Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Navickas: Arklio Dobilo švietimo reforma

Šaltinis: 15min
3
Skaitysiu vėliau
A A

Andrius Navickas Anglų rašytojas George'as Orwellas genialioje satyroje „Gyvulių ūkis“ pirmiausia norėjo atkreipti dėmesį, kaip buvo deformuoti Rusijos revoliucijos idealai. Jo aprašytos kiaulės, sugebėjusios sutelkti gyvulius maištui, galiausiai niekuo nebesiskyrė nuo tų engėjų, prieš kuriuos buvo kovota.

Iškilūs literatūros kūriniai dažnai gerokai pranoksta jų autorių pirminius siekius. Tad ir „Gyvulių ūkį“ derėtų šiandien skaityti ne tik džiaugiantis, kaip rašytojui puikiai pavyko perteikti gyvulių maišto savidestrukciją, bet ir susimąstant, ar tai nėra veidrodis, kuriame galime išvysti, kaip vyksta dauguma pokomunistinių reformų?

Ypač pamokantis „Gyvulių ūkio“ personažas yra fiziškai stiprus ir labai geranoriškas arklys Dobilas. Kiekvienąsyk, kai iškildavo koks nesklandumas ar kliūtis Ūkyje, kai jis nebesuprasdavo, kas vyksta, kai jį apimdavo nerimas, kad kažkas buvo iškreipta, jis sakydavo sau „Dirbsiu dar atkakliau.“ Toks buvo jo gyvenimo principas, kuris, beje, galiausiai jį išsekino ir Ūkiui, deja, veikiau padėjo „sirgti“, t.y. toliau deformuotis, o ne „sveikti“.

Mes vis svaičiojame apie suomišką modelį, kurio esmė – pasitikėjimo santykis tarp mokinių, mokytojų, valdininkų, tėvų, – bet elgiamės priešingai – vietoj tikro dialogo toliau labiau pasitikime direktyvomis.

Arklio Dobilo personažas man iš karto prieš akis iškilo, kai tik Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai kaip vieną iš esminių švietimo reformos priemonių paskelbė idėją ilginti mokslo metus. Skirtumas nuo Dobilo šiuo atveju tas, kad idėjos autoriai ne patys sau taiko Dobilo receptą, bet teigia, kad jis būtų veiksmingas vaistas mokiniams ir mokytojams.

Toks valdininkų mąstymo būdas nestebina, nes jau ne kartą per pastaruosius keliasdešimt metų kartojosi situacija, kai paskelbus apie kokią nors išryškėjusią švietimo sistemos kontrolę, kartotas vienas ir tas pats atsakymas: „kontroliuosime daug aktualiau“. Net nesvarbu, ar buvo kalbama apie tai, kad lietuvaičiai mokiniai nelabai sugeba interpretuoti tekstą, turi menką empatiją, jaučiasi veikiau esantys vykdytojai nei kūrėjai. Dažnesni testai, didesni krūviai, išsamesnės mokytojų ataskaitos valdininkams esą turėjo visas šias problemas išspręsti.

Puikiai suprantu, kad dabartinėje švietimo sistemoje yra prisimazgę tiek problemų ir iššūkių, kad itin sunku atrasti vienareikšmišką atsakymą, nuo ko pradėti pokyčius, kurių, kaip jaučiame visi, tikrai reikia. Visos politinės partijos žadėjo reformuoti švietimo sistemą ir lenktyniavo pažadais ir originaliomis idėjomis.

Kai nuo pažadų tenka pereiti prie veikimo konkrečioje situacijoje, paaiškėja, jog toil gražu nėra paprasta paprasčiausiai perkelti Suomijos modelį ar apsispręsti dėl kaimo mokyklų misijos. Ar jas derėtų vertinti vien kaip švietimo įstaigas, ar jos yra taip pat svarbūs kultūrinio, socialinio gyvenimo centrai kaimiškoje vietovėje? Kaip pasiekti, kad vaikas, nesvarbu, kur jis gyvena, gautų kokybišką išsilavinimą, su juo dirbtų motyvuoti ir savo darbą gerai išmanantys mokytojai?

Ministerija mums pateikia skaičius, kurie rodo, kad Lietuvoje moksleiviai atostogauja daugiau nei daugumoje kitų valstybių. Svarbus faktas – tik neskubėčiau daryti išvadų. Prieš beveik dešimt metų entuziastingai buvo siūloma trumpinti vaiko auginimo atostogas Lietuvoje, nes kitos valstybės esą nesiryžta tokių suteikti. Tačiau, dėkui Dievui, pavyko atsispirti „trumpintojams“ ir šiandien jau kalbama ne apie šių atostogų trumpinimą, bet veikiau apie veiksmingų priemonių, kurios leistų lengviau derinti motinytę/tėvystę su darbine veikla, įdiegimą.

