Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Guoda Azguridienė: Apie svarbius ir nesvarbius veikėjus

Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnalo Naujasis Židinys-Aidai Nr. 4
0
Skaitysiu vėliau
A A

Guoda Azguridienė Žmonės yra sugalvoję įvairiausių metodų, padedančių jiems priimti sprendimus sudėtingose situacijose. Pavyzdžiui, tikrai vertas dėmesio vadyboje yra Pareto dėsnis, kurio esmė: 20 proc. pastangų pagamina 80 proc. rezultato, o iš likusių 80 proc. gauname tik 20 proc. naudos. Atrodo, dėsnis paprastas, tačiau nėra paprasta nei apimti visą veiklos lauką, nei įvertinti, kas yra tie 20 proc. svarbiausių veiksmų, kurie duoda didžiąją naudą. Be to, dažnai nėra akivaizdu, kas gi yra nauda.

Taigi jei Pareto ir panašios efektyvumo didinimo taisyklės puikiai veikia situacijose, kur ir veikla, ir rezultatas išmatuojami (pavyzdžiui, gamyboje ar pardavimuose), kitur (kūryboje, personalo vadyboje, politikoje) jos gali privesti prie visai nepageidaujamų pasekmių. Tačiau tvarkytis su informacijos kiekiais ir priimti sprendimus esant ribotiems ištekliams reikia visur. Tad, sąmoningai ar ne, vadovai, ekspertai bei politikai bando pritaikyti taisykles, kurios supaprastina sudėtingus reiškinius.

Valstybės mastu svarbiausiais matais laikomi biudžeto įplaukos ir BVP. Ypač biudžeto įplaukos, nes nuo jų priklauso politiškai esminis dalykas: ar jie galės vykdyti tai, ką susiplanavę

Valstybės mastu svarbiausiais matais laikomi biudžeto įplaukos ir BVP. Ypač biudžeto įplaukos, nes nuo jų priklauso politiškai esminis dalykas: ar jie galės vykdyti tai, ką susiplanavę, ir viešąja (biudžeto vykdymo), ir asmeninių siekių (populiarumo tarp rinkėjų) prasme.

Biudžeto įplaukos yra vykęs kriterijus matuoti mokesčių administravimo efektyvumą. Visiškai racionalu, efektyvu finansiškai ir netgi protinga socialiai labiau tikrinti didelius mokesčių mokėtojus nei mažus. Mokesčių administravimas yra įstatymų apibrėžta veikla, kurios efektyvumą galima pamatuoti, tad ir supaprastinančias taisykles taikyti naudinga.

Tačiau valstybės socialinė, ekonominė ir netgi finansų politikos šiomis ypatybėmis nepasižymi. Mat čia turime reikalų su nuo matavimo išsisukti bandančiais, nuomones ir veiklas nuolat keičiančiais gyvais žmonėmis. Nuo jų motyvacijos ir galimybių priklauso jų ekonominės veiklos intensyvumas ir efektyvumas, o nuo sukuriamos vertės – brangiosios biudžeto įplaukos.

Žinoma, dirbantiems žmonėms biudžeto įplaukos nėra juos motyvuojantis veiksnys, tačiau, jei ekonominė politika protinga, mokesčių našta yra tokia, kokią norėdami uždirbti žmonės paneša ir tas įplaukas sukuria. O štai mokesčių administravimo efektyvumas nepriklauso nuo to, ar žmonės gali ir nori dirbti. Kiek yra apmokestinamų veiklų, tiek jų administruotojai ir suadministruoja.

Kaip sakė vienas žinomas Lietuvos ekonomistas apie „Sodros“ bėdas dėl senėjančios visuomenės: nebus taip, kad niekas nedirba, todėl surinksime mokesčius iš tų dirbančių, kurie bus, ir išdalinsime pensininkams, ir tai bus teisinga.

