Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Operacija „Sakytinė istorija“

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jeigu manote, kad aukštojoje mokykloje negali nutikti nieko paslaptingo ir pavojingo, tai klystate. JAV įsikūrusio Bostono koledžo bibliotekos vadovai mokslinio intereso ir atradėjų šlovės vardan iš pradžių pradėjo slaptą operaciją, paskui beveik atskleidė neatskleistą žmogžudystę ir galiausiai įvėlė savo koledžą į tarptautinį teismų procesą. O buvo taip.

Apie 2000 m. Šiaurės Airijoje įsigalėjo daugiau mažiau tikra taika. Bostono koledžo bibliotekos vadovas Robertas O‘Neillas nusprendė, kad prasidėjo naujų galimybių epocha.

Bostono koledžą XIX a. įsteigė jėzuitai. Mokykloje per visą jos istoriją mokėsi daug airių emigrantų, tad koledžas visą laiką buvo glaudžiai susijęs su Airija ir jos istorijos studijomis.

Todėl prasidėjus Šiaurės Airijos taikos procesui, R.O‘Neillas nutarė, kad jo globojamą vieną didžiausių pasaulyje Airijos literatūros ir istorijos kolekcijų gražiai papuoštų Airijos respublikonų armijos (IRA) ir kitų smurto metais veikusių sukarintų grupuočių dalyvių atsiminimai.

R.O‘Neillas nutarė, kad jo globojamą vieną didžiausių pasaulyje Airijos literatūros ir istorijos kolekcijų gražiai papuoštų Airijos respublikonų armijos (IRA) ir kitų smurto metais veikusių sukarintų grupuočių dalyvių atsiminimai.

Idėjos autorius, tiesą sakant, buvo Šiaurės Airijoje dirbęs žurnalistas Edas Moloney. Tai jis pasiūlė Bostono koledžui pradėti bendrą projektą. E.Moloney atvedė ir trečiąjį operacijos dalyvį – Anthony McIntyre‘ą, kuris turėjo tapti tikruoju „operatyvininku“ ir apklausti buvusius IRA kovotojus.

Didžiausias A.McIntyre‘o privalumas buvo tai, kad jis pats kadaise kovojo IRA pusėje ir net sėdėjo britų kalėjime už nužudymą. Šios aplinkybės leido tikėtis, jog buvę kovos draugai drąsiau išpasakos A.McIntyre‘ui savo tamsias paslaptis.

Tuo tarpu Bostono koledže R.O‘Neillas sudarė paktą su savo kolega Airijos studijų vykdomuoju direktoriumi Thomas Hachey. Taip susiformavo pagrindinis projekto ketvertas, kurio kiekvienas dalyvis turėjo savų išskaičiavimų ir interesų.

R.O‘Neillas tikėjosi papildyti biblioteką vertingu archyvu, T.Hachey aiškiai matė, kad būsimasis archyvas bus tikras lobis Airijos studijoms. E.Moloney nujautė pakeliui pasitaikysiančias žurnalistines galimybes ir, matyt, tikėjosi šiek tiek uždirbti, o A.McIntyre‘as siekė ne tik uždirbti, bet ir atsiskaityti su savo paties praeitimi.

Projektas turėjo ir antrą šaką – tuo pat metu kiti tyrėjai apklausė buvusius protestantų grupuočių kovotojus Šiaurės Airijoje. Bet tai neturėjo reikšmės pagrindinei istorijai.

Taigi viskas turėjo būti paprasta – kaip visada slaptose operacijose. A.McIntyre‘as susitinka su buvusiu IRA kovotoju. Prieš apklausą pasirašomas paprastas vieno puslapio susitarimas. Žmogus sutinka perduoti savo pasakojimo įrašą Bostono koledžo bibliotekai. Biblioteka įsipareigoja neskelbti pasakojimo iki pat žmogaus mirties, nebent gautų išankstinį rašytinį sutikimą. Pasakojimas įrašomas, įrašas koduojamas, registruojamas ir siučiamas saugoti į biblioteką, o A.McIntyre‘as važiuoja pas kitą kovos draugą.

Kaip visuomet nutinka su slaptomis operacijomis, dalis istorijos ištirpsta migloje.

Kaip visuomet nutinka su slaptomis operacijomis, dalis istorijos ištirpsta migloje. Bet panašu, kad ketvertas pagrindinių veikėjų nelabai norėjo su kuo nors dalintis informacija apie projektą. Visi jie laikė IRA pavojinga organizacija. Žodžiu, operacija tikrai buvo slapta.

Kelerius metus viskas gerai veikė. Bet apie 2010 m. apklaustieji IRA kovotojai pagaliau pradėjo mirti. Ta proga labiausiai E.Moloney iniciatyva (kiek leidžia suprasti šiek tiek besiskiriančios versijos) buvo išleista knyga „Balsai iš kapo“ („Voices from the Grave“). Pavadinimas buvo lemtingas.

Jei slaptos operacijos žlunga, tai visada dėl atsitiktinumo. Visiškai atsitiktinai mirė tas IRA kovotojas, kuris papasakojo dalyvavęs vienos įtartos britų policijos informatorės nužudyme. Visiškai atsitiktinai specialus istorinių nusikaltimų skyrius britų policijoje buvo „prikėlęs“ šios žmogžudystės tyrimą.

Policininkai perskaitė knygą. Toliau, žinoma, sekė ištisas įvykių kamuolys, kuris pasiekė kulminaciją 2011-2013 metais. Tuomet JAV ir Didžiosios Britanijos teisėsauga pareikalavo, kad Bostono koledžas atiduotų įrašus, kuriuose gali būti duomenų apie tiriamą nužudymą.

