgainiui prisiminiau kompozitorių Williamą Goldsteiną ir mane sužavėjusias jo improvizacijas fortepijonu. Norėjau, kad pagrindinis filmo muzikinis motyvas gimtų filmuojant, o ne ilgo darbo prieš filmą metu. Kompozitorių sužavėjo ši idėja ir jis sutiko prisijungti. Prieš išskrendant į Los Andželą susisiekiau su geru savo draugu latvių aktoriumi Andris Bulis. Papasakojau apie projektą ir pasakiau, kad jis puikiai tiktų atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų, tačiau reikėtų pačiam nusipirkti lėktuvo bilietus ir susimokėti už gyvenimą filmavimo metu. Andris sutiko. Jeigu aktorius sutinka dirbti be pinigų ir netgi pats susimokėti, manau, kad jis turi labai didelę motyvaciją. Taip po truputį pradėjo formuotis filmo komanda. Biudžetas buvo labai mažas, taigi praktiškai visi dirbo be honoraro, tik iš entuziazmo. Todėl šio filmo atmosfera buvo ypatinga, visus siejo tvirtas komandinis jausmas, atsidavimas ir tikėjimas projekto idėja. 

Visi Jūsų filmai labai skirtingi. Tačiau pastarasis dar labiau išsiskiria iš ankstesnės Jūsų kūrybos. Ką šį kartą norėjote padaryti kitaip?

Neskiriu savo filmų nuo savo gyvenimo. Jeigu turiu kažką pasakyti – negaliu atidėlioti, tai privalau padaryti dabar. Taigi nebeįsivaizduoju, kad galėčiau laukti keturis ar penkis metus, kol pastatysiu filmą. Aš noriu kurti dabar ir auditorijai rodyti iš karto. Iš kitos pusės šiuo filmu norėjau kuo labiau priartėti prie filmo kūrimo tiesiogine prasme. Norėjau atsiriboti nuo išankstinių nusistatymų, scenarijaus ekranizavimo, filmavimo pagal aiškų planą ir kadruočių. Atvirkščiai, norėjau kadruotes pamatyti ten, kur tuo metu esu. Norėjau semtis įkvėpimo iš kūrybinio proceso ir iš pačios aplinkos.

Mažo biudžeto filmai turėtų būti statomi Los Andžele, nes ten tam yra sudarytos visos sąlygos. Vienas iš pavyzdžių, kuris mane labai nustebino buvo filmo garsisto paieška. Išspausdinome skelbimą laikraštyje nurodydami sumą kiek galime skirti už dviejų savaičių darbą. Per parą atsiliepė 60 žmonių su savo technika. Didžioji dalis jų buvo tikri profesionalai, turintys pertrauką tarp filmų Holivude.

Bandyti atskleisti ir parodyti, ką jaučiau būtent tuo konkrečiu momentu. Tai nėra toks filmas, kuriam reikėtų ruoštis du ar tris metus. Po pokalbio su aktore praėjo tik du mėnesiai ir mes jau buvome filmavimo aikštelėje, o ji dar nebuvo skaičiusi scenarijaus. Šis filmas yra išsiskiria dar ir todėl, kad jame gausu improvizacijos. Stengiausi maksimaliai išlaisvinti savo vaizduotę ir pojūčius ir stebėti, kur tai nuneš filmo istoriją. Šios juostos negalima lyginti su kitais mano darbais, nes jame nebuvo jokių išankstinių planų. Jis gimė vietoje. Žinoma kiek vėliau viską pakoregavo muzika, montažas ir bėgantis laikas.   

Dėl daugelio aplinkybių filmas buvo statomas Los Andžele. Ar ši istorija galėtų nutikti ir kitame mieste?

