Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrejus Kurkovas: Trečiojo pasaulinio karo generalinė repeticija

Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Antradienį, kovo 4 dieną, 5 valandą ryto aš laukiau trečiojo pasaulinio karo pradžios. Putinas nurodė penktą ryto šturmuoti Ukrainos karinius dalinius Kryme. Ukrainos kariškiams buvo paliktas pasirinkimas: atiduoti ginklus ir pasiduoti į nelaisvę arba prasidės kariniai veiksmai. Aš didžiuojuosi, kad Ukrainos kareiviai ir karininkai nepasidavė. Praktiškai jie buvo pasiruošę mirti – taip pat kaip „Euromaidano“ dalyviai.

Vis dėlto be išdaviko neapsieita. Tačiau juo tapo vyriausiasis Ukrainos karinio laivyno vadas, perėjęs į Rusijos armijos pusę tą pačią dieną, kai buvo paskirtas. Dėl jo jaudintis neverta. Jis gavo Rusijos pasą ir tęs tarnybą Rusijos armijoje, o gal net taps Valstybės Dūmos deputatu arba Rusijos Federacijos Tarybos nariu.

Rusijai tokie žmonės reikalingi. Ukrainai – ne.

Išdavikas gavo Rusijos pasą ir tęs tarnybą Rusijos armijoje, o gal net taps Valstybės Dūmos deputatu arba Federacijos Tarybos nariu.Rusijai tokie žmonės reikalingi. Ukrainai – ne.

Vos vėliau tą patį rytą, apie 10 val., pasirodė informacijos apie Janukovyčiaus mirtį nuo širdies smūgio. Ši informacija nepasitvirtino.

Taigi dabar Rusija turi du aukščiausio rango išdavikus: admirolą Berezovskį ir buvusį prezidentą Janukovyčių, paprašiusį Putino užkariauti jį išvariusią Ukrainą. Nors itin mėgstu fantastiką ir siurrealizmą, dabar jaučiuosi bejėgis prieš naujausiąją Europos istoriją.

Už lango rūkas. Tirštas, pieniškas rūkas. Septintą ryto į skverelį kitoje gatvės pusėje išėjo kokių penkiasdešimties metų vyras, kiek per menkai apsirengęs tokiu oru. Tame skvero krašte, kur nuolat grūdasi dešimtys balandžių, patrupino batono. Šįkart jis trupino ant tuščios žemės.

Aplink nebuvo nė vieno balandžio. Aš nustebau, per langą apsižiūrėjau aplink ir įsitikinau, kad balandžių nėra. Minutėlę pagalvojau, kad tai labai blogas ženklas. Aš juk nežinojau, kad karas dar neprasidėjo. Tačiau po dešimties minučių balandžiai pasirodė ir prasidėjo įprastas ramus Kijevo rytas.

Aš vis dar netikiu, kad blogiausia jau praėjo. O aš visada buvau optimistas. Vis dar bandau suprasti, kas vyko pastarosiomis dienomis ir kas vyksta dabar. Viskas, kas susiję su „Euromaidanu“, man nekelia jokių klausimų. Bet dabartinė Ukrainos–Rusijos santykių tikrovė – graudi mįslė.

Kol Rusijos kareiviai užgrobtuose Ukrainos oro uostuose laužė navigacinę įrangą, blokavo Ukrainos karinius dalinius, Ukrainos valdžia, kurios legitimumo Rusija nepripažįsta, kasdien „Gazprom“ pervedinėjo pinigus už dujas.

Kol Rusijos kareiviai užgrobtuose Ukrainos oro uostuose laužė navigacinę įrangą, blokavo Ukrainos karinius dalinius, Ukrainos valdžia, kurios legitimumo Rusija nepripažįsta, beveik kasdien „Gazprom“ pervedinėjo pinigus už dujas. Ukrainietiškos prekės be kliūčių kirsdavo Rusijos sieną, nors iki karinių veiksmų Kryme pradžios kiekviena diena atnešdavo vis naujų sunkumų Ukrainos eksportui į Rusiją.

Gal kartais politinės kombinacijos yra panašios į šizofreniją ir už intelekto ribų esantį žaidimą. Aš iki šiol esu pasimetęs tarp hipotezių.

Galbūt pats paprasčiausias paaiškinimas gali būti labai protinga ir šaltakraujiška politika naujosios Ukrainos vadovybės, kuri elgėsi „kaip visada“, o tuo metu ruošėsi blogiausiam scenarijui. Tačiau apie politiką ir politikus parašys politologai. Rašytojas rašo apie gyvenimą. O gyvenimas sudarytas iš smulkmenų.

Prieš kelias dienas vakare eidamas pas savo leidėją, gyvenantį Kijevo centre, kaip ir aš, prie Kijevo universiteto esančioje sankryžoje pamačiau dvi kelių inspekcijos mašinas ir keletą AK ginkluotų milicininkų.

Ši „smulkmena“ man pakėlė nuotaiką. Pastarosiomis dienomis milicininkus Kijevo centre mačiau vos keletą kartų. Jie patruliavo gatvėse kartu su „Tautinės savigynos“ atstovais. Ne, Kijeve nėra chaoso. Gyvenimas atrodo visiškai įprastas, ir tik pasitaikančių neperšaunamomis liemenėmis apsirengusių praeivių vaizdas kužda, kad iki normalios situacijos dar toloka.

Tą kovo 3 dienos vakarą mes sėdėjome namie pas leidėją, gėrėme ir vakarieniavome, ir stengėmės kalbėtis. Tačiau pokalbis vis nutrūkdavo ir stodavo kapų tyla.

Juoda išjungto televizoriaus dėžė irgi spaudė psichiką, tačiau daug mažiau nei kanalas „Rossija 24“.

Leidėjas mėgino įjungti televizorių, kad nuolat sektume naujienų srautą. Tačiau jo žmona ir aš jam neleidome. Juoda išjungto televizoriaus dėžė irgi spaudė psichiką, tačiau daug mažiau nei kanalas „Rossija 24“. Mes jau žinojome apie Rusijos kareivių ultimatumą Ukrainos kariniams daliniams, žinojome ir apie penktą ryto numatytą šturmą. Tikriausia todėl mūsų bandymai kalbėtis visokiomis taikiomis temomis buvo pasmerktos nesėkmei.

Grįžtant namo prie Kijevo universiteto ginkluotų milicininkų ir jų mašinų jau nebuvo. Gatvėje buvo tamsu, drėgna ir ramu.

Atsiguliau antrą nakties, o atsibudau šeštą, kad patikrinčiau, ar prasidėjo karas. Paaiškėjo, kad karas neprasidėjo. Aš suskubau tuo nudžiuginti savo vaikus, bet jie jau žinojo. Jie atsikėlė anksčiau už mane, kad patikrintų, ar tebeturi ateitį.

Lrt.lt

A.Kurkovas – labiausiai į užsienio kalbas verčiamas Ukrainos rašytojas ir kinematografininkas.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min