„Kino pavasaryje“ retrospektyvos metu galima išvysti filmus, kurie šį režisierių išgarsino, o kino kritikus privertė sutartinai vadinti jį naujausia Prancūzijos kino viltimi. „Boy meets girl“, „Blogas kraujas“, „Pont Neuf meilužiai“ – visi šie filmai yra neabejotina kino klasika, tais filmais jis laužė kino standartus, o scenos iš jų – nuostabaus grožio. Net ir kelintą kartą žiūrint šias kino juostas akivaizdu, kuo šis kūrėjas užsitarnavo kritikų ir žiūrovų įvertinimus. Tuo, kad šiuo metu L.Caraxas nekamuojamas jokios kūrybinės krizės, įrodo ir prieš trejus metus pasirodęs naujausias siurrealistinis jo filmas „Šventieji motorai“.
„Kino pavasaryje“ apsilankęs režisierius po kai kurių seansų susitinka ir su žiūrovais. Tiesa, šiuose susitikimuose akivaizdu, kad režisierius ir toliau laikosi nuostatos pernelyg detaliai neaiškinti savo filmų turinio, neaiškina, ką nori jais pasakyti. Tai – žiūrovų vaizduotės ir interpretacijos reikalas.
Tuo galima buvo įsitikinti ir susitikime po filmo „Šventieji motorai“. Režisierius buvo santūrus, į klausimus atsakinėjo pernelyg nesileisdamas į detales. „Labai mažai režisierių gali gerai kalbėti apie savo darbą, labai mažai menininkų gali gerai kalbėti apie savo darbą“, – yra sakęs L.Caraxas.
Jis sakė, kad praėjus 13 metų po paskutinio filmo sukūrimo „Šventuosiuose motoruose“ jis norėjo patikrinti save, ar išvis dar gali kurti kiną. Tačiau pradėjus dirbti ties pirmine filmo idėja viskas vyko labai greitai. Šiam filmui jis vėl pasirinko aktorių, su kuriuo dirbo jau daug kartų – Denis Levant – ir neslėpė, kad būtent jam ir kūrė šį filmą. Tiesa, kalbėdamas apie tai, kodėl pasirinko būtent jį, režisierius ir vėl daug kalbėti nebuvo linkęs – sakė, kad tiesiog jį pažįsta jau daug metų ir manė, kad jis geriausiai tiktų šiam filmui. „Aš per daug nesidomiu aktoriais“, – lakoniškas buvo režisierius.
„Šventieji motorai“ – filmas, kuriame susipina daugybė žanrų. Galima čia rasti miuziklo, komedijos, sci-fi ir daugybės kitų žanrų lydinį, tačiau pats režisierius sakė, kad tai jam buvo nelabai svarbu. „Kurdamas aš negalvojau apie žanrą. Aš galvojau apie emocijas, kurias jis turi suteikti, – žiūrovams sakė L.Carax. – Šis filmas – tai vieno žmogaus gyvenimo kelionė“.
Anot režisieriaus, pirminė idėja buvo du vaizdiniai, nuo kurių vėliau ir formavosi filmas. Tai – elgeta moteris ir limuzinai. „Man kilo klausimas – kas liko iš jos gyvenimo? O taip pat galvojau ir apie tai, ką simbolizuoja limuzinai, tai, kaip jie miršta“, – sakė režisierius.
Pagrindinis jo filmo tikslas buvo perteikti kaip įmanoma platesnį spektrą emocijų, išgyvenimų. „Šis filmas yra noras vienoje dienoje sutalpinti visus žmogiškuosius patyrimus: vaikų gimimą, įsimylėjimą, mirtį, džiaugsmą“, – sakė L.Caraxas.
Tai, kad filmavimui pasirinko Paryžių, režisieriui atrodė visiškai natūralu. Jis sakė, kad šis miestas jam visuomet siesis su kinu ir su tuo, kokią reikšmę jis vaidina jo gyvenime.
„Kuomet būdamas 16-os metų iš Paryžiaus priemiesčių aš atvykau į centrą, nieko čia nepažinojau. Ką daro jaunas žmogus, kuomet neturi kur eiti? Eina į kiną. Taigi, aš eidavau į kiną. Būtent kinui aš esu labai dėkingas, nes jame pateikiami visi klausimai: apie abejones, apie meilę, apie baimes. Galbūt ten nėra atsakymų, tačiau visi klausimai ten yra užduodami“, – apie natūralų kino ir Paryžiaus ryšį savo gyvenime kalbėjo L.Caraxas.
Nors mes mėgstame kine žiūrėti į technologijas, mašinas, sprogimus, tačiau mes taip pat mėgstame žiūrėti į kūnus. Mes mėgstame žiūrėti į kūnus labiau nei į bet ką kita
Šiame filme galime išvysti ir Kylie Minogue. Pats režisierius sako, kad ji „Šventuosiuose motoruose“ atsirado kone atsitiktinai. Jis buvo sumąstęs sceną apleistame pastate ir žinojo, kas joje vyks ir kokią nuotaiką nori perteikti, tačiau nežinojo tiksliai, kas joje turėtų vaidinti. „Iš pradžių buvau suplanavęs, kad šioje scenoje vaidins aktorė, su kuria dirbau prieš 22 metus. Tačiau vėliau nusprendžiau, kad tai nebus teisinga. Tuomet man viena pažįstama (režisierė Clair Denise – aut. past.) pasiūlė K.Minogue, ir aš sutikau“, – paprastai šį pasirinkimą paaiškino režisierius. Jis sako, kad iki pat filmavimo nebuvo girdėjęs K.Minogue muzikos.
Beje, pati atlikėja, duodama interviu apie šį vaidmenį, visuomet pabrėžia, kad tai buvo ypatinga patirtis, ją sužavėjo ir L.Caraxo darbo principai bei tai, kaip jis kuria personažus. Tiesa, ir ji sako visuomet susidurianti su sunkumais, kuomet žurnalistai prašo jos apibūdinti, apie ką filmas. „Kartą L.Caraxas man pasakė, kad filmas yra apie gyvenimą ir apie pojūtį, ką reiškia būti gyvam“, – viename interviu sakė K.Minogue.
Filmo pradžioje mes matome kino salę ir ekrane – nuogo vyro judesius. Anot režisieriaus, kūnai – tai kino esmė. „Nors mes mėgstame kine žiūrėti į technologijas, mašinas, sprogimus, tačiau mes taip pat mėgstame žiūrėti į kūnus. Mes mėgstame žiūrėti į kūnus labiau nei į bet ką kita. Žmogaus kūnas yra kino motoras“, – sakė L.Caraxas, per susitikimą su žiūrovais taip ir plačiau nepraskleidęs savo kino erdvių uždangos. Tačiau, matyt, jo filmams to ir nereikia.
Po filmo L.Caraxas stovi prie „Skalvijos“ kino teatro. Su skrybėle, traukia cigaretę, žiūrėdamas kažkur į Neries pusę, atrodo melancholiškai nugrimzdęs į save. Galėtų būti vienas iš savo paties kino herojų.
