 |
Literatūra gal ir nėra visai tas pats, kas orų spėjimas, bet, žvelgiant plačiau, panašumų tarp šių veiklų kur kas daugiau negu skirtumų. Šiaip ar taip, abiem atvejais susiduriama su neapibrėžiamais, sunkiai apsakomais, savaime (ne)vertingais, klaidžiais, pavojingais ir dviprasmiškais dalykais.
Dalykais, kurie visų pirma skleidžiasi, tampa patys, todėl tame vyksme dalyvauti įmanoma tik ne betarpiškai, iš šalies – jį spėjant arba juo tikint. Ir nors meteorologija, skirtingai nei literatūra, bando remtis neva patikimais skaičiavimais, to veiksmo racionalumas, sutikime, dar nerezultatyvesnis negu poeto bandymas suskaičiuoti skiemenis, sakykim, kokio šešiapėdžio jambo eilutėje.
Štai kodėl esu įsitikinęs, kad tarptautinė poezijos diena ir tarptautinė meteorologijos diena (kovo 21 d. ir kovo 23 d.) kalendoriuje greta sugulė iš esmės neatsitiktinai – aišku, ne todėl, kad kas nors taip būtų tyčia sumanęs, bet veikiau nesusivokus, kaip smarkiai kolektyvinė pasąmonė linkusi ironizuoti. Tai patvirtina ir Sokratas Aristofano „Debesyse“:
Dangiškieji juk tai debesiai, didieji dievai dykaduoniams.
Jie išmintį mums, vingrumą ginče ir aštrųjį protą suteikia.
Ir meną žavingai tauškėti, kalbėt, stipriai ką sukriušti, pričiupti.
Problema, kad visuomenės požiūris į meteorologiją iš esmės skiriasi nuo jos požiūrio į literatūrą – ir, drįsčiau pastebėti (tegul ir juokais), – visai be reikalo. Kaip žiūrėtume į miestietį, rimtu veidu pabrėžiantį, esą vertingi yra tik kurios nors rūšies debesys, arba tik tokie debesys, kurie palaisto daržus, tačiau niekuomet kaip lietus neiškrinta ant poilsiautojų Palangoje?
Tam žmogui, aišku, būtų pasiūlyta pasigydyti galvą. O kai kas nors, – be abejo, niekad rimtai nestudijavęs rašytinio žodžio, – pradeda aiškinti, jog literatūra turi būti tik tokia ar anokia, niekas nenustemba, o kai kas net ir pritariamai linkčioja.
Arba kokios mintys mums kiltų, išgirdus, kad vis dar galioja įstatymas, nurodąs įsileisti į Lietuvos teritoriją tik pačius nesudėtingiausius ir lengviausiai prognozuojamus (pigiausius) debesis – nepaisant to, kad jų gabenamo vandens neužteks sudrėkinti laukams?
Neskubėkite juoktis – Europos Sąjungos direktyvas paraidžiui įgyvendinanti valdžia rimtu veidu literatus ilgai vertė taikyti viešųjų pirkimų procedūras, taigi kultūrinių leidinių redaktoriai ir projektų rengėjai privalėjo įrodinėti, kad pasirinko ne geriausius, jų nuomone, menininkus, bet tuos, kurie pasiūlė mažiausią kainą.
Be abejo, nebūtina į šiuos sofistinius argumentus žiūrėti pernelyg rimtai, tačiau vis dėlto jie gana aiškiai parodo, kad komediografas Aristofanas nūdieną be vargo rastų medžiagos aktualiam „Debesų“ analogui ar tęsiniui.
Bet koks bandymas sugrūsti literatūrą (plačiąja prasme – ir visą kultūrą) į siaurus įstatymų rėmus ar, – dar blogiau, – vertinti ją naudojantis savo siauru akiračiu, neužkirs kelio absurdui nei tokiems precedentams, koks nutiko knygų mugėje, kai, motyvuojant Lietuvos istorijos sklaida užsienyje, literatūrinė Patriotų premija buvo skirta nei literatūrinių, nei istorinės tiesos kriterijų, regis, neatitinkančiai Rūtos Šepetys knygai.
Turbūt nereikėtų nepastebėti, kad ji vadinasi „Tarp pilkų debesų“.
