Paprieštarausiu R.Valatkai ne šiaip kokiu mažareikšmiu klausimu, o jam akivaizdžiai svarbia tema. Kalbu apie Dalią Grybauskaitę ir būsimus Prezidento rinkimus. Naujausiame savo komentare R.Valatka su jam būdinga ironija nupiešė graudų šių rinkimų paveikslą.
Štai tezės, kurias vyriausiojo redaktoriaus tekste laikau svarbiausiomis ir su kuriomis nesutinku: rinkimuose nėra nei dešiniųjų, nei kairiųjų kandidato; prezidento rinkimai praranda reikšmę; Lietuvoje nyksta demokratija, niekas nebesidomi politika ir nebėra jokios vilties.
Ir dešiniųjų, ir kairiųjų kandidatai šiuose rinkimuose yra. Zigmantas Balčytis nėra išskirtinai silpnas kairiųjų kandidatas. Priešingai, jis visiškai atitinka kairiųjų kandidatų į Prezidentus tradiciją, iš kurios iškrenta tik vienintelis buvęs kairysis Prezidentas Algirdas Brazauskas. Galiu priminti daugelio jau, matyt, pamirštą trumpiausią lietuvišką politinį anekdotą: „Česlovas Juršėnas – Prezidentas“.
Dešiniųjų kandidatė rinkimuose yra pati D.Grybauskaitė. Apibūdinti ją kaip „genderinės lyties“ atvejį nėra teisinga. D.Grybauskaitė yra tiek pat dešiniųjų kandidatė, kiek dešiniųjų kandidatas kadaise buvo Valdas Adamkus, o dar anksčiau – Stasys Lozoraitis.
Dešiniųjų kandidatė rinkimuose yra pati D.Grybauskaitė. Apibūdinti ją kaip „genderinės lyties“ atvejį nėra teisinga. D.Grybauskaitė yra tiek pat dešiniųjų kandidatė, kiek dešiniųjų kandidatas kadaise buvo Valdas Adamkus, o dar anksčiau – Stasys Lozoraitis. Lietuvoje dešiniųjų kandidatai į Prezidentus paprastai nepriklauso jokiai partijai. Galima spėti, kad kaip tik todėl jie dažnai laimi.
2009 m. D.Grybauskaitę atvirai rėmė konservatorių partija. Panašiu metu ji pradėjo viešai bičiuliautis su Vytautu Landsbergiu. 2014 m. D.Grybauskaitę atvirai remia konservatorių partija. Bičiulystė su V.Landsbergiu tęsiasi ar bent aš neturiu žinių, kad ji būtų nutrūkusi. D.Grybauskaitę remia net liberalai. Pats R.Valatka tą pripažįsta labai emocingu būdu: „Net liberalai, kurie visiems galvas išūžė kalbomis apie asmens laisves ir jas pasiglemžusius valdininkus, antrą kartą agituoja balsuoti už Valdininkę iš didžiosios raidės.“
Niekaip nepaneigsi: D.Grybauskaitė – dešiniųjų kandidatė. Kitas reikalas, kad tai kandidatė, kuri ne visiems dešiniesiems patinka. Aš pats galėčiau nesunkiai sudaryti geresnių už D.Grybauskaitę dešiniųjų kandidatų sąrašą. Turbūt tai galėtų ir R.Valatka. Kai kurios pavardės mūsų sąrašuose gal net sutaptų. Kodėl dešiniųjų kandidatė yra D.Grybauskaitė, o ne tų pavardžių savininkai? „Ce la vie“, kak u nich govoriat.
Tai juk amžinoji veidrodžio ir veido problema. Kandidatai į Prezidentus, kaip ir Seimo nariai, yra visuomenės veidrodžiai. Dešiniųjų kandidatai, kaip ir dešinieji Seimo nariai, yra dešiniųjų veidrodžiai. Jei nepatinka atvaizdas, negi neaišku, kas kaltas?
Manau, kad R.Valatkos apmaudas ir ironija kyla ne iš to, kas jo atvirai išdėstyta, o iš to, kas nutylėta. Iš to, ką tekste mėginama, sakykime, poetiškai išreikšti. Jau seniai ne paslaptis, kad Lietuvos dešiniesiems daug labiau nei kairiesiems būdingos tikros, gilios ir labai sunkiai tramdomos politinės ambicijos.
Todėl D.Grybauskaitės ir dešiniųjų vyriausybės bendras darbas (kaip, beje, ir ankstesni dešiniųjų valdžios epizodai) paliko visą puokštę nesuvestų asmeninių sąskaitų. Iš tikrųjų tai jokios ne sąskaitos, racionaliai mąstant jos seniai galėjo būti suvestos, subalansuotos, nurašytos ir pamirštos. Bet asmeniškumai politiką veikia daug labiau nei sveikas protas.
Tačiau pereikime prie kitos kritikuotinos tezės. Nemanau, kad Prezidento rinkimai Lietuvoje praranda reikšmę. Tik antrą kartą Lietuvoje vyksta rinkimai, kuriuose dalyvauja kadenciją baigiantis Prezidentas.
Nemanau, kad Prezidento rinkimai Lietuvoje praranda reikšmę. Tik antrą kartą Lietuvoje vyksta rinkimai, kuriuose dalyvauja kadenciją baigiantis Prezidentas.