Policininkai perskaitė knygą. JAV ir Didžiosios Britanijos teisėsauga pareikalavo, kad Bostono koledžas atiduotų įrašus, kuriuose gali būti duomenų apie tiriamą nužudymą.

Per teismų procesą susikirto ne tik Bostono koledžas su JAV teisėsauga. Šaunioji ketveriukė susipyko ir tarpusavyje. Paaiškėjo, kad slaptosios operacijos dalyviai skirtingai supranta informacijos apsaugą ir kad nuo pat pradžių skyrėsi jų požiūriai ir interesai.

Į visą šią painiavą dar, be abejo, įsijungė akademinė bendruomenė ir politikai. Ne kartą diskutuota apie akademinę laisvę, tyrimų etiką, paslapčių leistinumą ir panašius dalykus.

Pagal geriausias JAV aukštųjų mokyklų absolventų tradicijas dabartinis Valstybės sekretorius, o tuomet senatorius Johnas Kerry energingai užstojo Bostono koledžą – vieną iš savo alma mater. J.Kerry siūlė JAV vyriausybei pareikalauti, kad britų policija atsiimtų prašymą išduoti įrašus.

Sąlyginė dar ne visai pasibaigusios istorijos pabaiga tokia: dalis IRA kovotojų pasakojimų įrašų vis dar yra britų policijos rankose; kita (didesnė) dalis – Bostono koledžo bibliotekoje. Teismų procesai tuo lyg ir baigėsi, bet politinės ir akademinės diskusijos tęsiamos.

Diskutuojama, kodėl projektas nebuvo griežčiau moksliškai prižiūrimas. Peržvelgę kai kuriuos interviu profesionalūs istorikai esą turi metodinių pastabų. Bet visai gali būti, kad taip išreiškiamas tam tikras profesionalių istorikų pasipūtimas ir pasipiktinimas – daugelis Bostono koledžo profesorių iki 2010-2011 m. nieko apie projektą nežinojo.

Natūralu, kad projektas aptariamas ir pačios sakytinės istorijos ateities požiūriu. Jei teisėsauga gali atimti jautrius įrašus, tai kas pasitikės istorikais? Žurnalistai dažnai sprendžia panašius klausimus ir tos diskusijos lengvai nuspėjamos.

Man asmeniškai įdomesni keli mažiau pastebimi aspektai. Visų pirma, slaptos operacijos autoriai, regis, net negalvojo apie kokias nors išankstines teisines konsultacijas. Gali būti, kad tai gyvo anglosaksiško požiūrio į teisę išraiška: bet kuri sveiko proto žmonių sutartis yra sutartis ir nėra čia ko dėl kiekvieno popieriuko pas advokatą bėgioti.

Pasirodo, yra ko. Demokratinės valstybės atstovams labai svarbu bet kurią slaptąją operaciją tinkamai teisiškai įforminti ir „pridengti“. Tai – pirmoji pamoka, kurią išmoksta tikri šiuolaikiniai šnipai.

Antra, įdomu, kaip ši istorija išskyrė sakytinės istorijos rinkėjų ir žurnalistų interesus, kurie iš pirmo žvilgsnio tokie panašūs. Bostono koledžo atstovai, atrodo, nuo pat pradžių suvokė, kad archyvą renka ne sau, o tyrėjams, kurie ateis po jų.

Tai didelė pamoka ir istorikams, ir žurnalistams. Darydami bendrus darbus turėtume nepamiršti, kad siekiame iš esmės priešingų tikslų.

Tačiau žurnalistas E.Moloney, kiek galima suprasti, norėjo kalti geležį kol karšta ir išleisti knygą, kuri būtų „aktuali“. Taip jis galbūt sukompromitavo visą operaciją, bent jau taip dabar situaciją norėtų pavaizduoti jo buvę sąmokslo draugai mokslininkai.

Tai didelė pamoka ir istorikams, ir žurnalistams. Darydami bendrus darbus turėtume nepamiršti, kad siekiame iš esmės priešingų tikslų.

Bet įspūdingiausia tai, kaip skirtingai mokslininkai, žurnalistai ir buvę IRA kovotojai supranta informacijos apsaugą. Bostono koledžo atstovams atrodė daugiau nei natūralu, kad įrašus jie saugos neperžengdami teisės ribų. Jie, tiesą sakant, turbūt net nepagalvojo, kad vieną dieną gali sulaukti policininkų prie savo slenksčio.

Tuo tarpu nuolat priešo puolimui pasiruošę E.Moloney ir A.McIntyre“as iš karto žinojo, ką daryti. Kai teisėsauga pradėjo reikalauti įrašų, jie pasiūlė Bostono koledžui perduoti archyvą saugoti A.McIntyre‘ui. Šis esą būtų pasirengęs greičiau sėsti į kalėjimą nei išduoti savo šaltinius.

Bostono koledžas tokį pasiūlymą, suprantama, atmetė. Kaip tik šis požiūrių į šaltinius išsiskyrimas teismų metu padalijo draugišką ketveriukę į dvi dalis. Taro kitko, šis subtilus pasaulėžiūrų skirtumas primena, kad žurnalistai yra kur kas arčiau pogrindžio nei ketvirtosios valdžios, kuria mėgsta skelbtis.

Baigiant gal vis dėlto reikėtų padėti ironiją į šalį. Šiaip ar taip kiekvienam istorikui, manau, smagu girdėti, kad tarp mūsų dar yra tikrų tyrėjų. Savo avantiūristiškais, užtat įdomiais sumanymais jie kažkuo primena narsius viduramžių kronikininkus ar į pasaulio kraštą nusibelsdavusius gamtininkus.

Kai šiandieninių kovų dulkės nusės, net ir nepilnas Bostono koledžo bibliotekos archyvas taps tikru lobiu ateities smalsuoliams. Taip, kaip ir norėjo R.O‘Neillas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min