Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alvydas Nikžentaitis: Apie artėjantį Lenkijos ir Lietuvos karą bei jo priežastis

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Alvydas Nikžentaitis Turbūt vėl kils Lietuvos ir Lenkijos karas. Kodėl? Todėl, kad, kaip rašo Lietuvos žurnalistas Eldoradas Butrimas, R.Sikorskis įžeidinėja lietuvius, nevaikšto į Lietuvos kultūros centro Varšuvoje organizuojamas parodas, kalbasi su Lietuva kaip vyresnysis brolis su jaunesniuoju. Savo ruožtu ponas Andrzejus Talaga ramina lenkus, kad Lietuva kariuomenei skiria mažiau nei 1 proc. BVP, lietuvių pilotai neturi kuo skraidyti, o Lietuva yra atsidūrusi itin prastoje geostrateginėje situacijoje.

Ne taip seniai mano geras bičiulis ir dar geresnis žurnalistas, žmogus, kuris Lietuvoje žino apie viską, paviešino kai kurias planuoto Lietuvos ir Lenkijos karo detales. Laimei, Lenkijoje niekas to straipsnio neperskaitė, nes nemoka lietuvių kalbos. O karas prasidės taip: Rusijos daliniai peržengs Lietuvos sieną. Pirmieji į pagalbą Lietuvai pajudės lenkai, bet prie Vilniaus jie susidurs su lietuvių nacionalistų plakatais: Vilnius mūsų, neleisime lenkiškai rašyti pavardžių, nelegalizuosime lentelių su lenkiškais vietovardžiais! O toliau karas jau vyks pagal įprastą scenarijų. Pirmiausia kils antrasis mūšis ties Giedraičiais ir taip pat, kaip 1920 metais, lietuviai vėl sumuš lenkus, o paskui rusai eis į Varšuvą. Antrojo stebuklo ties Vysla nebus...

Po karo Rusija užtikrins Lietuvai teises į Vilnių, pažadės (o kodėl gi ne?), kad nereikalaus lenkiškų pavardžių rašyti su lenkiškomis raidėmis, pamirš apie dvikalbes vietovardžių lenteles. Tik iškels ultimatumą prašydama, kad į Lietuvą būtų įleistas ribotas Rusijos karių skaičius, tik 30 tūkst. žmonių...

Kodėl reikia tokios ironiškos įžangos? Tik todėl, kad be ironijos jau nesirašo apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Skaudu žiūrėti, kaip dvi visuomenės, kurias tiek dalykų vienija – ir ne tik praeitis, ginčijasi ir nesprendžia problemų, kurios bent jau lietuviams tikrai neturi esminės reikšmės. Ironija reikalinga taip pat skaitant tokius tekstus, kaip minėtas kiek anksčiau. Rašau tai todėl, kad minėti autoriai tikriausiai pamiršo, jog istorinės žinios būna naudingos, bet kartais gali ir pakenkti, o Lietuvos ir Lenkijos santykiai neprasidėjo 1990 metais.

Apie būtinybę išmanyti istoriją. Istorijos išmanymas rodo, kad įsitikinimas, jog antilenkiškumas yra šių dienų lietuvių tapatybės dalis, nėra teisingas. Antilenkiškumas tebuvo viena iš tarpukario Lietuvos mąstymo srovių. Sunku stebėtis, kad dalis lietuvių jaučia antilenkiškus jausmus. Jaučia, nes dar mano seneliai mano tėvus, o mano tėvai mane mokė, kad lenkais negalima tikėti. Nes jie – lenkai – yra melagiai ir nusikaltėliai. Tikėjau tuo, kai lankiau mokyklą. Prisimenu, kad dar sovietinėje mokykloje negalėjau suprasti, kodėl lietuviai atidavė Vilnių lenkams. Reikėjo juos sumušti, kaip prie Giedraičių 1920 metais, ir eiti į Varšuvą. Nesakyta mums sovietinėje mokykloje, kad Lietuva tais laikais buvo gerokai silpnesnė nei Lenkija.