Kitose valstybėse toks kandidatas paprastai turi pranašumą prieš konkurentus. JAV, pavyzdžiui, Prezidento pergalė kovoje dėl antros kadencijos laikoma kone taisykle. Tad lietuviška V.Adamkaus nesėkmė prieš Rolandą Paksą – greičiau išimtis.
Jei sutinkame, kad Prezidentas visada turi daugiau šansų laimėti rinkimus antrajai kadencijai, tai turėtume normaliai vertinti ir tai, kad tokie rinkimai savaime tampa mažiau įdomūs.
Lietuvos politinė tauta yra linkusi Prezidentą matyti ypatingoje šviesoje. Todėl Prezidentais čia dažnai būna ir bus ne profesionalūs partijų politikai, o visuomenės gerbiami asmenys. Tokiems žmonėms būdinga labai gili savigarba ir jie rinkimuose dalyvauja tik būdami daugmaž tikri pergale.
Štai dėl ko tie, sakysim, „tikrieji“ kandidatai šiuose rinkimuose nedalyvauja. Dalyvauja tie, kam galimybė pasivaržyti su D.Grybauskaite yra svarbi stiprinant asmeninį politinį įvaizdį ir ruošiantis kitiems rinkimams į kitus postus. Nieko čia dramatiško, 2019 m. tikrai bus kitaip.
Visa tai tikrai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nyksta demokratija. Politinės konkurencijos tradicija Lietuvoje giliai įsitvirtino. Dėl rinkėjų politikams tenka daug padaryti, postų čia paprastai „nepaimsi“ ir nenusipirksi. Klystame manydami, kad demokratija privalo labai gražiai atrodyti ir mums patikti, bet tai – kita tema, kurią esu palietęs šiek tiek anksčiau. (https://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/bernardas-gailius-ar-lietuva-yra-demokratiska-valstybe-500-269016)
Diskusija apie tai, kad auga Lietuvos rinkėjų abejingumas, tęsiasi turbūt nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Šią diskusiją lengva palaikyti, nes tą abejingumą sunku pamatuoti. Aš, ypač tarp jaunimo, matau daug augančio politiškumo pavyzdžių, bet nebūtinai jie atspindi daugumos nuotaikas. Vis dėlto R.Valatkos piešiamas surūdijusio laivo be kompaso vaizdelis man taip pat atrodo per daug niūrus.
Todėl šį kartą su savo vyriausiuoju redaktoriumi sutinku tik dėl vieno: Lietuvą reikia gelbėti. Kiekvieną dieną. Netgi nepaisant to, kad ji kartais smarkiai tam gelbėjimui priešinasi.
Todėl šį kartą su savo vyriausiuoju redaktoriumi sutinku tik dėl vieno: Lietuvą reikia gelbėti. Kiekvieną dieną. Netgi nepaisant to, kad ji kartais smarkiai tam gelbėjimui priešinasi. Būtent čia aš matau tikrąją problemą: skęstančiojo neišmokysi plaukti, bet pastaruoju metu sutriko gelbėtojai.
Juk tas „egzistencinis nerimas“, kuris, pasak R.Valatkos, „užkniso tautą“, iš tikrųjų yra elito problema. Mes daug dvasinių jėgų išeikvojome R.Pakso krizei. Paskui mus sukrėtė ir išdraskė „valstybininkų“ skandalas. Kurį laiką daugelis iš mūsų tiesiog nežinojome nei ką galvoti, nei ką sakyti, nei ką daryti.
Šiandien jau turėtume pradėti pastebėti, kad niekas nebaigta. Vieno iš kiečiausių tarpukario valstybininkų Jono Budrio pasakymas apie Lietuvą, kad „tai mūsų kova“, yra aktualus kaip niekad. Tai mūsų kova. Jei mes nekovosime, nebus daugiau kam.
Tie, kurie yra tame „mes“, patys žino, kad jie ten, todėl nešvaistykime laiko apibrėžimams. Tik mes, niekas kitas, turėsime sugalvoti, kaip suvaldyti jėgas, kurias laikėme marginaliomis, bet kurios vis giliau įsiskverbia į politiką. Turiu galvoje ir Lietuvą bei visą Europą baigiančią apimti įvairiausių „vertybių“ gynimo beprotybę, ir su įsivaizduojama „naująja pasaulio tvarka“ besikaunantį šiuolaikinį anarchizmą.
Tik mes galime rasti naują ir tikrą atsaką į naują pavidalą įgyjančią Rusijos grėsmę. Tik mes galime priversti Lietuvą imtis naujo vaidmens NATO. Gali būti, kad Europoje iš naujo nusileis geležinė uždanga ir mes tapsime jos vakarinės pusės sargais.
Visame šiame kontekste D.Grybauskaitė tikrai nėra didžiausia Lietuvos problema. Gal net priešingai – gali šiek tiek padėti.
Tikras tiesioginis ir akivaizdus pavojus, bent man atrodo, yra grėsmė konstitucinei santvarkai, kurią kelia mūsų nerūpestingas požiūris į Valstybės saugumo departamentą. Tai turi baigtis. Todėl apie saugumą aš jums visiems dar parašysiu. Jei, žinoma, R.Valatka neišbrauks manęs iš autorių sąrašo.
