Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrejus Kurkovas: Prasiblaivius Krymo gyventojams „referendumo“ rezultatai gali nebepatikti

Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Andrejus Kurkovas Kovo 17 dieną, pirmadienį, V.Putinas pripažino Krymo nepriklausomybę, prorusiški Krymo gyventojai pradėjo „šventę“ ir „pažymėjo“ ją nužudydami ukrainiečių kareivį Simferopolyje. Tą patį vakarą Rusijos televizija vakarinėse žiniose parodė Ukrainos žemėlapį be Krymo pusiasalio. Prieš kelias dienas Europos ir JAV paskelbtos sankcijos prieš 21 asmenį iš Krymo ir Rusijos iššaukė ne vieno mano aplinkos žmogaus nesupratimą ir kartų juoką. Tačiau kiti pasakė: tai tik sankcijų pradžia. Pažiūrėsim. Kol kas įvykiai Kryme vystosi labai greitai, o Europoje – labai lėtai. Atrodo, kad naujienos ten patenka ne internetu, o pašto kurjerio, kuris joja arkliu, pagalba.

Kryme kovo 16–17 dienomis dalino ginklus. Procedūra paprasta, o ginklų daug. Reikia tik būti Krymo gyventoju, tai yra parodyti pasą, kuriame nurodytas gyvenamasis adresas, reikia gauti „Savigynos“ nario pažymą – tai yra ateiti į vieną iš daugelio adresų ir prisiekti meilę Rusijai ir neapykantą Ukrainai. Tada su naujutėlaite „Savigynos“ pažyma reikia eiti į miesto arba rajono šauktinių punktą ir gauti Kalašnikovo automatą.

Pastebėjau, kad kuo daugiau žmonių Kryme gauna ginklus, tuo mažiau veikiančių bankomatų. Daugybė žmonių pasimetę.

Pastebėjau, kad kuo daugiau žmonių Kryme gauna ginklus, tuo mažiau veikiančių bankomatų. Daugybė žmonių pasimetę.

Parduotuvės nepriima bankų kortelių, tik grynuosius. Bankai nedirba. Krymo valdžia praneša apie bankų filialų nacionalizaciją. Valdžia žada greitą perėjimą prie rublių ir finansinę Rusijos pagalbą. O Rusija jau tyli apie Krymui pažadėtus pinigus.

„Savigynos“ būriai visame Kryme stabdo autobusus ir automobilius, tikrina keleivių ir vairuotojų pasus. Kas neturi paso – išveda ir sulaiko.

Ko jie ieško? Galbūt „šnipų“ iš Kijevo? Pati „Savigyna“ sudaryta iš Krymo savanorių ir iš Rusijos atvažiavusių kazokų bei Rusijos aktyvistų. Dar truputį ir skirtingi „Savigynos“ būriai ims tikrinti vienas kito pasus.

Kijevo „Savigynos“ nariams ir kitoms revoliucinėms grupėms, dalyvavusioms Viktoro Janukovyčiaus nuvertime, taip pat netrūksta ginkluotės. Bet jiems ginklų nedalino. Todėl dešimčiai žmonių tenka tik vienas automatas ar du pistoletai. Ir vaikšto po Kijevą šie revoliucionieriai, ieško: kur nukreipti savo energiją.

Praėjusį savaitgalį vienas Kijevo verslininkas atvedė būrį „Dešiniojo sektoriaus“ saugoti rūsio gyvenamajame name, kur jis seniai svajojo įkurti parduotuvę. Namo gyventojai, seniai kariavę su tuo verslininku, kuris neturi jokių teisių į tą rūsį, iškvietė „Savigynos“ būrį. Kol dvi revoliucinės grupės aiškinosi santykius, prie Chalturino gatvės 23 namo privažiavo ginkluota milicija, kuri anksčiau nesikišo į namo gyventojų ir verslininko konfliktą.

Keli revoliucionieriai pašaudė į orą, siekdami taip įrodyti savo teisumą. Tačiau galų gale viskas baigėsi taikiai. Verslininką privertė priklaupti prieš namo gyventojus ir pažadėti, kad jis daugiau niekada nebandys užgrobti svetimą nuosavybę. Po to milicija paprašė užbaigti konfliktą ir abi revoliucionierių grupės išsiskirstė. Ginklų iš jų neatėmė, į miliciją niekas nekvietė. Tiesiog tapo tylu.