Prisimenu, kad dar sovietinėje mokykloje negalėjau suprasti, kodėl lietuviai atidavė Vilnių lenkams. Reikėjo juos sumušti, kaip prie Giedraičių 1920 metais, ir eiti į Varšuvą. Nesakyta mums sovietinėje mokykloje, kad Lietuva tais laikais buvo gerokai silpnesnė nei Lenkija.

Mano laimei, Vilniaus universitete sutikau nuostabų profesorių Edvardą Gudavičių, kuris mane ir daugelį Lietuvos istorikų išmokė kritiškai vertinti istoriją, taip pat ir dabartį. Profesorius E.Gudavičius ir mano požiūris į „Solidarumą“ lėmė, kad tapau lenkofilu. Bet daug mano tautiečių neturėjo tokių mokytojų, todėl tikėjo tuo, ko juos mokė mokyklose ir ką jiems sakė tėvai. Prie to prisidėjo prisiminimai iš praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios, kai Vilniaus lenkai (kai kurie) siekė įkurti įvairias autonomijas, net ketino kurti Sovietinę Respubliką Lietuvos Rytuose ir Baltarusijos Vakaruose. Į tokius planus lietuviai žiūrėjo kaip į XX amžiaus pirmosios pusės įvykių tęsinį. Kaip istorikas šioje vietoje turiu pastebėti, kad prie tokios situacijos bent iš dalies atvedė tas pats lietuviškas nacionalistinis egoizmas, kuris neigė Lietuvoje egzistuojant kitas tautas.

Reikia pabrėžti, kad mažai kas atkreipė dėmesį į faktą, kad Lenkija autonomijos planų, tuo labiau sovietinės lenkų respublikos kūrimo, nerėmė. Lietuvoje ir toliau galvota, kad tai buvo bendra Maskvos ir Varšuvos intriga, o lenkų tautinė mažuma tebuvo įrankis jų rankose. Todėl ir šiandien, kai diskutuojame su lietuviais apie lenkiškų pavardžių ir vietovardžių lentelėse rašymą, girdžiu argumentą, kad tai tik pirmas žingsnis, o paskui jie užsimanys autonomijos. Mąstymas remiantis istorija gali būti teisingas, bet gali ir kenkti.

Mano laimė buvo faktas, kad „Solidarumas“, o paskui ir mano bičiuliai lenkai pažadino manyje susidomėjimą ne tik Lenkijos istorija, bet ir dabartimi. Kaip tik todėl, taip pat ir dėl to, kad tyrinėju viso mūsų regiono kultūrinę atmintį, galiu pasakyti, kad žlugus komunizmui Lenkijoje negimė nacionalizmas.

Bent jau neįgavo tokios jėgos, kaip postkomunistinėse šalyse. Šiam faktui įtakos turėjo ir didžiosios asmenybės, tokios kaip Jerzy Giedroycas, Janas Jozefas Lipskis, Czeslawas Miloszas ir kiti. Tai dėka jų, jų požiūrio, pirmiausia J.Giedroyco koncepcijos ULB (Ukraina-Lietuva-Baltarusija), buvau ir esu įsitikinęs, kad lenkų Laisvė ir Lenkija kaip nepriklausoma valstybė nekelia Lietuvai grėsmės – atvirkščiai, lenkų Laisvė yra garantas, kad ir Lietuva išliks nepriklausoma valstybė. 

Mažai kas atkreipė dėmesį į faktą, kad Lenkija autonomijos planų, tuo labiau sovietinės lenkų respublikos kūrimo, nerėmė. Lietuvoje ir toliau galvota, kad tai buvo bendra Maskvos ir Varšuvos intriga, o lenkų tautinė mažuma tebuvo įrankis jų rankose.

Todėl nemanau, kad ponas R.Sikorskis sugadino Lenkijos ir Lietuvos santykius, nors su dideliu nerimu skaičiau jo žodžius 2009 metais apie Jogailos civilizacijos pabaigą, baimindamasis, kad jis siekia atsitraukti nuo J.Giedroyco teiginių. Laimei, ministro žodžiai netapo kūnu...

