Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ginta Gaivenytė: Kaip, kada ir kodėl lietuviai pradėjo mąstyti rusiškai?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ginta Gaivenytė Vieną vakarą Indijoje, Delio Puharganjo rajone, kuris labai primena Kalvarijų turgų, prie manęs priėjo moteris. Laužyta anglų kalba ji sugebėjo išaiškinti, kad matė mane Rišikeše. Iš akcento supratau, jog ji rusė. Nusišypsojome viena kitai. Paskui kartu nukeliavome prie Indijos vartų – paminklo, skirto pagerbti 70 tūkstančių Indijos karių, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo, tarnaudami Didžiosios Britanijos armijoje.

Po poros valandų kelionės, kurioje mus stengėsi apgaudinėti visi rikšos, bendravome lyg seniai pažįstamos. Sužinojau, kad Galina dirba Krasnodaro savivaldybės buhaltere. Ji mane pakvietė į restoraną ir primygtinai siūlėsi pavaišinti tradiciniais indų patiekalais, kurie atnešami didžiuliame geležiniame padėkle. Maistas buvo nuostabus, pašnekovė maloniai šypsojosi.

Daugiausia su ja kalbėjomės apie santykius tarp žmonių. Mūsų nuomonės sutapo – santykiuose negali būti jokios prievartos. Jei žmogus pats sau vienas jaučiasi teisus, geriausia jį palikti ramybėje ir nieko jo neprašyti. Santykiai galimi tik tada, kai abi pusės pasiryžusios pripažinti savo egoizmą.

Man atrodė savaime suprantama, jog tokia protinga ir geros širdies moteris tikrai apgailestaus dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmų. Todėl jos drąsiai paklausiau: „Kokia jūsų nuomonė apie tai, ką daro Putinas?“

Toks Galinos mąstymas mane padrąsino pasukti kalbą Ukrainos link. Galina tarė, jog ji nuolat tikrina politines naujienas internete ir labai jaudinasi dėl Krymo. Man atrodė savaime suprantama, jog tokia protinga ir geros širdies moteris tikrai apgailestaus dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmų. Todėl jos drąsiai paklausiau: „Kokia jūsų nuomonė apie tai, ką daro Putinas?“

Mano iliuzija, kad žmogus yra nuosekliai mąstanti būtybė, sudužo per mirksnį. Užteko Galinos akių pasikeitimo. Atviros ir šiltos akys staiga išsiplėtė, o tada įdėmus žvilgsnis mane tiesiog pervėrė. Išgirdau ją sakant: „O ką jis daro?“ Iš tono, kuriuo buvo tariami žodžiai, buvo aišku, jog tai nėra klausimas. Mano atsakymas nieko nereikštų.

Paskutiniai indiško čiapati papločio kąsniai ėmė strigti gerklėje. Atėjo absurdiška šioje situacijoje mintis: „Gerai, kad spėjom skaniai pavalgyti.“  Stengiausi klausytis nevertindama, atvira širdimi. Mačiau, kaip manyje kyla susierzinimas ir noras prieštarauti. Tačiau tylėjau. Stengiausi tiesiog mylėti moterį, suprasdama, jog labai lengva mylėti draugus, bet tikras dvasingumas yra mylėti priešus.

„Kodėl tie ukrainiečiai nori atsiskirti? Juk jie irgi rusai. Mes visi esame viena šeima. Štai Europos šalys jungiasi, o mes, rusai, norime skaldyti valstybę. Juk Ukraina istoriškai yra Rusijos dalis. Kijevas buvo net svarbesnis už Maskvą, – ėmė man motiniškai aiškinti tris vaikus užauginusi ir jau anūkų turinti moteris. – Negerai, kad Chruščiovas Krymą padovanojo Ukrainai. Negerai, kai dovanojamos teritorijos, dėl to ir kyla konfliktai.”

Samprotavimą, kad dovanojamos teritorijos kelia konfliktus, griebiau lyg gelbėjimosi ratą. Ėmiau kalbėti, kad štai Britanija kažkada Kašmyrą padovanojo musulmonams ir dabar dėl to visi pykstasi. Tačiau Galinai Indijos reikalai jau nebuvo įdomūs. Gal ji norėjo pasiteisinti, kad jos didžiosios tėvynės politika nėra jau tokia bloga.

Tą vakarą mano protas tikrai buvo aprimęs, nes įprastai būčiau ėmusi jai pasakoti apie gyvuliniais vagonais  į Sibirą vežamus lietuvius, kurie ten tikrai turėjo daug galimybių išmokti išgyventi. Tylėjau.

