Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Vilnius. Universitetas prieš Bažnyčią

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Lietuvoje mes mėgstame pasijuokti iš statistikos, kuri liudija, kad esame studentų ir profesorių valstybė. Daug rečiau susimąstome, ką tai iš tikrųjų reiškia ir kaip tai veikia mūsų istorinę raidą.

Šiuolaikinei Lietuvai (nuo Motiejaus Valančiaus laikų iki dabar) iš tiesų būdingas įsitikinimas, kad mokslas žmogų pataiso. Visų XIX-XX a. kartų, visų politinių pažiūrų lietuviai sutarė dėl vieno – vaikus reikia „išleisti į mokslus“ (kokia kita kalba turi tokį posakį?). Jei tik įmanoma, bent vieną vaiką. Geriausia – visus.

Suprantama, kad su tokiu įsitikinimu gimusi valstybė universitetą laikė, taip sakant, prioritetu ir pradėjo jį kurti beveik kartu su Vyriausybe. Tarpukario Kaune labai greitai pakartotas barokinio Vilniaus modelis – valstybės, Bažnyčios ir universiteto sąjunga. Tai liudijo ir paprastas, bet neįprastas vardas – Lietuvos universitetas.

Kai 1939 m. Lietuva susigrąžino Vilnių, ji, savaime suprantama, ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą. 1940 m. vasarą jis jau buvo užbaigęs savo pirmąjį visiškai lietuvišką semestrą. Beje, į Vilnių atsikėlė iš esmės svarbiausi fakultetai – Humanitarinių mokslų ir Teisės.

Taip susiklosčiusi padėtis buvo nepaprastai palanki Lietuvą okupavusiai Sovietų Sąjungai. Pirma, universitetas pats pasitraukė iš Kauno, kur jį kontroliuoti būtų buvę gerokai sunkiau. Antra, su Lietuva susijusio universiteto Vilniuje jau nebuvo buvę šimtą metų – nuo 1832 m.

Taip susiklosčiusi padėtis buvo nepaprastai palanki Lietuvą okupavusiai Sovietų Sąjungai. Pirma, universitetas pats pasitraukė iš Kauno, kur jį kontroliuoti būtų buvę gerokai sunkiau. Antra, su Lietuva susijusio universiteto Vilniuje jau nebuvo buvę šimtą metų – nuo 1832 m.

Dėl abiejų priežasčių sovietams buvo lengva universitetą užvaldyti. Be nepertrauktos tradicijos jis negalėjo tapti savarankišku pasipriešinimo židiniu, kaip tai buvo XIX a. Lietuvai patekus į Rusijos imperiją. Kita vertus, lietuvių noras bet kokia kaina atkurti universitetą Vilniuje skatino juos nepastebėti sovietų greitai griežtintų universiteto gyvenimo sąlygų.

Puikus sovietinio užvaldymo pavyzdys – VU Teisės fakultetas. Pasak Mindaugo Maksimaičio, teisės profesūros sovietizacija buvo iš esmės baigta jau 1945 m., o paskutinis tarpukario profesorius Kazys Šalkauskis (Stasio Šalkauskio brolis) atleistas 1950 m.

Beje, Teisės fakultetas taip pat buvo vienas iš tų, kuriems sovietai paskyrė naująjį universiteto miestelį Saulėtekio alėjoje. Simboliškai užbaigtas artėjant VU 400 metų jubiliejui, Saulėtekio kompleksas turėjo ženklinti naujo universiteto gyvenimo pradžią.

Net ir be ypatingo teorinio pasirengimo nesunku pastebėti, kad Saulėtekio alėjos kompleksas buvo pastatytas kaip „naujasis universitetas“. Jo koncepcija rėmėsi Virginios Woolf kadaise nubrėžtais principais: jokios senovės, jokių senų medžiagų, daug šviesos ir tuščių sienų.

