Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrejus Sannikau: Europos gręžimasis į diktatorius stiprina Vladimirą Putiną

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Andrejus Sannikau Ukrainos galimybės atlaikyti Rusijos karinę agresiją šiandien yra mažos ir nieko gero nežada, mano buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus Andrejus Sannikau. Taip yra dėl vieno pagrindinių veikėjų kare Ukrainoje, tačiau ne dėl jį pradėjusios Rusijos, o dėl Europos, rašo jis „The Interpreter“.

Didžiausia ir sėkmingiausia demokratines valstybes vienijanti asociacija Europos Sąjunga rodo vis daugiau nenoro padėti Ukrainai išgyventi. Daugėja politinių grupių (tiek valdžioje, tiek opozicijoje), kurios linksta remti Vladimirą Putiną.

Nuo Vengrijos prezidento Victoro Orbano ir jo nacionalistinės „Fidesz“ partijos iki kraštutinės dešinės opozicinių partijų, kurios stebėtinai gerai pasirodo per nacionalinius rinkimus, pavyzdžiui, Marie le Pen „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje. Simpatijas Rusijai rodo ir Vengrijos „Jobbik“ radikalai, nacionalistai Belgijoje „Vlaams Belang“, graikų kraštutinė dešinė „Auksinė aušra“, Austrijos Laisvės partija, Italijos „Lega Nord“.

Dar daugiau – Europos daugėja politikų ir intelektualų, kurie pateisina Rusijos agresiją. Jie pradeda tarsi nuo „saugios“ temos – Krymo, kurį pamiršo jau ne tik Europa, bet beveik ir pati Ukraina, ir toliau tęsia su pasiūlymais dėl Ukrainos federalizacijos (ir dezintegracijos). Žurnalistai Vakaruose irgi vis dažniau parašo, kad Ukrainoje – betvarkė, tad siųsti paramą kol kas galbūt ir nėra tikslo.

Be viso to, dar yra ir euroskeptikai, kurie pasisako už viską, kas yra prieš ES. Jie linksta remti V.Putino karą Ukrainoje ir agituoja prieš sankcijas.

Europa nemėgsta, kai jai yra keliamas nerimas. Ji nenori matyti pavojaus, kurį jai pačiai kelia Rusijos karas Ukrainoje

Europa nenori rizikuoti savo pelnu

Europa nori išlaikyti prekybinius santykius su Rusija ir pakankamai ramiai priiminėja pinigus iš Rusijos per daug neklausinėdama, iš kur jie gauti. Tad nenuostabu, kad daugėja prorusiškų politikų, analitikų, žiniasklaidos priemonių – pinigai kalba.

Panašu, kad Europa netrukus galutinai parodys, kad Rusija jai yra kur kas svarbesnė nei bet kuri kita buvusi Sovietų Sąjungos valstybė. Taip buvo ir iki karo Ukrainoje. Europa nemėgsta, kai jai yra keliamas nerimas. Ji nenori matyti pavojaus, kurį jai pačiai kelia Rusijos karas Ukrainoje. Ji nori kuo greičiau grįžti prie įprastų santykių su Rusija, o karas jai – tik niuansas. Žuvę Ukrainos patriotai – taip pat.

Europa negali suprasti, kad šis karas yra karas prieš Europą, o ne prieš Ukrainą. Ji taip pat nesuvokia, kad jeigu V.Putinas nebus nugalėtas, jis ir toliau tęs savo ekspansionistinę politiką. Pamatai tam jau padėti Padnestrėje, Pietų Osetijoje, Abchazijoje, rusai Baltijos šalyse taip pat gali tapti pretekstu karui.

Ukrainiečiai prieš tokį scenarijų stojo 2013-ųjų lapkritį. Jie kovėsi su Rusijos dominavimu. Jie kovojo ne už Asociacijos sutartį, o už savo orumą, už tas pačias vertybes, ant kurių pastatyta Europa. Jie laimėjo, tačiau tapo agresijos taikiniu ir sulaukė labai mažai paramos iš išorės.