Kaip sakė vienas žinomas Lietuvos ekonomistas apie „Sodros“ bėdas dėl senėjančios visuomenės: nebus taip, kad niekas nedirba, todėl surinksime mokesčius iš tų dirbančių, kurie bus, ir išdalinsime pensininkams, ir tai bus teisinga. Pritaikius tam tikras teisingumo sampratas, gal ir teisinga, bet kad neprotinga, tai tikrai.

Kiekvienam esamam ir būsimam pensininkui esminis klausimas šiandien jau ne apie tai, kaip bus padalyta, o kad būtų ką dalyti. Kitaip sakant, visų įvairiopos gerovės siekėjų, skirstytojų ir vartotojų interesas yra vienas – padaryti, kad būtų daug norinčių dirbti ir uždirbti beigi netrukdyti jiems to daryti. Nes būtent nuo sėkmingo šios grandinės funkcionavimo priklauso biudžetų įplaukos. Neįtikėtinas interesų sutapimas, tačiau kažkodėl iš politinių veiksmų to nematyti.

Užmeskime akį į kitą svarbų rodik­lį – BVP. Turint galvoje stambių žuvų auginimo taisyklę (Pareto dėsnį ar panašią), dėmesys visų pirma krypsta į pramonę ir infrastruktūrą. Jos atrodo svarbiausios produkto kūrėjos (pramonė juk eksportuoja ir uždirba valiutą). Toliau seka prekyba, transportas, statyba, nekilnojamas turtas, viešasis valdymas ir kitos biudžeto finansuojamos veiklos (nors šios biudžeto pajamas naudoja, o ne kuria).

Prie mažesnių žuvelių – žemės ūkis ir įvairios paslaugos. Visi žino, kad paslaugos (įskaitant prekybą) yra labai svarbios dėl darbo vietų, nes būtent čia dirba daugiausia žmonių. Maža to, būtent čia ir savininkai, ir samdomi darbuotojai – iš pagrindinių rizikos grupių: nekvalifikuotieji, jaunimas, ieškantys darbo ne visą dieną ir pan.

Nors darbo vietų veiksnys yra žinomas, viešai politikų keliamas ir netgi eskaluojamas, bendrojoje ekonomikos politikoje atsispindi jis varganai. Juk būtent šiam sektoriui kuriama daugiausia reguliavimų, jis sunkiausiai dorojasi su gelžbetoniniu darbo kodeksu, kuris neleidžia verslui būti lanksčiam pagal vartotojų pageidavimus ir taip suteikti žmonėms galimybių dirbti.

Paslaugų sektorius yra svarbus ir dėl kitos priežasties, apie kurią užsimenama retai – dėl pačių paslaugų, kurių reikia gyventojams. Atsivėrusios ES rinkos, kur gyventojai mokesni, nuolat auganti reguliacinė našta Lietuvoje, keliama privaloma minimali alga, – visa tai didina vadinamuosius darbo vietos kaštus. Tai reiškia, kad į darbą priimtas žmogus turi sukurti daugiau pridedamosios vertės, kad jį būtų verta samdyti.

Atsivėrusios ES rinkos, kur gyventojai mokesni, nuolat auganti reguliacinė našta Lietuvoje, keliama privaloma minimali alga, – visa tai didina vadinamuosius darbo vietos kaštus. Tai reiškia, kad į darbą priimtas žmogus turi sukurti daugiau pridedamosios vertės, kad jį būtų verta samdyti.

Analogiškai naujai kuriamas verslas turi sukurti daugiau vertės, kad jį būtų verta steigti. Todėl mažesnę vertę sukuriančios veiklos arba automatizuojamos (kaip antai bankomatai, automatinis atsakiklis, savitarnos kasos), arba stipriai brangsta, arba nyksta. Tai menkina abu privalumus – mažina darbo vietų ir gyventojams reikalingų paslaugų.