Kaip vienas svarbiausių argumentų už mokslo metų ilginimą nurodomas faktas, kad Lietuvoje moksleiviai yra labai pervargę nuo intensyvaus mokymosi, be to, dabartines mokslo programas nepavyksta papildyti emocinio intelekto ir kitų svarbių, tiesiogiai su informacijos įsisavinimu nesusijusių, kompetencijų ugdymu, nes nėra kur tvarkaraštyje įterpti naujų pamokų. Tvirtinama, kad, prailginus mokslo metus, sumažės namų darbų krūvis, mokinius slėgs mažesnis stresas.

Tarsi racionalūs argumentai, tai kodėl beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų, kaip rodo sociologinė apklausa, taip pat nemaža dalis mokytojų ir dauguma mokinių su tuo nesutinka? Mano galva, pirmiausia dėl to, kad reforma pradedama ir vėl nuo „nepasitikėjimo“ ir „kontrolės“ mąstymo stiprinimo. Nenuostabu, kad mokytojai, kurie drįso suabejoti mokslo metų ilginimu, buvo išvadinti tinginiais. Mes vis svaičiojame apie suomišką modelį, kurio esmė – pasitikėjimo santykis tarp mokinių, mokytojų, valdininkų, tėvų, – bet elgiamės priešingai – vietoj tikro dialogo toliau labiau pasitikime direktyvomis.

Kitas dalykas – kiekvieno žingsnio tikslingumas gali būti įvertintas tik tada, kai matai visą kelionės perspektyvą. Ko mes siekiame? Kad mokyklose mūsų vaikai gautų kokybišką išsilavinimą, jog jos padėtų atskleisti kiekvienam vaikui atskleisti jo kūrybiškumą, unikalumą. To neįmanoma pasiekti, kol mokytojai, kurie moko mūsų vaikus, patys nebus kūrybingi, drąsūs ir autoritetingi. Vargu ar dabartinių mokytojų autoritetą kelia tai, kai jie apšaukiami tinginiais. Valdininkai nusprendė, kad negerai, jog mokytojai turi ilgesnes atostogas nei kiti. Tačiau, mano įsitikinimu, kur kas blogiau tai, jog mokytojai net ir per ilgas atostogas neturi finansinių galimybių kūrybiškai pailsėti, keliauti po pasaulį, praplėsti akiratį, įgyti patirčių, kurias paskui galėtų perteikti vaikams.

Suformuluokime aiškią viziją, kaip pasiekti, jog mūsų vaikai mokyklose gautų tik tai, kas geriausia. Neabejoju, kad į mokymo programas būtina įtraukti emocinio intelekto ugdymą, empatiją, bendradarbiavimą skatinančias veiklas. Suformuluokime viziją, kaip padėti keistis mokytojams, kaip keisti naujų pedagogų rengimą, galvojant ne apie kurios nors mokyklos institucinius interesus, bet apie mūsų vaikų gerovę.

Žinau, kad Švietimo ir mokslo ministerija ruošiasi įdiegti etatinio apmokėjimo mokytojams sistemą. Turiu vilties, kad tai bus konkretus žingsnis link mokytojo situacijos gerinimo, Svarbu tik, jog nesusižavėtume pigiausiais variantais, nes šiuo atveju tikrai galioja taisyklė, kad gobšus moka du kartus. Tikiu, kad, kai su mokytojais, mokiniais, jų tėvais bus pradėta kalbėtis apie tai, kaip tokią viziją palaipsniui galima įgyvendinti, gali pasirodyti, kad prasminga ilginti mokslo metus.

Ne todėl, kad jie Lietuvoje trumpesni nei kitur, ne todėl, kad valdininkams norisi parodyti, kad jie kažką reformuoja, bet todėl, kad tai stiprins švietimo sistemą, padės išravėti dabar suvešėjusias piktžoles. Tiesa, galbūt pasirodys, kad yra išmintingesnių sprendimų, gal net sužinosime, kad kitos valstybės apie Lietuvos moksleivių atostogas kalba kaip apie tikslą, kurio derėtų siekti.

Švietimo ir mokslo ministrė, apibendrindama visus ginčus dėl atostogų ilginimo, pareiškė, kad jai nekelia abejonių, kad jau 2018 metais šis planas bus įgyvendintas. Tiesa,ji pabrėžė, kad mokyklos turės teisę pačios spręsti, ką daryti su tomis papildomomis dviem savaitėmis, kurios atsiras. Man asmeniškai tai skamba kaip kaprizas, nesijaudinant, jog tik padidės darbo imitavimo mokyklose.

G.Orwello kūrinyje yra daug kitų personažų. Pavyzdžiui, vištos, kurios tik kvaksi, nelabai supranta, kas aplink vyksta, tačiau stengiasi sąžiningai vykdyti instrukcijas. Jos patenkintos vien tuo, kad kažkas vyksta. Tačiau ar kiekviena nauja direktyva, valdžios įnoris jau gali būti vadinamas reforma?

TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Navickas: Apie save išpildančias pranašystes ir Europos ateitį

Komentarai: 3
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min