Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Ką reiškia užsidirbti ir kam reikia sumokėti?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Neslėpsiu, kad mane labai pradžiugino Dovydo Pancerovo komentaras apie Lietuvos saugumą. Iš dalies, aišku, pradžiugino tuo, kad D.Pancerovas cituoja mane. Todėl dabar atsidėkodamas cituoju jį ir taip mes vienas kitą išstumsime į tikrą šlovę.

Bet tai nėra vienintelė priežastis džiaugtis. Man patinka matyti, kad diskusija dėl VSD, kurią laikau labai svarbia, įsibėgėja. Ši diskusija jau pradėjo žmonėms atrodyti reikšmingas dalykas.

Geriausiai tai liudija įsijungimas tų, kuriuos VSD ir apskritai žvalgybos klausimai akivaizdžiai erzina (kad erzina sprendžiu pagal tekstą).

Kai žmones erzina žvalgyba, juos iš tikrųjų erzina pati politika. Tikrame gyvenime Lietuvai tiek pat pakanka „bėgti basomis kojomis per rasotą pievą“, kiek ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai – užsiimti šiuo ar kokiu kitu mėgiamu dalyku. Ne

Kai žmones erzina žvalgyba, juos iš tikrųjų erzina pati politika. Tikrame gyvenime Lietuvai tiek pat pakanka „bėgti basomis kojomis per rasotą pievą“, kiek ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai – užsiimti šiuo ar kokiu kitu mėgiamu dalyku. Nei mums, nei Lietuvai nepavyksta vien basomis bėgioti. Mums tenka rašyti tekstus, o Lietuvai – dalyvauti tarptautinėje politikoje.

Tam ir reikalinga specialioji tarnyba. Nenoriu kartotis įrodinėdamas, kad tai – esminę reikšmę valstybei turinti institucija.

Tačiau šį kartą noriu paliesti ne bendruosius specialiųjų tarnybų raidos klausimus, o labai konkrečią pinigų problemą. Nepabijosiu pasakyti, kad D.Pancerovas pabijojo (o gal pasidrovėjo) išskleisti šį klausimą visu gražumu ir ryškumu.

Suprantu, kaip žurnalistams svarbu būti arčiau paprasto žmogaus. Bet aš nesu žurnalistas, esu tik mane supančio gyvenimo stebėtojas ir aprašytojas. Todėl man svarbiausia ne tai, kiek uždirba „kietas“ kriminalistas ar nuo mokyklos suolo pakilęs pasienietis. Žuvys ne tik pūva, bet ir tunka nuo galvos. Dažniausiai.

Taigi išklosiu tiesiai tai, apie ką vis garsiau šnabždamasi Vilniaus kavinėse ir vadinamuosiuose užkulisiuose. Baisią paslaptį apie VSD ir kažkokį „žmogų iš šalies“. Jei jis („žmogus iš šalies“) rytoj taptų VSD direktoriumi, tai uždirbtų apie 5000 litų per mėnesį. „Į rankas“.

Skaičiavau pats – visi duomenys juk vieši. Bet negaliu pasakyti, kad apskaičiuoti labai paprasta. Todėl atsiprašau, jei suklydau. Vis dėlto nemanau, kad būčiau apsirikęs daugiau negu kokiu 1000 litų į vieną ar kitą pusę. Vis tiek išeina, prisimenant poetą Eligijų Masiulį, tik durniaus atlyginimas.

Kodėl taip mažai mokame VSD generaliniam direktoriui? Šiandienos situacijoje tai, manau, visai pagrįstas klausimas.

Kodėl taip mažai mokame VSD generaliniam direktoriui? Šiandienos situacijoje tai, manau, visai pagrįstas klausimas. Iš karto pabrėžiu: šio teksto tikslas yra išvengti paprastų atsakymų ir prisikasti prie to, ką laikau tikrąja tiesa. Ji, žinoma, nemaloni, nes liečia, kaip teisingai pastebėjo D.Pancerovas, kiekvieną iš mūsų asmeniškai.