„Sovietų Sąjungoje juk irgi nebuvo viskas blogai. Pripažink, juk buvo didžiulės galimybės, buvo galima studijuoti visoje SSRS, keliauti.” Tą vakarą mano protas tikrai buvo aprimęs, nes įprastai būčiau ėmusi jai pasakoti apie gyvuliniais vagonais  į Sibirą vežamus lietuvius, kurie ten tikrai turėjo daug galimybių išmokti išgyventi. Tylėjau.

Galiausiai Galina ėmė jau visai teisintis: „Aš juk savivaldybėje dirbu savo darbą. Visai vienodai man, ką daro tas Putinas. Aš sau pinigus skaičiuoju, o tegu jis daro tai, ką daro. Štai aš užsidirbu pinigų ir važiuoju sau pailsėti į Indiją, šventykloje pasimelsti.” Pradėjau klausinėti apie jos vaikus ir anūkus, tačiau jaučiau, jog anksčiau buvusio tarpusavio pasitikėjimo jau nebėra. Sunki užduotis yra gerbti ir mylėti priešus. Išsiskyrėme apsikabindamos, bet tam jau reikėjo pastangų.

Grįžusi į Lietuvą netrukus sutikau žmonių, kurie man pasakojo apie tai, kad Rusija nėra jau toks blogis, o Europos Sąjunga yra blogis Nr.1. Neva mes turėtume rūpintis ne kokia nors kapitalistine ekonomika, bet kad mūsų žemė būtų švari ir priklausytų mums, lietuviams.

Dar mačiau straipsnį feisbuke, kuris vadinosi „Mafijos aneksuota Lietuva”. Vienas žmogus man aiškino, jog tame straipsnyje pateikiama informacija galima pasitikėti, nes rašyta ekspertų. Tas žmogus buvo tikrai geras ir nuoširdus žmogus – tuo neabejoju.

Šįkart netylėjau. Mėginau paaiškinti, jog patikimame straipsnyje turėtų būti nurodomos konkrečios pavardės ir konkretūs sandėriai. Pabrėžiau, jog net jei iš tikrųjų prieš įteisinant žemės pardavimą užsieniečiams, žemė jau yra nelegaliai parduodama, neįmanoma konstatuoti, kad išparduota 30 proc. Lietuvos teritorijos. Tiesiog neįmanoma žinoti tokių skaičių. Tačiau išgirdau, jog yra žmonių, kurie žino viską, kas vyksta, o aš esu paveikta nupirktos Lietuvos žiniasklaidos, kuri pateikia iškreiptą informaciją.

Tačiau kaip čia yra, kad ir lietuviai tiki tekstais, kurių minčių logika kaip du vandens lašai panašūs į V.Putino propagandą?

Štai čia ir tapo įdomu. Nieko nuostabaus, kad V.Putino politiką palaiko rusė Galina. Jos tėvynėje žiniasklaida valdžios veiksmus pateikia kaip teigiamus, o  protestuojančius ukrainiečius – kaip neklusnius maištautojus paauglius, kurie nenori paklusti didžiajai Motinai Tėvynei. Tačiau kaip čia yra, kad ir lietuviai tiki tekstais, kurių minčių logika kaip du vandens lašai panašūs į V.Putino propagandą?

Šioje vietoje norėčiau įterpti mažytę pamokėlę tiems, kurie niekada nestudijavo žurnalistikos. Kai studijavau pirmame kurse, mus mokė, kad žinutė turi atsakyti į klausimus „kas, kur, kada”, kitaip tai nebus žinia. Taip pat labai svarbu atskirti faktus ir nuomones. Nuomonės turi būti pateikiamos citatose ir komentaruose – taip, kad skaitytojams būtų aišku, jog dėl šios informacijos galima ginčytis.

Faktai yra tai, ką gali bet koks žmogus lengvai patikrinti pats. Dar Žurnalistikos institute mes skaitėme knygą „Kaip meluoja žurnalistai”, kurioje buvo pateikta daug manipuliacijų kūrimo pavyzdžių. Manipuliacija yra subjektyvi nuomonė, kuri pateikiama tarsi būtų faktas.

Akivaizdu, kad tekstuose, kuriuose kalbama apie „mafiją”, „gėjų klaną”, „slaptus sandėrius”, niekada neatsakoma į klausimus „kas, kur, kada?”  Juose nėra konkrečių prasikaltusių asmenų pavardžių – veikiau galime suprasti, kad visi iki vieno Europos Sąjungos valdininkai yra korumpuoti.