Tačiau, kai pasigirdo pirmieji šūviai vaikų darželio, esančio gretimame kieme, auklėtojos pradėjo nervingai skambinėti tėvams ir prašyti atvažiuoti pasiimti vaikus namo. Paskambino ir mano draugams, ir jie, drebėdami iš susijaudinimo ir baimės dėl vaiko, bėgo į vaikų darželį ir vedė iš ten savo Artiomką.

Aš jau laikiau rankoje popierių su lašų ir vitaminų pavadinimais, kuriuos turėjau nusipirkti, o gydytojas mane palydėjo išėjimo link, klausdamas: „Kas gi dabar bus? Kaip mes toliau gyvensime?“.

Nepaisant visko, kas vyksta, aš pradėjau ramiau miegoti. Vakar gydytojas okulistas man išrašė lašų akims: po beveik trijų mėnesių be normalaus miego pradėjo prastėti regėjimas.

Aš jau laikiau rankoje popierių su lašų ir vitaminų pavadinimais, kuriuos turėjau nusipirkti, o gydytojas mane palydėjo išėjimo link, klausdamas: „Kas gi dabar bus? Kaip mes toliau gyvensime?“.

Tos pačios dienos vakarą aš užėjau pas savo leidėją Kijeve ir mes kartu su jo žmona, trise, sėdome prie mažo staliuko, įsipylėme po taurelę degtinės, pastatėme ant jo silkės, keptos žuvies, raugintų agurkų. Už lango siautėjo Kijevui neįprastai stiprus vėjas, mesdamas lietų į langų ir balkono durų stiklus.

Taip mes su leidėju susitinkame mažiausiai po kartą per savaitę. „Raminantys susitikimai“ vietoje raminamųjų vaistų jam ir jo žmonai. Ir vis tie patys klausimai: „Ką dabar daryti? Kaip gyventi toliau?“. Spaustuvė nedirba, Ukrainos vyriausybė dar prie V.Janukovyčiaus jam įsiskolino daug pinigų. Ir kiekvieną dieną jis galvoja, kad metas spaustuvę uždaryti išvis. Bet kiekvieną rytą vis tiek eina į darbą.

Aš, kaip ir anksčiau, beveik kiekvieną dieną noriu į Maidaną ir į Hruševskio gatvę, kur vis dar stovi barikados, užverstos gėlėmis žuvusiųjų atminimui. Dabar ta gatve jau galima pravažiuoti automobiliu iki parlamento ir toliau, bet pravažiavimas tarp barikadų padarytas siauras – tik vienam automobiliui. Ir todėl eismas vyksta tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet, nepaisant to, kad tai yra viena iš centrinių gatvių, automobilių čia nedaug. Vairuotojai įprato centrą apvažiuoti.

Prie barikadų ir toliau ateina žmonės, šalia jų, palapinėse ir toliau gyvena „maidaniečiai“. Dabar jau nebeaišku: kas iš jų čia buvo nuo pat protestų pradžios, o kas prisijungė tik po pergalės prieš V.Janukovyčiaus režimą. Naktimis Maidane daug jaunimo. Jie čia ateina poromis – jauni vaikinai ir merginos, apsirengę kamufliažiniais drabužiais, kartais su mediniais pagaliais, kartais tiesiog su kaukėmis ir kitokiais revoliuciniais „atributais“.

Valdžia pasiūlė organizuoti Nacionalinę gvardiją iš savanorių Ukrainos sienų apsaugai. Ta prasme Rusijos agresija netgi padeda, kad ir kaip keistai ir baisiai tai beskambėtų! Tūkstančiai „maidaniečių“ ir „savigynos“  narių jau užsirašė į Nacionalinę gvardiją.

Visai jaunų aktyvistų būriai, kurie atsirado Maidane jau po kruvinojo ketvirtadienio, kartais organizuotai eina kitomis gatvėmis. Kažką su šia revoliucine visuomenine energija reikia daryti.

