„Aštuntukas“ pasakoja apie jaunų OMON pareigūnų ir rusų mafijos konfliktą. Kas laimės – keturi šiuolaikiniai muškietininkai ar nusikaltėlių klano autoritetai, kuriam iš jų atiteks Aglajos meilė – sužinosite pažiūrėję filmą. O dabar apie nepatogias jo temas, gyvenimą Maskvoje, svajones ir jų atsižadėjimą festivalio vardu kalbamės su laimę kaimyniniame žemyne radusia Vilma.
- Metėte Lietuvos teatro ir muzikos akademiją ir išvykote į Maskvą mokytis aktorystės meno. Ar rusų kalba, kurios dabar nebemoka didžioji dalis jaunimo, nepridarė jums keblumų?
- Žinoma, tik atvažiavus buvo daug problemų. Visai nemokėjau rusiškai, o reikėjo greitai orientuotis. Rusai juk galvoja, kad jų kalba vienintelė pasaulyje ir kitų kalbų nesiruošia mokytis. Tad norint studijuoti, liko tik ją išmokti. Ir greitai. Filmuotis pradedama trečiame–ketvirtame kurse. Tuo metu aš jau puikiai kalbėjau rusiškai. O toliau – tokios pat galimybės kaip ir visiems. Nepamirštant, kad daug kas priklauso nuo sėkmės.
- Pasiekėte tai, apie ką dažnas jaunas aktorius gali tik pasvajoti – buvote priimta vaidinti į Rimo Tumino vadovaujamą J. Vachtangovo teatrą. Tačiau po kiek laiko darbą jame metėte. Ar lyginant su kinu, teatras yra nuobodu ir ne taip perspektyvu talentingam jaunam aktoriui?
- Mane pakvietė vaidinti režisierius Ivanas Vyrypajevas jo spektaklyje „Cukrus“ ir teatras „Mossovet“ – „Mashenkoje“. Pastarojo premjera įvyko tik ką. Beje, jame vaidina be galo talentingas mūsų aktorius Vladas Bagdonas, iš kurio daug mokausi. Tad su teatru tikrai neatsisveikinau amžiams. Šiuo metu kinas man įdomesnis. Visų pirma Rusijoje jei netampi žymiu kino aktoriumi, vargu, ar su tavimi skaitysis teatre. Visų antra vaidybos kine nei Rusijoje, nei Lietuvoje nemokoma. Pavyzdžiui, jei filme „Pianistė“ (The Piano Teacher, rež. Michael Haneke, 2011) vaidintų rusų ar lietuvių aktorius, jis „parodytų“ viską, kas turi likti giliai paslėpta. „Aš taip jį myliu ir noriu jo. Bet kodėl kodėl aš mokytoja, o jis mokinys? Mums nelemta būti kartu, bet... gal ir lemta, eh!“, – visą šitą vidinį monologą mes suvaidintume veidu. Tuo tarpu, kai aktorė Isabelle Huppert tiesiog žiūri į vyrą, kurio nori, neaišku, ką ji iš tikrųjų mąsto. Taip atsiranda intriga, o visa kita yra režisieriaus ir operatoriaus darbas. Todėl kinas man ir yra įdomus, kad vaidyba jame neturi būti vienareikšmė ar tiesmukiška.
- Kažkada dainininkė Jurga Šeduikytė žurnalistams pasakojo, kad Maskvoje pirmus mėnesius nuolat verkdavo. Toks svetimas jai atrodė šis didžiulis miestas. Koks jums buvo adaptavimosi jame etapas?
- Nežinau, aš visą laiką juokdavausi. Gal todėl, kad mokiausi po 20 valandų per parą. Buvo labai sunku, bet galiu tvirtai sakyti, kad tai geriausias mano gyvenimo laikotarpis. Rusai labai myli talentingus žmones, jie gali atiduoti viską tam, kurį pamilsta už jo gabumus. Turiu be galo daug draugų, kurie dėl manęs padarytų viską. Mano dėstytojas L. E. Heifecas man yra antras tėvas, kurio visuomet klausiu patarimo. Be to, rusai dievina lietuvius. Mūsų šalis, Palanga jiems kelia nostalgiją. Lietuvius jie laiko oriais, „nepaaiškinamais“ pagonimis. Gerąja prasme (šypsosi).
- Ar Rusijoje, kaip moteris, nesusiduriate su kokiais nors žmogaus teisių pažeidimais, apribojimais? Net jūsų suvaidinta veikėja Aglaja filme „Aštuntukas“ dažnai vadinama tiesiog įvardžiu „ji“. Gal tai atspindi rusų požiūrį į moteris?