Lygiai toks pats menamas yra laikas „visada” ir vieta „visur”. Pavyzdžiui, visada ir visur Europos Sąjungoje tuokiasi gėjai ir rezga planus vaikintis vaikus. Tai, kad dėl tų pačių gėjų santuokų įvairiose šalyse vyksta diskusijos, pamirštama. Sudaromas įspūdis, jog sprendžia ne patys šalies gyventojai, o sprendimai „nuleidžiami iš viršaus”.

Apie ES valdininkus ir verslininkus kalbama apibendrintu „jie”, o štai ES politiką kritikuojantieji pasirodo asmeniškai pasakodami savo asmenines nesėkmės istorijas. Dar vienas akivaizdus manipuliacinės žurnalistikos principas – „blogiečius” parodyk ne kaip žmones, o kaip sistemos robotus, o „geriečius” – su visomis žmogiškomis savybėmis. Rodoma nualinta žemė, nukankinti galvijai, sergantys vaikai.

Tokia informacija emociškai paveiki. Pirmas impulsas tikrai yra kovoti su tokiu blogiu kaip korporacijos ar Europos Sąjunga.

Mano draugas Gytis sako, kad Rusijos propagandos poveikis didžiulis dėl to, jog apeliuojama į tuos žmones, kurie jaučiasi aukos. Jiems siūloma kovoti su blogiu, bet ne už gėrį.

Mano draugas Gytis sako, kad Rusijos propagandos poveikis didžiulis dėl to, jog apeliuojama į tuos žmones, kurie jaučiasi aukos. Jiems siūloma kovoti su blogiu, bet ne už gėrį. Kuriamas vaizdas, kad visur yra daug blogio, net Rusijoje, tačiau  Europos Sąjunga esanti didesnis blogis negu Rusija.

„Sveiku protu tokie visi pseudopatriotai suvokia, kad Europos Sąjungoje yra geriau. Kai vienas mano draugas ėmė aiškinti, kad Baltarusijoje Lukašenka teisingai tvarkosi, paklausiau, kodėl jo vaikai gyvena Londone, o ne Baltarusijoje. Šis sutrikęs atsakė, jog jo vaikai nekalba baltarusiškai”, – pasakojo man telefonu Gytis.

Jis mano, kad taip atsiskleidžia lietuvių aukos kompleksas – lietuviai nenori pripažinti, jog ES jiems nepatinka todėl, kad nesugeba susitvarkyti savame kieme. Kitaip jie kurtų organizaciją ir siųstų jos atstovus į Europos Parlamentą, kad atstovautų jų interesams. Žinoma, verkšlenti – patogiau.

Trumpas nukrypimas į šalį – žurnalistikos pamokėlė. Jei rašyčiau analitinį straipsnį, aš negalėčiau cituoti Gyčio nuomonės, neįvardindama jo pareigų ir pavardės. Tačiau šis tekstas yra komentaras, todėl galiu sau leisti pasakoti istorijas ir apie savo draugus. Šias istorijas pasakoju, nes subjektyviai palaikau jų poziciją. Beje, man labai patiko Gyčio pasakymas: „Lietuvių vertybinis stuburas palūžęs”. Argi ne palūžęs? O gal kaip nendrelė svyruoja?  

Kitas mano draugas – Rytis – kažkada šaipėsi – reikia rengti referendumą, kad uždraustume dirbti užsieniečiams. Juk Lietuvoje tiek žmonių lenkia nugaras užsieniečiams. Neparduokite savo kūno, mieli Lietuvos žmonės, kūnas juk net už žemę svarbesnis. Lenksi kūną – kartu links ir siela. Neatiduok savo sielos darbdaviui užsieniečiui.

Tiems, kurie nesuprato, ką noriu pasakyti, aiškinu – šiuo pokštu šaipomasi iš tų lietuvių, kurie dirba tarptautinėms korporacijoms, naudojasi iš ES struktūrinių fondų suremontuota infrastruktūra, mėgsta be vizos pakeliauti ar net pigesnės dešros važiuoja pirkti į Lenkiją, ir kartu baisisi siaubingąja ES politika.

Diktatūrinė politika tokį žmogaus dvilypumą visada pasiryžusi išnaudoti. Kartoti vis tą pačią dainelę, kad Vakaruose visi apsiriję kapitalistai ir visi nelaimingi, visada paveiku. Gero melo ypatumas yra tas, kad jame yra dalis tiesos.

Diktatūrinė politika tokį žmogaus dvilypumą visada pasiryžusi išnaudoti. Kartoti vis tą pačią dainelę, kad Vakaruose visi apsiriję kapitalistai ir visi nelaimingi, visada paveiku. Gero melo ypatumas yra tas, kad jame yra dalis tiesos.

