Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Vilnius. Neįveiktas grožis

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Po Antrojo pasaulinio karo Europa rimtai sukilo prieš praeitį ir jos neskoningą pasipūtusį puošnumą. Iš karto verta pabrėžti, kad tai buvo beveik išimtinai Europos problema. JAV ir kitose Vakarų pasaulio dalyse šią tendenciją neutralizavo stipri ir stabili politinė santvarka.

Pati savaime kova su praeities išsipustymu nebuvo naujiena. Panašiu pagrindu XVIII-XIX a. neoklasicizmas atmetė baroką, vėliau modernistinė architektūra – prieš ją buvusius puošnesnius stilius.

Tačiau XX a. kovoje su puošnumu išryškėjo du nauji paradoksai. Visų pirma, vadinamajai 1968-ųjų kartai Europoje praeitis reiškė nacizmą ir su juo kolaboravusius ar nepakankamai agresyviai kovojusius politikus. Nepaisant to, pokario Europos architektūra iš esmės pratęsė totalitarinių sąjūdžių kurtas naujojo pasaulio vizijas ir rėmėsi totalitarinių architektų mokymu.

Akivaizdus ir neprilygstamas pavyzdys šiuo atveju – šveicarų kilmės šiuolaikinės architektūros tėvas Le Corbusier. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis Benito Mussolinio kvietimu skaitė architektūros paskaitas Romoje ir projektavo pastatus Stalino Maskvoje, per karą dirbo Vichy vyriausybei – planavo miestus Alžyre, o po karo – tapo konsultantu statant Jungtinių Tautų būstinę Niujorke.

Bet daug labiau negu konkretūs pastatų projektai Le Corbusier išgarsino jo raštai – mokymas apie naujus architektūros principus. Taikliai ir šmaikščiai šį mokymą apžvelgęs Theodore‘as Dalrymple parašė, kad Le Corbusier įtaka architektūrai buvo tokia pat, kaip kraugeriško Kambodžos diktatoriaus Pol Poto – socialinei reformai.

Tai gali būti per stiprus palyginimas, bet Le Corbusier ir jo bendraminčių teorija tikrai reikšmingai veikė pokario Europos išvaizdą. Čia įsitvirtino Le Corbusier sukurtas pastato, kaip gyvenimui ar darbui skirtos mašinos, įvaizdis ir paplito „naujojo pasaulio“ konstrukcinė medžiaga – gelžbetonis.

Kitas paradoksas buvo problemiškas naujosios architektūros santykis su grožiu. Ankstesni praeities atmetimai tilpo diskusijos dėl to, kas gražu, rėmuose. Neoklasikus žavėjo racionali tvarka, o tarpukario architektūra siekė išreikšti „švarų“ pažangos grožį.

Kitas paradoksas buvo problemiškas naujosios architektūros santykis su grožiu.

Po Antrojo pasaulinio karo apsivalymo idėja Europoje pasiekė logišką kulminaciją – nevertingu pertekliumi buvo pripažintas pats grožis. Šį keistą fenomeną, kuris apėmė visą Europos (daugeliu atvejų – ir platesnio Vakarų pasaulio) meno erdvę, įspūdingame dokumentiniame filme įtikinamai pavaizdavo Rogeris Scrutonas.

Jis atskleidė, kaip XX a. menininkai įvairiomis formomis išjuokė grožį, reikalaudami išlaisvinti meną, kad jis galėtų vaizduoti ne tai, kas „gražu“, o tai, kas tikra. Kartais net labai sukrečiančios provokacijos aiškiai liudijo siekį prisikasti iki pat žmogaus esmės, jo tikrųjų gelmių.

Bet kokie tariamai labai žiaurios (ir bjaurios) tikrovės pagražinimai vertinti kaip beskonybė, „saldumas“ ir apsimetinėjimas. Šių pokario menininkų idėjų įtaką juntame dar ir šiandien.

Architektūra – labai konservatyvi meno forma, todėl tikrų provokacijų čia pasitaikė mažiau. Užtat išryškėjo grožio ir funkcijos priešpastatymo tendencija. Pastatai kuriami ne pasigrožėjimui, o žmogaus gyvenimui ir darbui. Kaip ir visi meno kūriniai, jie privalėjo būti „tikri“, neslėpti savo tikrojo turinio ir paskirties.

Todėl jei pats Le Corbusier dar kalbėjo, pavyzdžiui, apie pirminių formų grožį, tai jo mokiniai išaugo į grožio skeptikus. Pati grožio sąvoka jiems tapo problema. Ji atrodė ir dažnai dar ir šiandien atrodo, sukompromituota, nuvalkiota, nieko konkrečiai nereiškianti ir dėl to nesvarbi.

Bet grožis, žinoma, neįveikiamas. Kad ir ką darytume, besikaitaliojanti mūsų išvaizda tik atspindi vis naujus įsitikinimus. Todėl ir funkcionalistinė (funkciją pabrėžianti) architektūra iš tikrųjų išreiškė ne „tikrovę“, o konkrečią politinę idėją – socialinės gerovės valstybės idėją.

Apie tai jau daug pasakyta. Čia svarbu tik pabrėžti, kad konfliktiškas santykis su grožiu architektūroje atspindėjo konfliktišką santykį su valstybe politikoje.

Pastatas turėjo prarasti pretenzijas ir individualumą, kad galėtų tapti įrankiu ar mašina. Lygiai taip pat valstybė turėjo prarasti politines ambicijas, kad galėtų tapti neutralia socialinės gerovės administracija.