Paprasčiausia būtų generalinio direktoriaus atlyginimą ir visas kitas VSD problemas suplakti į vieną kokteilį ir viską suversti politinėms intrigoms. Jų būta ir galiu dar kartą pakartoti: valstybininkų skandalo pasekmes privalome įveikti. To reikalauja visiškai nauja politinė Lietuvos padėtis.

Bet tai savaime neišspręs VSD generalinio direktoriaus atlyginimo klausimo. Neišspręs jo ir ironiškas paskėsčiojimas rankomis: girdi, čia Lietuva – stebuklų kraštas.

Taip, lietuviai turi labai keistų kalbėjimo apie atlyginimus papročių. Pavyzdžiui, kas tiesiai kalba apie pinigus – tas materialistas ir ne patriotas. Visai pagrįstai mums tai prikiša A. Užkalnis, kurio akcijas tiesmukai įvardinti honorarą aš asmeniškai labai palaikau.

Vis dėlto lietuviai, kaip ir visi pasaulio žmonės, daugiau moka už dalykus, kuriuos laiko svarbesniais, ir mažiau už tuos, kuriuos laiko mažiau svarbiais. Lietuviai irgi nori leisti taip, kaip „apsimoka“, neapsirikti ir, gink, Dieve, nepermokėti.

Todėl VSD generalinio direktoriaus (ir ne tik jo) atlyginimą lemia mūsų nuostatos apie tai, kaip reikia leisti pinigus. Didžiausią reikšmę čia turi du faktoriai.

Todėl VSD generalinio direktoriaus (ir ne tik jo) atlyginimą lemia mūsų nuostatos apie tai, kaip reikia leisti pinigus. Didžiausią reikšmę čia turi du faktoriai. Vienas – mums visiems (taip, man irgi, kaip ir jums) visada smagiau leisti įmonės ar įstaigos pinigus negu savo asmenines lėšas.

Įdomu, kad šis fenomenas veikia net tuomet, kai kalbame apie įmonių savininkus. Vis tiek tie netiesiogiai turimi pinigai toliau nuo širdies negu sava piniginė (kurią daugelis Lietuvos vyrų vis dar nešioja arčiau užpakalio, o ne širdies). Tokį santykį lemia daugelis priežasčių, bet viena iš svarbiausių ta, kad esame labai neturtinga visuomenė. Prie to dar grįšime.

Kitas svarbus faktorius yra tai, kaip suprantame sąvoką „užsidirbti“. Kadangi esame labai ūkiški, tai tikru darbu laikome pirmiausia tą veiklą, kuri gamina daiktus. Versle – neša pinigus, nes verslininkui pinigai yra rezultatas ta pačia prasme, kaip ūkininkui – derlius ar amatininkui – gaminys.

Taip žiūrint, vadybininkas „užsidirba“ sau ir „uždirba“ įmonei. Jis, pavyzdžiui, atveda klientų, kurie atneša „grynųjų“. Todėl įmonei logiška skatinant vadybininką su juo „pasidalinti“. Nes jis ne tik atlieka funkciją, bet ir „užsidirba“ savo atlyginimo priedą.

O, pavyzdžiui, apsaugininkui atlyginama kitu principu ir dažnai mažiau negu vadybininkui. Nes apsaugininkas vien tik atlieka funkciją ir nieko „neužsidirba“.

Visa ši logika ryškiai spindi ir valstybės gyvenime. Biudžetas yra sava piniginė, o, sakysime, valstybės įmonių lėšos – kitas reikalas. Tų įmonių vadovai – valstybės vadybininkai ir jie „užsidirba“. O VSD direktorius – tik apsaugininkas.

Visa ši logika ryškiai spindi ir valstybės gyvenime. Biudžetas yra sava piniginė, o, sakysime, valstybės įmonių lėšos – kitas reikalas. Tų įmonių vadovai – valstybės vadybininkai ir jie „užsidirba“. O VSD direktorius – tik apsaugininkas.