- Nemanau, kad A. Učitelis norėjo tai pabrėžti. „Ji“ – daugiau vyrų norų objektas, ryškesnis vaizdinys nei „ta bandito mergina Aglaja“. Už Aglajos stovi labai pavojingas žmogus ir vadinti ją vardu reikia drąsos. Tai labai konkretus ir intymus santykis, todėl pasąmoniškai žmogus gali sakyti „ji“ ,o ne „Aglaja mano draugužė, kurią puikiai pažįstu ir gyvenime, ir lovoje“. Tačiau, taip, rusai įdomiai žiūri į moteris. Pirmus metus negalėjau patikėti, kad man atidaro duris ar paduoda ranką lipant iš mašinos tik dėl to, kad aš ne vyras! Tuo pačiu rusas gali nunešti du kartus lėkštę iki stalo, o paskui pasakyti: „Na, viskas. Eik namo ir išplauk man kelnes!“ Galbūt perdedu, bet tai daugiau mentaliteto dalykai. O šiaip pastebėjau, kad kai Rusijoje tau sako „ne, deja, tai įstatymiškai neįmanoma“, reiškia – viskas įmanoma, tik priklauso nuo to, kiek sumokėsi. Ir nesvarbu, ar tu vyras, ar moteris, ar homoseksualus, ar heteroseksualus.
- Kaip manote, kodėl režisierius Aleksejus Učitelis pasirinko jus kietų vyrukų mylimos drąsios moters vaidmeniui? Ar ir realiame gyvenime pasižymite drąsa?
- Nežinau, vieni manęs už tai nemėgsta, o kiti atvirkščiai – stebisi, kaip aš išdrįsau vienaip ar kitaip pasielgti, ką nors pasakyti. Manau, tai tavo paties reikalas. Aš asmeniškai, net jei suprantu pasekmes, kurios išties tragiškos, eisiu va bank. Man atrodo, kad daug baisiau save išduoti ir nustoti save gerbti nei viską prarasti. Jei tai yra drąsa, turbūt aš drąsi.
- Ar rusų vyrai iš tikro taip aistringai kaunasi dėl mylimos moters, kaip tai daro „Aštuntuko“ veikėjai Germanas ir Bucas? Galbūt pati esate atsidūrusi panašioje situacijoje?
- Taip, taip, buvo tokia situacija. Rusai mėgsta kautis dėl moterų (šypsosi). Jiems gyvybės ir mirties klausimas įrodyti, kas didesnis patinas! Be to, juos kažkodėl baisiai traukia moterys, kurios yra nepriklausomos, orios ir nekreipia į juos dėmesio. Jiems tada atsiranda baisus noras užvaldyti tokią moterį, ją sunaikinti ir visiems pasakyti: „Majo! Vot tak vot!“
- Neseniai Lietuvoje, filmo „Redirected/Už Lietuvą!“ premjeroje, viešėjęs ir „Aštuntuke“ vaidinantis aktorius Arturas Smolyaninovas lietuvių policininkus įvardijo kaip labai mandagius ir rūpestingus žmones. Filme kai kurie OMON'o nariai pateikiami, kaip savo žiaurumu nuo mafijos beveik nesiskiriantys banditai, tik su uniformomis. Ar toks ir yra šių dienų Rusijos kinas – neslepiantis realybės?
- Manau, Rusijos kinas bando kaip niekada aktyviai išsivaduoti iš cenzūros. Problema ta, kad žymiausių režisierių filmai kovoja būtent dėl nacionalinio finansavimo, o tai jau – a priori cenzūra. Neseniai buvo atsisakyta finansuoti Kirilo Serebrianikovo filmą apie Piotrą Čaikovskį. Rusijos kultūros ministras pareiškė, kad P. Čaikovskis niekada nebuvo homoseksualus, o tiesiog užguitas vyras, kuris nerado sau tinkamos moters. Ir finansavimo nematyti. Panašiai nutiko ir filmui „Mielas Hansai, brangus Peteri“. Prašymas finansuoti atmestas dėl to, kad Rusijos karo veteranai nesuprato, kaip vokietis gali įsimylėti rusę prostitutę. Ji juk tautos išdavikė. Galiausiai filmo veiksmą teko pernešti į visai kitą laiką. Taip išeina, kad žiaurūs rusų policininkai pasirodė mažiau gąsdinantys nei Čaikovskis gėjus. Viename sovietiniame filme režisierius sugalvojo apeiti cenzūrą, paskutiniame kadre įdėjęs atominės bombos sprogimą. Niekas nesuprato, dėl ko čia ta bomba, kas tai per metafora?! Tad liepė ją iškirpti, o apie visą kitą pamiršo. „Aštuntuko“ atvejis panašus.
- Apie ką jums yra filmas „Aštuntukas“?
- Apie iš Čečėnijos grįžusius draugus, kurie pradeda dirbti OMON'e ir kovoti su vietine Rusijos mafija. Tačiau niekas nežino, kad išties kova verda ne dėl valdžios, o dėl mafijos vado merginos Aglajos. Tai, kaip sako A. Učitelis, šiuolaikinė Rusijos Romeo ir Džiuljeta.
- Ar tiesa, kad Romas Zabarauskas jums siūlė filme „Streikas“ atlikti Martos vaidmenį, kurį galiausiai suvaidino Beata Tiškevič? Gal sulaukiate ir daugiau pasiūlymų iš lietuvių?
- Taip, Romas man siūlė vaidinti jo filme, tačiau nesusiderinome filmavimo grafiko. Manau, Romas labai drąsus ir protingas režisierius. Kada nors norėčiau dirbti ir Lietuvoje, lyg ir buvo pasiūlymų, tačiau iki žiemos suplanuotas laikas Rusijos kine. Na, ir nemanau, kad esu labai aktuali Lietuvos kinui. Jam reikia savų, žymių Lietuvoje veidų. Tai labiau atsiperka ir tai normalu.