Europa lėtai reagavo į Rusijos grėsmę, o dar lėčiau sprendė, kaip atsakyti. Šiandien joje vis dar trūksta supratimo, kad ši grėsmė yra gerokai didesnė nei vien tik Ukrainai. Tai – grėsmė visai Europai.

V.Putinas yra pasiryžęs aukoti Rusijos žmones. Europos verslas nėra pasirengęs rizikuoti savo pelnu dėl Europos ateities gerovės

Taip, Ukrainoje – betvarkė: politinė, ekonominė, finansinė. Tikriausiai tai išliks ilgus metus, tačiau tai nepaneigia būtinybės Ukrainai padėti. Dar daugiau – tai rodo, kad būtina skubi pagalba. Europai reikia ilgalaikės strategijos, kaip padėti sau pačiai, t.y., kaip padėti Ukrainai.

Sankcijos Rusijai yra mažiausia, ką Europa gali padaryti trumpuoju laikotarpiu. Joms besipriešinančius verslo ir politikos atstovams reikia aiškiai pasakyti, kad jų politinė ir verslo ateitis priklauso nuo solidarumo su Ukrainos žmonėmis šiuo sunkiu metu.

V.Putinas efektyviau priiminėja sprendimus dėl tebesitęsiančios agresijos nei ES sprendžia dėl savo vertybių apsaugos. V.Putinas yra pasiryžęs aukoti Rusijos žmones. Europos verslas nėra pasirengęs rizikuoti savo pelnu dėl Europos ateities gerovės.

Net jeigu Europa pagaliau įveiks savo lėtumą ir drovumą duodant atsaką agresoriui, jos ilgalaikės strategijos dėl savo pačios ateities net nesimato horizonte. Blogiausia, kad ES daro dideles klaidas, kurios mažų mažiausiai ves į dar didesnį nesaugumą.

Nuolaidžiavimas diktatoriams – kelias didesnei agresijai

Smerkdama Rusijos agresyvią politiką ir diskutuodama apie sankcijas Rusijai už ją, Europa grįžta prie savo politikos nuolaidžiauti Rusijos pašonėje esantiems diktatoriams.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka
AFP/„Scanpix“ nuotr./Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ES užsienio politikos vadovė Catherine Ashton, Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka

Staiga Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, dar vakar buvęs parijumi Europoje, dabar laikomas ne tik mažesniu blogiu, bet ir legitimiu tarpininku bei nepriklausomu žaidėju Ukrainos pusėje. Jis tampa Europos žiniasklaidos žvaigžde – dėl interviu su juo į eilę rikiuojasi net „Euronews“ ir „France 24“.

Kam rūpi politiniai kaliniai ir tebesitęsiančios represijos Baltarusijoje, kai pusė Europos pataikauja A.Lukašenkai, kad jis tik nupirktų jų lašišą, obuolius, jūros gėrybes, sūrį, dešras ir slapta tai įvežtų į Rusiją?

Europa staiga sutiko, kad A.Lukašenka gali suteikti tinkamą erdvę kalboms dėl Ukrainos.

Paaiškėjo, kad toje erdvėje V.Putinas išlošė – teroristai Rytų Ukrainoje buvo pripažinti kaip legitimūs veikėjai. „Taikos“ kalbų metu aukšto rango ES pareigūnai susitikinėjo su A.Lukašenka, gėdingai pamiršdami ES politiką to nedaryti tol, kol nebus paleisti politiniai kaliniai. 

Kam rūpi politiniai kaliniai ir tebesitęsiančios represijos Baltarusijoje, kai pusė Europos pataikauja A.Lukašenkai, kad jis tik nupirktų jų lašišą, obuolius, jūros gėrybes, sūrį, dešras ir slapta tai įvežtų į Rusiją? „Parmigiano-Baltarusiano“ Maskvoje šiandien yra nauja prekė.