Todėl jei tas legendinis „žmogus iš šalies“ rytoj taptų ne VSD, o „Lietuvos geležinkelių“ direktoriumi, tai jis uždirbtų maždaug tris-keturis kartus daugiau. Nes geležinkelių valdymas mums atrodo naudingesnis darbas, vertas didesnio atlyginimo.

Tai ne tik VSD vadovo problema. Neseniai buvęs „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis patyrė finansinį nuosmukį tapdamas energetikos ministru.

Bet ar tikrai VSD generalinis direktorius – tik apsaugininkas? Ar tikrai ministrai „neužsidirba“? Nes šiaip valstybės įmonės uždirba tik dėl to, kad valdo valstybei priklausančią infrastruktūrą. O kokybiškas arba nekokybiškas VSD generalinio direktoriaus ir ministrų darbas kartais gali lemti, kuriai valstybei ta infrastruktūra priklausys.

Geras „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius nieko „neužsidirbtų“, jei netektume VSD saugomos Lietuvos su visais jos geležinkeliais.

Tik nepradėkim tuščio ginčo, kas valstybėje svarbiausias. Esmė visai ne ta. Tiesiog norėjau, kad šiek tiek suabejotumėte tvirta lietuviška pasaulėžiūra. Pati abejonė leidžia kitaip pažvelgti į reikalą, kuris iš tikrųjų labai paprastas.

Jau minėjau, kad esame labai neturtinga visuomenė. Absoliuti dauguma mūsų, įskaitant elitą, labai radikalia prasme gyvena iš atlyginimo. Beveik niekas nesutaupo, dažnas yra prasiskolinęs. Šeimų palikimai kol kas labai kuklūs.

Jei norime, kad valstybės įstaigoms vadovautų bent jau vidutiniškai geriausi, turime mokėti vadovo atlyginimo vidurkį.

Tokioje visuomenėje žmonės siekia panaudoti savo gabumus tam, kad gyventų geriau. Todėl mes negalime remtis vien išimtiniais patriotais, kurie atsisako geresnio gyvenimo vardan Lietuvos (beje, net ir jie, dažniausiai negali investuoti į Lietuvą kokių nors asmeninių lėšų – tik save pačius). Jei norime, kad valstybės įstaigoms vadovautų bent jau vidutiniškai geriausi, turime mokėti vadovo atlyginimo vidurkį.

Visai nesunku nuspėti ir tą rodo daugelis tyrimų, kad daugumos samdomų vadovų atlyginimai Lietuvoje svyruoja nuo 10 000 iki 30 000 litų. Kaip tik į šitą diapazoną patenka Prezidentės, Konstitucinio Teismo pirmininko, gal dar kelių superaukštų pareigūnų atlyginimai. Bet tikrai ne visų ministrų, ypač jei skaičiuosime „į rankas“. O visiems mums patinka tik „į rankas“.

Viskas paprasta? Neįdomu? Banalu? Tai grįškime prie pradinio klausimo – kodėl VSD generalinis direktorius (ir ne tik jis) taip mažai uždirba? Kodėl nesusitvarkome taip, kad Prezidentė uždirbtų daugiau kaip 30 000 litų, premjeras ir VSD generalinis direktorius – apie 25 000 litų, ministrai – apie 20 000 litų ir t. t. Ir (tai svarbu) kad joks įstaigos vadovas neuždirbtų mažiau kaip 10 000 litų?

Taip, aišku, kad „į rankas“. Paverskite į artėjančius eurus – nuo 3000 iki 10 000. Normalus europietiškas atlyginimas. Kodėl ne?

Atsakymą, kad to neleidžia Lietuvos įstatymai, valstybės tarnybos sistema ar pan., kategoriškai atmetu. Mūsų įsitikinimai eina pirma įstatymų. Demokratijoje kitaip nebūna.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min