Ką daryti su Lietuva? Lenkija išmėgino įvairius veikimo būdus santykiuose su Lietuva: R.Sikorskis – lazdą, Lechas Kaczynskis – supratingumą ir gerumą.

Pirmasis variantas lėmė, kad 2014 metais tik 12 proc. lietuvių pripažino Lenkiją kaip draugišką valstybę, antrasis – kad 2006 metais Lenkiją draugiška valstybe dar laikė 53 poc. lietuvių. Žinodamas lenkų tautinės mažumos situaciją, matau, kad lazda tik pablogino jos situaciją, nes sukėlė priešiškumą vietos lenkams kasdieniame gyvenime. Ir ne tik suaugusiųjų pasaulyje, bet ir tarp jaunimo (gerai, kad tai tik pavieniai atvejai). Visa tai rodo, kad lazdos politika atnešė kitokius rezultatus, nei tikėtasi: norėta ginti lenkų mažumą, o realybėje jų padėtis pablogėjo.

Prezidentų Aleksandro Kwasniewskio ir Lecho Kaczynskio laikais santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo geri, bet – kaip prisimena mano bičiuliai, lenkų tautinės mažumos politikai – nei Vilnius, nei Varšuva tuomet rimtai nekalbėjo apie egzistuojančias problemas. Kaip ir 2006 m., taip ir 2014 m. abi Vyriausybės skyrė mažai dėmesio skleisdami informaciją apie šių laikų Lenkiją ir Lietuvą abiejuose kraštuose. Prezidentai A.Kwasniewskis ir V.Adamkus Lenkijoje ir Lietuvoje įsteigė Adomo Mickevičiaus fondą, bet tiek lenkiškasis, tiek lietuviškasis fondai neturėjo pakankamai lėšų veiklai. Lietuvos prezidentu išrinkus Rolandą Paksą, A.Mickevičiaus fondas buvo iškraustytas iš prezidentūros.

Mūsų šalių santykiams neišnaudota Lenkijos ir Vokietijos patirtis, kuri įrodė, kad net pasikeitusi politinė abiejų valstybių kalba, pasigirdusi XXI amžiaus pradžioje, negali nutraukti užsimezgusių santykių tarp žmonių. Tik investicijos į žmonių tarpusavio bendravimą gali pakeisti Lenkijos ir Lietuvos santykių klimatą ir galų gale paskatinti išspręsti problemas, kurios liečia lenkų kilmės mano bičiulius Lietuvoje. Tai ilgas procesas, bet kitų alternatyvų nėra.

Tik investicijos į žmonių tarpusavio bendravimą gali pakeisti Lenkijos ir Lietuvos santykių klimatą ir galų gale paskatinti išspręsti problemas, kurios liečia lenkų kilmės mano bičiulius Lietuvoje. Tai ilgas procesas, bet kitų alternatyvų nėra.

Visuomenės nuomonės apklausos yra svarbios, bet dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių jos rodo tik dalį tiesos. Faktiškai situacija yra gerokai geresnė, nei galvojame. Mano asmeninė patirtis rodo, kad mažiausiai pusei Lietuvos kultūrinio ir politinio elito rūpi geri santykiai tarp mūsų kraštų ir esančių problemų sprendimas. Tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos verslas yra pasiruošęs investuoti į gerus santykius, kaip tai daro PZU.

Galima klausti, kodėl mums rūpi geri santykiai? Iš tiesų, kalbu ne apie tai, kaip išvengti Lietuvos ir Lenkijos karo, iki jo neprieisime. Kalbu apie kai ką kita.

Lietuva ir Lenkija dukart tuo pačiu metu prarado Nepriklausomybę – XVIII a. pabaigoje ir 1939-1940 metais. Pastaruoju atveju Lenkija ją prarado metais anksčiau nei Lietuva, nors buvo stipresnė valstybė. Galima į šį klausimą atsakyti ir kitaip: aš labai gerai jaučiuosi Lenkijoje ir to norėčiau palinkėti jums visiems, kurie lankysitės Lenkijoje.

Šis Alvydo Nikžentaičio komentaras buvo spausdintas Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min