Tai buvo ateities universitetas – ryškus kontrastas praeities universitetui. Norint iki galo suprasti architektūros kalbą šiuo konkrečiu atveju šiuolaikiniam žmogui dar reikia prisiminti, kad Vilniaus senamiestis sovietmečiu nebuvo nė kiek vertinamas. Komunistiniu požiūriu, tai buvo „istorijos šiukšlynas“, kuris palengva tokiu ir virto. Beveik.

Todėl siekiant suvokti sovietų politiką Saulėtekio miestelį reikia pamatyti komunistinėje perspektyvoje. Ten atsidūrė viskas, kas sieta su ateitimi ir pažanga: teisė (socialistinė), ekonomika, fizika, skaičiavimo centras. Senamiesčio rūmuose liko tik regresyvūs ir sentimentais apaugę Istorijos ir Filologijos fakultetai, griežtai kontroliuojami rektorato.

Kitas svarbus Saulėtekio miestelio, kaip ir viso sovietinio gyvenimo, modelis buvo fabrikas. Naujasis universitetas turėjo pratinti prie fabriko visuomenės, kurioje studentams po to tekdavo gyventi. Ši universiteto-fabriko koncepcija labai smarkiai paveikė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas, kurių nemaža dalis apskritai susiformavo tik sovietmečiu.

Kitas svarbus Saulėtekio miestelio, kaip ir viso sovietinio gyvenimo, modelis buvo fabrikas. Naujasis universitetas turėjo pratinti prie fabriko visuomenės, kurioje studentams po to tekdavo gyventi.

Todėl tie, kurie VU prisimena kaip (dažnai savo asmeninės) šviesos šaltinį, turėtų labai tiksliai suformuluoti savo jausmus išreiškiančius teiginius. Gal maždaug taip: nepaisant to, kad buvo sovietinis, VU vis dar buvo universitetas.

Iš tiesų, net ir valdant sovietams Lietuvoje vyko autentiškas intelektualinis gyvenimas. To nepaneigsi, bet to nepakako. Bent jau politine prasme – nepakako Lietuvos valstybės gyvybei palaikyti.

Taigi, sovietų dominavimas Vilniuje apėmė du iš trijų Lietuvos sostinės elementų. Tai – faktas. Ir valstybės administracija, ir universitetas buvo visiškai politiškai kontroliuojami. Vienintelė negalutinai kontroliuojama dalis liko Bažnyčia.

Ir Bažnyčios persekiojimo, ir Bažnyčios pasipriešinimo klausimu Lietuvoje labai daug pasakyta ir parašyta. Čia norisi išryškinti tik politinį-architektūrinį tos istorijos aspektą.

Bažnyčios veikla sovietmečiu iš dalies atkartojo M.Valančiaus vyskupystės fenomeną. Bažnyčia ir vėl priglobė valstybę, tik šį kartą kur kas aiškiau apibrėžtą valstybę. M.Valančiui teko ant vyskupo pečių iš vienos istorinės epochos į kitą pernešti tai, ką galima sąlygiškai pavadinti „Lietuvos idėja“.

Sovietmečio Bažnyčia stojo ginti konkrečios tarpukario Lietuvos, kuri vėliau, tiesa, praleido nelaisvėje tiek laiko, kad nebegalėjo savo pirminiu pavidalu atsikurti. Tai, žinoma, sukėlė pasekmių ir pačiai Bažnyčiai.

Turbūt nebus visai netikslu sakyti, kad tokia samprata, kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčia“ iš tikrųjų ir susiformavo tik sovietmečiu. Ji prasidėjo su partizanų karo metų Lietuvos katalikų laišku popiežiui ir galutinai išsipildė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje.

Užbėgant už akių galimoms diskusijoms, čia, matyt, verta pabrėžtinai konstatuoti akivaizdų faktą: katalikiška perspektyva dominavo Lietuvos antisovietiniame pogrindyje. Nuotaikų šiuo klausimu gali būti įvairių, bet jei istorikai vis dar turi kokį nors autoritetą istorijos klausimais, tai išskirtinę katalikybės reikšmę disidentų pasaulyje pripažįsta net labai pabrėžtinai neutralūs tyrėjai.