Valdžia pasiūlė organizuoti Nacionalinę gvardiją iš savanorių Ukrainos sienų apsaugai. Ta prasme Rusijos agresija netgi padeda, kad ir kaip keistai ir baisiai tai beskambėtų! Tūkstančiai „maidaniečių“ ir „savigynos“  narių jau užsirašė į Nacionalinę gvardiją.

Savanoriams jau pradėjo organizuoti karinius apmokymus, specialų pasirengimą. Kada apie tai praneša per radiją, artėjančio karo pojūtis tik sustiprėja. Anksčiau naujienos buvo tiesiog blogos ir apie blogą, o dabar jos karinės ir guvios.

Neseniai Donbaso gubernatorius Serhijus Taruta, verslininkas ir vienas iš per daug turtingų oligarchų, pranešė, kad už savo pinigus palei sieną su Rusija iškasė 4 metrų pločio duobę ir sustūmė 2 metrų aukščio žemės volą. Ant volų pastatė betoninius įtvirtinimus prieš Rusijos tankus, o tai ne mažiau 120 kilometrų.

Jeigu kada nors ir teks šią situaciją aprašyti romane, aš būtinai užpildysiu tą griovį vandeniu ir prileisiu į jį krokodilų, sugebančių prakąsti rusiškų tankų apsaugą. Vakar man teko „Facebook“ tinkle užblokuoti rusus, kurie man rašė asmenines žinutes su įžeidimais, vadino mane „menkysta“ ir „išdaviku“.

Keista, kai žmogus, pasisakantis už savo šalies teritorijos vientisumą ir prieš kaimyninės šalies agresiją, gali būti laikomas „išdaviku“.

Kovo 17 dieną pusė Rusijos kartu su Krymu šventė „referendumo“ rezultatus. Protingi Krymo gyventojai spėjo užsipirkti degtinės pačioje Rusijos okupacijos pradžioje, kai dar nebuvo problemų su pinigais ir kreditinėmis kortelėmis, kada veikė visos parduotuvės. Tie, kas nespėjo apsirūpinti degtine, šventė liūdnai arba stengėsi prisijungti prie svetimų vakarėlių.

Rusiškoje interneto erdvėje ir tinklaraščiuose taip pat galima sutikti daug girto džiūgavimo dėl Krymo „susigrąžinimo“. Džiūgavimas dar kurį laiką tęsis, tačiau vėliau į situaciją teks pažiūrėti blaiviomis akimis.

Rusiškoje interneto erdvėje ir tinklaraščiuose taip pat galima sutikti daug girto džiūgavimo dėl Krymo „susigrąžinimo“. Džiūgavimas dar kurį laiką tęsis, tačiau vėliau į situaciją teks pažiūrėti blaiviomis akimis.

O blaivioms akims Krymas gali nepatikti, ten dabar ruošiamasi duoną ir kitus pirmo būtinumo produktus pardavinėti pagal korteles, kaip karo ir blokados laikais Leningrade – tik pateikus pasą su registruota gyvenamąja vieta Kryme.

Žinoma, ta Krymo „savigyna“, kuri jau gavo automatus, gali būti rami dėl savo prasimaitinimo. Bet kur kas blogiau bus Krymo gyventojams, kurie ginklų negavo. Jiems jau baisu ir greitai prie to dar prisidės nauja realybė, kurią vargu ar galima bus pavadinti „stabilumu“.

Laikas dabar skaičiuojamas ne dienomis, o minutėmis. Kol aš baigiu rašyti šį tekstą, Kryme taip vadinama „Savigyna“, į priekį pastačiusi moteris šturmuoja Ukrainos karines bazes. Po ukrainiečių kareivio nužudymo ir dar vieno karininko sunkaus sužeidimo, mūsų kariuomenei leista atsakyti ugnimi į priešo agresiją.

Vis dėlto, nė vienas Ukrainos karys nešaudys į moteris. Kas įvyks toliau, nežino niekas. Viltis konfliktą išspręsti taikiai dingo net ir pas pačius romantiškiausiai nusiteikusius ukrainiečius. Taikos ateityje nematyti ir jos artimiausiu laiku nebus.

Tai turi suprasti ir Europa, kurią dabartinė padėtis gali išjudinti taip, kaip Rusijai pavyko išjudinti pietryčių Ukrainą ir Krymą.

A.Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas ir kinematografininkas, Ukrainos rusas, rašantis rusų kalba.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min