Tai, kad ES yra ekonominė organizacija, į pirmąją vietą iškelianti finansinius rodiklius, yra tiesa. Tai, kad Europos Sąjunga duoda pinigus tik tiems, kurie moka skaičiuoti ir rašyti projektus, kurie atitinka gausybę reikalavimų, yra tiesa. Tai, kad ES politikams visada reikia pateikti  ekonominius argumentus, yra tiesa. Tai, kad ES sistemoje nėra svarbu, ar vaikų namų projektas parašytas gėjaus, ar kataliko penkių vaikų tėvo, irgi yra tiesa. Jei gėjai moka rašyti projektus, jie gaus daugiau pinigų – tokia ekonominė europinė tiesa.

Rusiškas mąstymas tokios tiesos aprėpti gal net ir negali. Mes matome pasaulį per savo mąstymo prizmę. Jei žinome, kad rusiškoje sistemoje egzistuoja slapti sandėriai, sudaromi pirtelėse maukiant vodką, įsivaizduojame, kad taip turi būti ir Europoje.

Mums sunku įsivaizduoti, jog gali būti taip, jog ES pareigūnai po darbo persirengia treningus ir eina žaisti kokio nors golfo – tam, kad atsipalaiduotų nuo įtampos ir pamirštų tai, apie ką kalbėjo darbe. Jei rusiška žiniasklaida yra nuolat kontroliuojama valdžios, pati geriausia manipuliacija – apkaltinti europietišką žiniasklaidą, jog ši korumpuota ir rašo tik tai, kas naudinga valdžiai.

Kaltink tuo, kuo kaltina tave, ir išliksi nekaltas – puiki manipuliacinė schema.  Žmonės tuo tiki, nes blogi dalykai į akis visuomet krinta, o kai įkrenta į širdį – tai jau išvis neišsikrapštysi. Taip atsiranda žmonių, kurie net ir negaudami jokių pinigų iš Rusijos valdžios, šneka tokiais pačiais lozungais. Jiems reikia tvirtos rankos, kuri tuos pederast… atsiprašau, gėjus su žemėm sumaišys.

Tokia situacija panaši į šeimos konfliktą, kai moterį muša vyras ir kviečia kaimyną, kad šis ją apgintų. Kai kaimynas trinkteli, moteris apsipila ašaromis – trenkė per smarkiai. Kažin ar taip neįvyks ir su Lietuva? Pasikviesim į savo kiemą Putiną valdžios korumpuotos išvaikyti, ir žiū, nesitikėjom, kirto šiek tiek per smarkiai.

Tiesą sakant, Europos Sąjunga tokia bloga atrodo būtent todėl, jog joje galima šnekėti ką tik nori.

Tiesą sakant, Europos Sąjunga tokia bloga atrodo būtent todėl, jog joje galima šnekėti ką tik nori. Jei kas mano, jog žiniasklaida yra nupirkta, gali įkurti savo leidinį, kuriame galės spausdinti nors ir liaupses V.Putino politikai. Būtent dėl to Europos Sąjungos propaganda yra daug silpnesnė negu rusiškoji.

Net jei ir daug pinigų iš biudžeto bus skiriama  televizijos reportažams apie klestinčius ES ūkius, vienas kur nors feisbuke sklandantis reportažas apie skerdyklose žiauriai skerdžiamus gyvulius išsyk sugriaus visą gerą ES įvaizdį. ES deklaruojama minties ir žodžio laisvė. Diktatūrinėje sistemoje paprasčiau – laisvės reikšti mintis tiesiog nėra. O kai nėra laisvės mąstyti, žmonių mąstymas prisitaiko prie sistemos. Kitaip būtų per sunku, dėl savo šalies būtų labai gėda ir norėtųsi kuo greičiau emigruoti į tą pačią Europą.

Todėl esu labai dėkinga Indijoje sutiktai savo draugei Galinai iš Krasnodaro. Už tai, kad ji man atskleidė tiesą apie tai, kad viskas kinta. Vieną akimirką žmogaus sąmonė gali būti tyra, o kitą ją jau temdo idėja apie laisvę, meilę ar švarią žemę.

Visos šios istorijos žinia paprasta – turime išmokti pasikliauti ne „protingais” žmonėmis, ne „geraširdžiais” žmonėmis, o savimi. Būtent todėl svarbiausia atrasti, kas mes iš tikrųjų esame. Kad tai įvyktų, turime kelti klausimus apie viską – net apie pačius labiausiai savaime suprantamus dalykus. Tai, kas mums atrodo tiesa, nebūtinai yra tiesa, tai gali būti tik labai emociškai paveiki mintis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min