Tikriausiai taip. Nors aš be galo džiaugiuosi, kad viskas vyko būtent čia. Los Andželas tarsi magnetas traukia žmones iš viso pasaulio. Visi čia atvyksta kurti muzikos arba kino. Tvyranti atmosfera yra labai draugiška ir tinkama kūrybai. Būti čia man buvo neapsakomas malonumas ne vien kaip režisieriui, bet ir kaip žmogui, gyvenančiam kinu. Palyginus su Lietuva ir Latvija šiame mieste filmų finansavimo mechanizmas yra „sveikesnis“, be to skiriasi ir pati motyvacija kūrybai. Dalis didelio biudžeto filmų keliauja į Europą, nes čia statyti filmus yra pigiau. Tačiau mažo biudžeto filmai turėtų būti statomi Los Andžele, nes ten tam yra sudarytos visos sąlygos. Vienas iš pavyzdžių, kuris mane labai nustebino buvo filmo garsisto paieška. Išspausdinome skelbimą laikraštyje nurodydami sumą kiek galime skirti už dviejų savaičių darbą. Per parą atsiliepė 60 žmonių su savo technika. Didžioji dalis jų buvo tikri profesionalai, turintys pertrauką tarp filmų Holivude. Kiekvieną projektą jie vertina ir laiko naudinga patirtimi, todėl norėjo prisijungti prie mūsų filmo.   

Filmas sukonstruotas gana neįprastai: vaidybinę filmo dalį tarsi įrėmina dokumentiniai kadrai. Jais pradedamas ir užbaigiamas filmas. Matome kompozitorių Williamą Goldsteiną, sėdintį prie fortepijono ir prašantį pagrindinės filmo aktorės Kaori Momoi išsirinkti tris natas. Iš šių natų improvizuodamas kompozitorius sukuria kūrinį, kuris tampa pagrindiniu filmo muzikiniu motyvu. Tai lyg muzikinės terapijos seansas, kurio pabaigoje vaizduojama aktorės reakcija į kūrinį. Šie kadrai tarsi atveria ir uždaro pasakojimą apie pagrindinę filmo veikėją. Gal galėtumėte pakomentuoti šią dokumentinę muzikinę improvizaciją plačiau.  

Iš tiesų šiuose intarpuose yra du filmui labai svarbūs aspektai. Pirmasis slypi pačioje istorijoje. Kaori Momoi atliekamo personažo skaudžiausiais gyvenimo smūgis įvyko jai dirbant pianiste laive. Fortepijono muzika girdima viso filmo metu moteriai yra ne vien terapija, bet ir netiesioginis ryšys su tragedija. Taigi fortepijonas šiame filme turi gilesnę prasmę ir emocinį krūvį. Antra, jau pačioje pradžioje norėjau pasakyti, kad nors tai ir yra filmas, bet jį kūrė tikri žmonės. Man buvo svarbi riba ir jos išnykimas tarp realaus gyvenimo ir filmo veiksmo. Troškau, kad ta erdvė liktų neuždaryta ir reflektuotų su žiūrovu. Norėjau išvengti dirbtinumo. Juk ir pats gyvenimas yra labai gražus ir galima jį parodyti. Goldsteinas iš trijų skirtingų natų sukūrė muzikinį kūrinį, o aš paėmęs tris herojus sukūriau istoriją. Taigi šie jūsų pastebėti dokumentiniai intarpai ir fortepijonas yra atsakymas į visą filmą. 

VIDEO: Filmo anonsas
Filmo anonsas

Svarbi filmo dalis skirta kompozitoriaus Goldsteino kurtam muzikiniam takeliui. Kaip vyko Jūsų ir kompozitoriaus bendradarbiavimas? 

Muzikinės vizijos neturėjau ne tik aš, bet ir kompozitorius. Unikalus garso takelis buvo sukurtas vietoje tuo momentu. Pagrindinis motyvas, kaip jau aptarėme, gimė aktorei paspaudus tris natas. Nei vienas iš mūsų nežinojome koks kūrinys iš viso to gali išeiti. Mes viską filmavome, o Goldsteinas įrašinėjo muziką. Visa kita muzika buvo sukurta vėliau, kai buvau jau sumontavęs filmą. Viską atvežiau kompozitoriui ir be jokio pasiruošimo, parodydavau filmo ištrauką, o jis tuo metu bandydavo improvizuodamas pateikti fortepijono garsais tai, ką jaučia. Ši dalis kompozitoriui buvo įdomiausia, nes niekada iki šiol jis nebuvo taip dirbęs. Kiti instrumentai, elektronika ir aranžuotė buvo užbaigta jau Rygoje. 