Pastatas turėjo prarasti pretenzijas ir individualumą, kad galėtų tapti įrankiu ar mašina. Lygiai taip pat valstybė turėjo prarasti politines ambicijas, kad galėtų tapti neutralia socialinės gerovės administracija. Atrodė, kad tik taip ji nustotų kelti karo grėsmę.

Turbūt dėsninga, kad ši politinė-arhitektūrinė idėja iš dalies suvienijo Vakarų Europą ir Sovietų Sąjungą. Kai po Stalino mirties komunistų lyderiu tapęs Nikita Chruščiovas savo valdžią nutarė pagrįsti „asmenybės kulto“ pasmerkimu, jis neišvengiamai privalėjo pakeisti ir sovietinės architektūros principus. Stalininė architektūra, kaip ir pats Stalinas, iš esmės priklausė tarpukariui ir turbūt tiksliausia ją vertinti kaip radikaliausią pažangos estetikos apraišką.

Todėl nenuostabu, kad naujoje Sovietų Sąjungoje tokia architektūra buvo įvertinta kaip vis dar per daug buržuazinė. Ją pasmerkė plačiai pagarsėjęs partijos ir SSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Šis dokumentas ir davė pradžią sovietinei funkcionalizmo atmainai, kuri paliko gilų pėdsaką Vilniuje.

Žinoma to laikotarpio architektūros ekspertė Marija Drėmaitė yra plačiai aprašiusi sovietų bendradarbiavimą su Vakarais ir to pasekmes Lietuvai. Akivaizdu, kad naujojo, kaip dabar pasakytume, „miegamųjų rajonų“ Vilniaus plėtra buvo pagrįsta funkcionalistinėmis idėjomis.

Kaip ir daugelis to meto tyrėjų, M.Drėmaitė išskiria Lazdynus – ypač išraiškingą ir pavyzdinį specifiškai lietuviškos vėlyvojo sovietmečio architektūros atvejį. Bet, žinoma, namo-mašinos vaizdinį puikiai perteikia visi to Vilniaus rajonai, net patys vėlyviausi (pvz., Justiniškės).

Nesileidžiant į subtilią ekspertų diskusiją apie tarp Rytų ir Vakarų išaugusį ypatingą lietuvišką funkcionalizmą, norisi pabrėžti kitą, rečiau įvertinamą aplinkybę. Reikalas tas, kad Lietuva ir jos visuomenė iš tikrųjų niekada nepriėmė funkcionalistinės architektūros.

Lietuva ir jos visuomenė iš tikrųjų niekada nepriėmė funkcionalistinės architektūros

Prieš kelerius metus Regina Lakačauskaitė publikavo labai įdomų lietuviško sovietinio buto interjero raidos tyrimą. Vienas iš jos atradimų buvo tai, kad funkcionalistinės idėjos butų viduje išsilaikė tik tol, kol to reikalavo griežta N.Chruščiovo iškeltų principų kontrolė. Prasidėjus Leonido Brežnevo epochai į tipinį lietuvišką butą pamažu grįžo istorija ir puošnumas.

Tai neturėtų labai stebinti. Sovietinis funkcionalizmas Lietuvoje buvo priimtas taip pat, kaip ir visa sovietų politika – kaip svetimybė, prie kurios reikia prisitaikyti. Pratęsiant R.Lakačauskaitės mintį, po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusi intensyvi individualių namų statyba labai aiškiai parodė tikrąjį visuomenės požiūrį į grožį.

Čia norėčiau būti teisingai suprastas – šis tekstas nėra apie skonį. Svarbus pats žmonių sprendimų kriterijus. Ankstyvieji individualūs namai ypač aiškiai parodo, kad lietuviai nelaiko grožio problemiška ar sukompromituota sąvoka. Jei gali rinktis, jie nesikrato praeities pavyzdžių, nesiekia namo paversti mašina ir neieško tariamai taurios estetinės „švaros“.

Jei iš tikrųjų Lietuva šia prasme yra neįveikto grožio šalis, tai suteikia jai ypatingą pranašumą šiuolaikinėje Europos politikoje. Mat jeigu mes vis dar vertiname grožį, tai greičiausiai vertiname ir valstybės didybę. Tiesą sakant, maždaug tą ir rodo pastarojo dvidešimtpenkmečio politiniai-estetiniai projektai, įskaitant Valdovų rūmus.

Europa šia prasme dar turi pergyventi skausmingą intelektualinį procesą. Socialinės gerovės valstybė patiria ne tik ekonominę, bet ir politinę krizę.

Europa šia prasme dar turi pergyventi skausmingą intelektualinį procesą. Socialinės gerovės valstybė patiria ne tik ekonominę, bet ir politinę krizę.

Augant išorės grėsmei, atsirandant naujiems priešams, europiečiams aiškėja, kad tam tikri gyvybiškai būtini dalykai (pvz., stiprios ginkluotosios pajėgos) yra neįmanomi be valstybės politinės ambicijos, be jos didybės pripažinimo. Tačiau atvirai tą pasakyti skaudu, nes reikia kelis dešimtmečius puoselėtą neutralios valstybės svajonę pripažinti žlugusia.

Lietuva šio skausmo nejaučia. Nemaža dalimi mes vis dar kvėpuojame tarpukario oru ir valstybės didybę laikome savaime suprantama. Daug dažniau mums nerimą kelia tai, kad niekaip nerandame, kuo konkrečiai šiuolaikinė Lietuva galėtų pasididžiuoti (net krepšininkai mus išdavė).

Kad ir kokiomis komiškomis formomis kartais pasireiškia, iš principo šis nerimas turbūt yra teisingas. Intuityviai jaučiame svarbią tiesą: jei rastume Lietuvos valstybės didybės pagrindą, visa kita savaime stotų į savo vietas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min