Man atrodo, kad JAV priskiriamą „pasaulio policininko“ vaidmenį visada kaip šešėlis lydėjo didelės dalies amerikiečių nenoras būti policininkais ir noras nusispjauti į pasaulį. Bet, kaip jau sakiau, pripažįstu K.Girniaus autoritetą šioje srityje ir juo pasitikiu.
Lengva sutikti ir su K.Girniaus išvada dėl Lietuvos gynybos stiprinimo. Tai klausimas, kurį reikėjo spręsti vakar ir jei šiandien ta linkme nieko naujo ir rimto nenuveikiame, tai kiekvienas rytojus tėra tik laimingas loterijos bilietas.
Ypač konkrečiu kariniu požiūriu ši problema Lietuvai tampa vis labiau aktuali. Galima diskutuoti dėl įvairių šiuolaikinės gynybos teorijų (tarp jų tikrai nelengva pasirinkti), bet ši diskusija turi mažai prasmės, kol Lietuva, sakykim tiesiai, nenori už savo gynybą mokėti.
Neskirti pakankamai lėšų kariuomenei yra tas pats, kaip neremontuoti namo pamatų. Tai – šio pasaulio dėsnis, vienodai galiojantis pacifistams ir militaristams.
Neskirti pakankamai lėšų kariuomenei yra tas pats, kaip neremontuoti namo pamatų. Tai – šio pasaulio dėsnis, vienodai galiojantis pacifistams ir militaristams.
Be kariuomenės valstybė tampa neįmanoma. Tiksliausiai tai suformulavo legendinis suomių maršalas Karlas Mannerheimas, pasakęs, kad svarbiausia sėkmingos užsienio politikos prielaida yra stipri kariuomenė.
Kita vertus, kai K.Girnius sako, kad Lietuva nuo šiol turės būti ne tik saugumo vartotoja, bet ir kūrėja, šis teiginys reikalauja patikslinimo. Tai, ką K.Girnius pateikia iš tarptautinių saugumo garantijų perspektyvos, atrodo šiek tiek kitaip, jei vertinami konkretūs darbai.
Šiuolaikinė Lietuva yra daugiau padariusi užtikrindama kitų valstybių interesus ir saugumą negu savo pačios. Apie tai liudija ir viešai žinomos karinės operacijos, ir iš slaptojo šnipų pasaulio vis retkarčiais prasiskverbianti informacija.
Galima sakyti, kad tai Lietuvos problema ir būtų gerai tapti labiau egoistiškiems. Panašią mintį, man atrodo, siekė išreikšti ir K.Girnius. Tačiau jei rinkos ekonomikos terminai apskritai tinka saugumui vertinti, tai faktas, kad kol kas Lietuva (ačiū Dievui) yra labiau tarptautinio saugumo kūrėja nei vartotoja.
Žinoma, už visas šias pastangas Lietuvai buvo atlyginta naryste NATO. Daugelis sutiktų, kad dėl to buvo verta aprūpinti saugumu kitus jo vartotojus. Bet NATO taip pat nėra saugumo parduotuvė ar restoranas.
Tai greičiau natūrinis ūkis, kur kiekvienas narys prisideda tuo, kuo gali. Kas moka kautis, kaunasi. Kas turi daug pinigų, duoda pinigų. O kas turi daug pinigų, bet nori prieš kitus pasipuikuoti savo narsa, tas ir moka, ir dar kaunasi.
Šios išvados savaime sugrąžina prie teksto pavadinimo. Jį laikau svarbiu, nes manau, kad būtent pavadinimas atspindi principinę K.Girniaus (ir ne vieno kito tarptautinės politikos apžvalgininko) klaidą. Tokią klaidą, kuri iš tikrųjų padaroma dar prieš pradedant mąstyti.
K.Girniaus pavadinimą galima ne tik „apversti“. Galima (rekomenduoju) pažaisti ilgesnį žaidimą, įstatant vis kitų Vakarų valstybių pavadinimus, juos keičiant vietomis ir kitaip kombinuojant. Pamatysite, kad pavadinimo klausimas ne tik išsaugo prasmę, bet ir išsiskleidžia, sužydi įvairiausiomis spalvomis, priverčia susimąstyti tai apie vienus, tai apie kitus aspektus.
Rizikuodamas šiek tiek „pafilosofuoti“ pasakysiu, kad tai, kas prasminga visais atvejais, paradoksaliu būdu vis dėlto tampa beprasmiška. K.Girniaus pasirinkto pavadinimo „tamprumas“ aiškiai liudija, kad keliamas ne tas klausimas. Tikrasis klausimas, man atrodo šis – ar Vakarų valstybės turi kur trauktis viena nuo kitos?
Visiems mums iš mokyklos vadovėlių pažįstamas JAV izoliacionizmas buvo visai kito pasaulio reiškinys. Pasaulio, kuris net visiškai atvirai oficialiais dokumentais dalintas į civilizuotą ir necivilizuotą, į kolonijas ir kolonistus, į sferą, kurioje veikia teisė, ir tą, kurioje ji neveikia.