Paskutine valstybės atrama tapusi pogrindžio Bažnyčia simboliškai įsitvirtino pačiame „istorijos šiukšlyno“ centre. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia iš naujo tapo prieglobsčiu visiems, kas suprato jos reikšmę. Sovietai, ko gero, suklydo nesutrukdę būtent šioje bažnyčioje įsikurti Vilniaus arkivyskupijos kurijai.

„Istorijos šiukšlyno“ bažnyčia tapo neįveikta tvirtove ne tik religine, bet ir politine prasme. Nuo pat XX a. pradžios lietuvybės centru buvusi Šv. Mikalojaus bažnyčia turėjo pakankamai simbolinės galios, kad taptų visaverte Kauno Lietuvos sąjungininke Vilniuje. Būtent iš šios bažnyčios nusidriekė tam tikras „tiltas“ tarp abiejų sostinių, dėl kurio tapo įmanoma kompromisinė 1992 m. Lietuva.

„Istorijos šiukšlyno“ bažnyčia tapo neįveikta tvirtove ne tik religine, bet ir politine prasme. Nuo pat XX a. pradžios lietuvybės centru buvusi Šv. Mikalojaus bažnyčia turėjo pakankamai simbolinės galios, kad taptų visaverte Kauno Lietuvos sąjungininke Vilniuje.

Taip matant sovietinio Vilniaus paveikslą, nesunku pastebėti, kad norėdami efektyviai kontroliuoti Lietuvos valstybę sovietai turėjo kurstyti įtampą tarp Bažnyčios ir universiteto. Bendro pobūdžio komunistinis įsitikinimas, kad mokslas sunaikins religiją, Lietuvoje tapo politikos instrumentu.

Tai puikiai simbolizuoja Ateizmo muziejaus įkūrimas Šv. Kazimiero bažnyčioje. Būtent ten, kur jėzuitai (globoję ir mokslą) kadaise suvienijo politinę tautą ir Bažnyčią, sovietai siekė įkalti pleištą. Ateizmas kaip mokslinio mąstymo prielaida turėjo sutrukdyti išsilavinusiems žmonėms suvokti tikrąją Bažnyčios reikšmę Lietuvos valstybei.

Ši sovietinė politika pasiekė tam tikrų rezultatų, ypač dėl to, kad palankiai prisidėjo jau minėtas lietuviškas įsitikinimas, jog mokslas žmogų pataiso. Dėl to sovietinis mokslas galėjo įtikinamai prisistatyti kaip religijos pakaitalas, nauja ir tobulesnė senųjų tradicijų forma ir dėl to išsilavinę žmonės Lietuvoje beveik patikėjo, kad mokslas ir religija – nesuderinami dalykai.

Sovietų politikos paaštrinta įtampa tarp mokslo ir religijos, universiteto ir Bažnyčios, žinoma, sukėlė skaudžių jausmų Lietuvos visuomenėje. Jie ypač išryškėjo 1993 m. popiežiaus Jono Pauliaus II vizito metu. Vienas man šiek tiek pažįstamas intelektualas taip parašė apie popiežiaus apsilankymą Vilniaus universitete (Šv. Jonų bažnyčioje): „Tokio ledinio šalčio, kokiu ši bažnyčia dvelkė aną sekmadienį, kai Popiežius laimindamas mus visus, žengė štai šiuo centriniu taku, tikrai nedaug kartų esu pajutęs“.

Šiandien emocinis anų dienų šaltis jau sklaidosi ir prieš mus iškyla tikroji – politinė problema. Atidesnis žvilgsnis atskleidžia, kad XX a. Lietuvos valstybė yra giliai rusiška. Iš pradžių ją formavo rusų tvirtovė Kaune, paskui – sovietų valdžia Vilniuje. Tai kodėl čia ne Rusija ir kodėl Rusijos čia neturėtų būti?

Būtent toks klausimas kyla savaime ir būtent taip jis dažnai sąmoningai keliamas šių dienų kontekste. Bet prieš imantis ieškoti galutinio atsakymo dar reikia šiek tiek nukrypti į šalį ir pakalbėti apie grožį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min