ES aukšto lygio kontaktų draudimas išnyko, o Baltarusijos represijų aukos ir politiniai kaliniai liko už grotų. Vienas jų – kandidatas praėjusiuose prezidento rinkimuose Nikolajus Statkevičius.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aliaksandras Lukašenka
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aliaksandras Lukašenka

Nebesvarbu, kad A.Lukašenka Jungtinėse Tautose balsavo prieš Ukrainos teritorinį vientisumą, o Rusija daro ką nori Baltarusijos teritorijoje. Nebesvarbu, kad interviu „Euronews“ A.Lukašenka pasiūlė į Ukrainą siųsti karius su „taikos misijos“ priedanga.

Niekam tai neberūpi, nes jis padeda Europos maisto pramonei, ir to visiškai užtenka, kad būtų pamiršti visi A.Lukašenkos nusikaltimai ir jam atvertos durys į Europą. Jis yra be galo laimingas ir labai nuspėjamai savo pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą tik dar labiau smaugia.

„Diktatorių sąjungos“ išlikimas – V.Putino tikslas 

A.Lukašenka – ne vienas. Azerbaidžano vadovas Ilhamas Alijevas sugriežtino represijas, persekiojimą, padažnėjo opozicijos politikų, pilietinės visuomenės aktyvistų, žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų suėmimų. Ypač bjauru tai, kad visa tai vyksta Azerbaidžanui pirmininkaujant Europos Tarybos Ministrų komitetui.

Bet kokie artimesni santykiai su vienu diktatorių tikintis, kad taip pavyktų įveikti kitą, tik sukels daugiau nestabilumo, daugiau represijų ir daugiau karų Europoje

I.Alijevas yra gerai žinomas mėgėjas leisti dideles sumas Vakaruose, kad jo režimas nebūtų smerkiamas.

Tam netgi yra nukaltas terminas – „ikrų diplomatija“. Jo investicijos atsiperka. Viena vertus, yra smerkiamas jo žiaurumas prieš jam prieštaraujančius asmenis šalyje, tačiau tuo pat metu jis kviečiamas į NATO susitikimą, jam siūloma dalyvauti Afganistano atkūrimo misijose kartu su Vakarų partneriais.

Europa daro šiurkščią klaidą leisdama sau buvusių sovietinių valstybių diktatorius traktuoti kaip mažesnį blogį, kuriuo galima pasinaudoti atremiant V.Putino agresiją. V.Putino tikslas – galbūt net pats pagrindinis – yra bet kokia kaina išlaikyti ir išsaugoti „Diktatorių sąjungą“ tam, kad galėtų pulti Vakarų vertybes ir pačius Vakarus. Jis yra pasirengęs luktelėti ir pasiruošti naujai atakai su lukašenkų pagalba.

Kiek veidmainiškai elgiasi ir Lenkija bei Baltijos šalys. Jos teisėtai ir su pagrindu prašo daugiau NATO pajėgų jų teritorijoje, kurie padėtų gintis nuo galimos Rusijos agresijos, tačiau tuo pat metu keičia savo politiką Baltarusijos ir sankcijų jai atžvilgiu, pamiršdamos, kad A.Lukašenka yra artimiausias V.Putino karinis sąjungininkas ir vienas iš „Diktatorių sąjungos“ įkūrėjų.

Didelį nerimą kelia žinios, kad Europos lyderiai aiškina apie būtinybę artimiau bendradarbiauti su Baltarusija. Žinoma, tai reiškia, kad ES mažiau kritikuos žmogaus teisių pažeidimus ir draugaus su diktatoriumi.

Ukrainai ir Europai gresia pavojus tol, kol egzistuoja „Diktatorių sąjunga“. Bet kokie artimesni santykiai su vienu jų tikintis, kad taip pavyktų įveikti kitą, tik sukels daugiau nestabilumo, daugiau represijų ir daugiau karų Europoje.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min