JAV, kaip buvusi kolonija, apgręžė šią logiką prieš pačius kolonistus. Valstijų atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos išreiškė maždaug tokį teiginį: jei čia neveikia jokia teisė, tai nuo šiol čia veiks mūsų teisė. Tai buvo tikrasis izoliacionizmo pagrindas ir, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tik prielaida JAV vaidmeniui pasaulyje išaugti.
Žinoma, izoliacija ar pasitraukimas žmonėms gali ilgai išlikti sentimentaliu prisiminimu ar ilgesinga svajone, bet realybėje jis buvo įmanomas tik dėl konkrečios tarptautinės politikos padėties. Tarpukario Lietuvos drama iš tikrųjų buvo ta, kad ji mėgino izoliuotis per vėlai, pasaulyje, kuriame tai buvo nebeįmanoma.
Europa tuomet buvo panaši į saugią tvirtovę, iš kurios vykdomi reidai į dar neužimtas teritorijas. Izoliacionizmas reiškė atsisakymą dalyvauti neprivalomuose reiduose, kuriems visiškai pakakdavo savanorių.
Nesileidžiant į ilgą istorinę analizę, čia pakaks pasakyti, kad šiandien mus supantis pasaulis yra dar kitoks. Jis priešingas tiems laikams, kai Europa galėjo visai pagrįstai laikyti save centru, iš kurio į pasaulį sklinda civilizacija. Dabar Vakarai, kaip ir jų pagimdyta teisė bei gyvenimo būdas, yra centras nebent tik ta prasme, kad yra iš visų pusių labiausiai spaudžiama pasaulio vieta.
Todėl giliai įsirėžusios, net ir šiandien tebeįžiūrimos linijos, skiriančios civilizuotą ir necivilizuotą pasaulį, įgijo priešingą prasmę. Kadaise jos reiškė ribą, už kurios prasideda nuotykiai. Avantiūristai šią ribą peržengdavo, o konservatoriai siekdavo dar patogiau įsitaisyti jos viduje.
Europa tuomet buvo panaši į saugią tvirtovę, iš kurios vykdomi reidai į dar neužimtas teritorijas. Izoliacionizmas reiškė atsisakymą dalyvauti neprivalomuose reiduose, kuriems visiškai pakakdavo savanorių.
Šiandien Vakarai labiau primena apgultą tvirtovę. O apgultos tvirtovės gynyba, žinia, nėra pasirinkimas. Bent jau ne ta prasme, kuria pasirinkimas yra ieškoti nuotykių. Vienintelis įmanomas „pasitraukimas“ tokioje situacijoje yra perbėgti į priešo pusę. Vargu, ar JAV to norėtų, o jei norėtų, tai kažin, ar galėtų. Už tvirtovės sienų jų niekas nelaukia.
JAV per daug seniai pasirinko būti Europos tvirtovės statytojomis ir puoselėtojomis. Jos jau pamiršo kito, už Vakarų plytinčio pasaulio kalbą. Visi keliai JAV prisiminti, kad valstijos – tik buvusios Europos kolonijos, yra užkirsti.
Labai panašiai Rusija, kuri kažkada atrodė svarbi tvirtovės atrama, taip pat jau seniai apsisprendė būti už sienų. Galimybė Vakarus apiplėšti Rusijai patinka labiau nei galimybė čia gyventi.
Todėl bent artimiausiam metui perspektyvos yra aiškios. Svarbiausi naujos epochos pasirinkimai jau padaryti. Nenuostabu, kad pačiuose Vakaruose tai vis aiškiau įsisamoninama.
Nesvarbu, kokiais skurdžiais jaučiamės, mes vis dar turtingesni už plėšikus.
Apgulties neįmanoma nepastebėti ar paneigti. Kažkur tolumoje pamačius dulkių kamuolį galima ilgai diskutuoti, ar tai tikrai priešai. Kai priešai perlipa tvirtovės sienas ir pradeda žudyti jos gyventojus, diskusija išsenka, galima tik kautis arba žūti. Būtent šitą paprastą tiesą Vakarų valstybės šiandien atranda painiuose tarptautinės padėties analizės ir diplomatijos labirintuose.
Lietuva seniai norėjo tapti Vakarų pasaulio dalimi ir ja tapo. Gal ir ne pačiu palankiausiu metu. Galėtume padejuoti, kad ir vėl įsėdome į skęstantį laivą, bet dar nevėlu padėti jam išplaukti.
Jei verčiau padėsime piratams tą laivą paskandinti, tai pirmieji būsime apiplėšti. Nesvarbu, kokiais skurdžiais jaučiamės, mes vis dar turtingesni už plėšikus.
Būtent šia prasme Lietuvos ir JAV gynyba yra tas pats. Nei lietuviai, nei amerikiečiai, nei joks atskirai paimtas sveiko proto Vakarų žmogus neturi kur trauktis. Už mūsų – ne tik Maskva, bet ir daug blogiau.
