Vyriausybėms ėmus gaivinti ūkį ar dėl nuosmukio negavus suplanuotų biudžeto pajamų, įtampos epicentre ilgainiui atsidūrė ir valstybių fiskalinės struktūros. Pernai tik penkioms iš ES šalių pavyko sutilpti į Mastrichto valdžios sektoriaus biudžeto deficito rėmus, pusė jų šį kriterijų viršijo daugiau nei dukart.
Stambiausios ES senbuvės šoktelėjo gerokai per 60 proc. BVP valdžios sektoriaus skolos kartelės. Nenuostabu, kad tokie rezultatai privertė finansų rinkas suabejoti ne vienos ES narių viešųjų finansų tvarumu. Naujų aukų rado riziką medžiojantys spekuliantai: jų dėmesį prikaustė 115 proc. BVP dydžio valdžios sektoriaus skolos užspausta Graikija, Baltijos valstybėms tuokart leista atsikvėpti.
Vertinant Graikijos nemokumo grėsmes euro zonai, neretai vedama paralelė su JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ bankroto sukelta finansų sistemos griūtimi. Be pirminio, tiesioginio impulso – didžiąją Graikijos skolos dalį yra priglaudusios euro zonos valstybių su Ispanija, Prancūzija ir Vokietija priešakyje finansinės institucijos – tikėtinas antrinis staigus kirtis į rinkų lūkesčius.
Graikijos bankrotas sukeltų nepasitikėjimą tokiomis šalimis kaip Ispanija, Portugalija, Airija, Italija ar net Jungtinė Karalystė, kurioms rinkų pinigais lopant viešųjų finansų skyles reputacija yra ypač svarbi. Tai detonuotų istorijoje neregėtą valstybių nemokumo „domino“. Nenuostabu, kad Europos Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas stengiasi užkirsti net menkiausią galimybę šiam scenarijui plėtotis – milžiniška finansinė pirmoji pagalba jau paruošta.
Tačiau streikais ir riaušėmis prasiveržęs graikų temperamentas nežada, kad problemos sprendimas bus greitas ir neskausmingas. Emocionaliausiems tai kelia dvejonių dėl euro zonos ir paties euro likimo. Iš tiesų nesantaikos ir nepasitenkinimo sėkla pasėta, o kas iš jos išaugs, labai priklausys nuo graikų noro padėti sau.