Matome tris vienišus žmones, kurie patys savo vienatvės nepastebi. Ar tai filmas apie vienatvę, skirtingas jos apraiškas, skirtingai į ją reaguojančius ir bandančius nuo jos pabėgti žmones? 

Taip, jeigu reikėtų iškelti vieną pagrindinę filmo idėją, tai būtų vienatvė. Prie vienatvės žmogus pripranta ir kartais jos nebepastebi. Kartais tai labai naudinga ir nuostabi būsena, bet būna situacijų, kada vienatvė tampa aštresnė, pradeda skaudinti ir trukdyti. Vienišumą ypač lengva pajusti Los Andžele. Tai miestas, kur yra visos galimybės pasiekti labai daug, bet tuo pačiu galima visiškai išnykti nepastebėtam. Norėjau nubrėžti vienatvės liniją per tris žmones ir miestą. Vis dėl to tai dinamiška būsena. Kuo ilgiau ji tęsiasi, tuo spalvingesnė ji tampa. Tuo pačiu, kuo ilgesnė, tuo sunkesnė. Visada įdomu stebėti žmones, kurie yra praradę kontaktą su kitais ir bando jį iš naujo surasti. Iš tiesų, tai labai plati tema. Kyla klausimas kodėl bandai surasti kitą žmogų ir kai surasi, ką tada darysi?

Filme gausu metaforų ir paslėptos simbolikos. Tarkime svarbus filmo elementas vanduo, simbolizuojantis ribą tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio. Kokia šių simbolių reikšmė filmui? 

Mes gyvename realiame gyvenime, bet tuo pačiu jis yra ganėtinai nerealus ir metaforiškas. Po ankstesnių mano darbų auditorija pasidalindavo į dvi dalis – vieni už, kiti – prieš. Tarp šių nuomonių niuansų nebūdavo. Iš tų žmonių, kurie jau matė „Oki – vandenyno vidury“ girdėjau visiškai skirtingus atsiliepimus. Kiekvienas filmą pamatė vis iš kito kampo bei surado kažką artima. Visa tai labai susiję su filme esančiomis metaforomis ir simboliais. Tarkime pagrindinės veikėjos vardas Oki reiškia „jūra vandenyno vidury“. Vandens simbolika prasmingai atsiskleidžia filmo eigoje. Čia galima prisiminti ir korėjiečio režisieriaus Kim Ki-duko filmą „Lankas“, kuomet pagrindinis herojus „išėjo“ į vandenyną. Nors visų kilusių sąsajų ir detalių nebuvau surašęs ant popieriaus lapo ir galvojęs kaip jas ekranizuoti. Sprendimai ir naujos detalės atsirasdavo filmuojant. Supratau, kad yra svarbu bandyti tai užfiksuoti, įdėti į istoriją, nes jeigu visa tai patenka į teisingas vietas, vadinasi tai veiks taip, kaip ir turėjo veikti. Filme atsirado ir nenumatytų linijų, bei netgi tokių, kurių aš nepastebėjau, o žiūrovams jos pasirodė svarbios. Vienas iš nenumatytų elementų buvo benamis su vėžimėliu, vis pasirodantis ten, kur mes filmuodavome. Keistas, vienišas personažas, kuris siejosi su istorija ir natūraliai pats įtraukė save į filmą. Tuo metu negalvoji, kad tokia detalė galėtų tapti metafora, galvoji kaip tai paliečia emociškai. Dėl šios priežasties norėjau, kad filmavimo aikštelėje būtume tik mes dviese su operatoriumi. Taip galėtume kuo jautriau ir atidžiau įsižiūrėti į detales. Nors iš tiesų, nieko rimta čia nebuvo, tiesiog profesionalių žmonių avantiūra, gerąja to žodžio prasme, stengiantis pajusti tą tikrąjį kūrybos jausmą. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min