Klaipėdoje anksčiau veikė kelios dešimtys kapinių, tačiau tik nedaugelis iš jų išliko. „Vienintelės mieste žydų kapinės yra XIX a. I pusės – XX a. vidurio laikotarpio kapinės. Jų teritorija anksčiau buvo didesnė nei išlikusi ir įrašyta į Kultūros vertybių registrą (dabar ─ apie 13 000 kv.m). Tačiau tai, kas išliko, akivaizdžiai praturtina Klaipėdos miesto istoriją ir yra svarbi jos dalis“, ─ sako Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vedėja Audronė Puzonienė.
Anot jos, daugiausia duomenų apie Klaipėdos žydų senąsias kapines yra pateikęs Jonas Tatoris knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 m.”. Šiame šaltinyje teigiama, kad per XVI–XX a. pradžios laikotarpį Klaipėdoje suskaičiuojamos 22 kapinės. XIX a. pradžioje žydų kapinėms įrengti buvo skirtas ravelinas (miesto gynybinio pylimo įrenginys). Pirmą kartą 1840-ųjų metų miesto plane pažymėtos žydų kapinės ─ dar pakankamai mažos, apsodintos gyvatvore. XX a. pirmojoje pusėje jos buvo praplėstos. „Žydų kapinių planas skyrėsi nuo liuteronų kapinių: jose nebuvo centrinės aikštelės ir susikertančių takų, o teritorija buvo suskaldyta pailgais kvartalais“, ─ rašo J.Tatorius.
Kaip saugotinos vertingosios Klaipėdos žydų senųjų kapinių savybės yra įvardyti įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – rausvo tašyto granito antkapinis paminklas su iškaltu memorialiniu įrašu hebrajų kalba, pilko tašyto granito paminklas (nuverstas) ir apie 30 antkapinių paminklų fragmentų, įmūrytų į atminties sieną. Apie 1991 m. sumūrytos memorialinės sienos su antkapiniais paminklų fragmentais autorius ─ architektas Saulius Manomaitis). Taip pat saugotini yra žemės ir jos paviršiaus elementai – Klaipėdos gyventojų palaikai bei reljefas. Jis yra lygus, auga pavieniai medžiai. Kapinių centrinėje dalyje pasodinta tujų alėja.
XIX a. viduryje kapinės buvo aptvertos tvora, pastatytas apeiginis pastatas. XX a. pr. kapinių vakarinę ir pietinę puses supo medžiai, o šiaurinę ir rytinę užbaigė ravelino šlaitai, kurie pokario metais buvo išlyginti. Šiuo metu kapines supa miesto gyvenamieji pastatai. Apeiginis nedidelis pastatėlis vėliau buvo perstatytas kitoje – dabartinėje vietoje. Jis iš pradžių yra buvęs be priestato, kvadratinio plano. Vėliau prie jo pristatytas priestatas, kuris yra pavaizduotas 1942 m. Klaipėdos miesto plane. Šio plano originalas yra saugomas Londono kariniame archyve. Šiame pastate buvo šarvojimo patalpos ir laidojimo reikmenų parduotuvė. Per Antrąjį pasaulinį karą antkapiai, kaip ir ritualinis pastatas, buvo sunaikinti. Sovietmečiu žydų kapinių teritorijoje buvo įkurta radijo trukdžių stotis su aukštomis metalinėmis antenomis, ritualinio pastato vietoje pastatytas administracinis pastatas. Beveik visi antkapiniai paminklai buvo sugriauti, o kai kurie įmūryti į didžiulius betoninius blokus, kurie tarnavo kaip antenos pamatas. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. radijo stotis panaikinta, kapinių teritorija aptverta, išlikusios antkapinės plokštės įmūrytos į atminties sieną. Buvusiame radijo stoties pastate šiuo metu įsikūrusi Klaipėdos žydų bendruomenė, veikia sinagoga. Pasodinta tujų alėja – prisimenant Klaipėdos krašto gyventojus, kurie rizikavo savo gyvybe gelbėdami žydus. Po kiekvienu iš 29 medžių įrengtas atminimo ženklas su Pasaulio teisuolio vardu.
Manoma, kad žydai Klaipėdos krašte pasirodė XV a., nors pirmajame dokumente jie paminėti 1567 m. Žydų padėtis mieste buvo sunki ─ Prūsijos didysis hercogas Albrechtas tuomet visiems žydams skyrė 21 dienos terminą išvykti iš miesto ir niekada į jį negrįžti. Šis draudimas galiojo iki XVII a. vidurio. Padėtis pakito tik po Didžiosios prancūzų revoliucijos, kuri sulygino žydų ir kitų Prancūzijos piliečių teises. Tai padidino žydų gyventojų skaičių šiame krašte. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Prancūzijos valdžia, kuriai atiteko Klaipėdos kraštas, panaikino visus apribojimus žydams. Kai jis buvo grąžintas Lietuvai, mieste toliau daugėjo gyventojų žydų. Jie įkūrė daug maisto produktų gamybos, medžio apdirbimo, tekstilės, laivų remonto pramonės įmonių. Jie buvo tarp kurorto verslo pradininkų ir, kaip teigiama, įkūrė pirmąją pasaulyje gintaro kasyklą prie Juodkrantės.