Savo ruožtu, negaudami patogiai jiems reikiamų paslaugų, kaip antai santechniko, elektriko, statybininko, vaiko auklės, didelę pridėtinę vertę kuriantys žmonės dirba daug neefektyviau. Taigi netgi grynojo efektyvumo prasme mažai apmokamos darbo vietos yra reikalingos, jei tik yra kas jas siūlo ir į jas pretenduoja.

Socialiai jaut­riems žmonėms ypač: juk viena yra priimti visiškai nekvalifikuotą žmogų mokytis, kai jo atlyginimas yra jūsų sutartinis reikalas, ir visiškai kita, kai net jam nieko nesukuriant mokėti reikia apčiuopiamą sumą, o atleisti – brangu ir sudėtinga. Kolektyvas gali norėti išlaikyti kad ir prasčiau dirbantį senjorą ir būti pasirengęs jį toleruoti, tačiau esant privalomai minimaliai algai, tai gali būti tiesiog per brangu.

O gal rūpintis stambiais ir garsiais visų kitų sąskaita yra tiesiog racionalus elgesys? Juk ir Europa nuolat dek­laruoja, kad mums nereikia bet kokių darbo vietų, mums reikia tik orių ir didelę pridedamąją vertę sukuriančių. Gal ir galėtų būti toks išrankumas, jei esame pasirengę atsisakyti tų ne orių darbo vietų vaisių. Kaip rodo patirtis, nesame. ES senbuvėse šių darbų dirbti pakviesti buvo imigrantai, kurie, savo ruožtu, pakeitė pačią visuomenę ir sukūrė daugybę naujų problemų.

Taigi politikai per jų kuriamas politikas užsiima stambiaisiais, atstovauja jų interesams, o šie juos ištikimai finansuoja, paremia atskiras akcijas (dėl socialinės atsakomybės), o kiti didelės įtakos BVP ir mokesčiams nedaro, todėl yra tik vargas ir balastas.

Neretas mokesčių inspektorius ar kitas administratorius tiesiai ir pasako: tai kam tas jūsų verslas reikalingas, jei tiek teuždirbate? Geriau parašykite prašymą pašalpai gauti. Tokie pareiškimai yra neįtikėtinai įžūlūs ir kenkia valstybei.

Neretas mokesčių inspektorius ar kitas administratorius tiesiai ir pasako: tai kam tas jūsų verslas reikalingas, jei tiek teuždirbate? Geriau parašykite prašymą pašalpai gauti. Tokie pareiškimai yra neįtikėtinai įžūlūs ir kenkia valstybei, ne tik nuo verslo nuvaromiems žmonėms. Nes kartą išėjęs į mokesčių vartotojus, žmogus sunkiai grįžta į tų mokesčių gamintojus.

Smulkiesiems kliūva ir reguliavimų pagrindinė našta. Pavyzdžiui, visai neseniai VMVT vadovas pareiškė, kad Lietuvos rinkoje per daug maisto papildų, todėl jie imsis priemonių.

Iš vartotojo pozicijos rinkoje nieko per daug būti negali. Iš gamintojo ir reguliuotojo – gali. Nes juo mažiau žaidėjų, juo didesni likusių gamintojų pelnai, o kontrolieriams – lengviau kontroliuoti. Taigi bet koks sąlygų griežtinimas, kad ir kokiais kvailais ar protingais argumentais būtų remiamas, visų pirma kerta mažuosius. Juk jie neturi spintelės, iš kurios galėtų imti pinigų ir finansuoti papildomas investicijas ar išsilaikyti be uždarbio, kol suras naują veiklą.

Žemės saugiklių įstatymas šia prasme apskritai šedevras, nes žemės ūkį pasmerkia visiškai stagnacijai. Nors ir norinčių dirbti žemę, ir paklausos žemės ūkio produkcijai esama.

Taip, pramonė sudaro visuomenės organizmo struktūrą, kurią užpildo finansinis sektorius, transportas, statyba, prekyba – visa, kas tradiciškai matuojama statistikoje. Bet be visų kitų verslų mieste ir kaime kraujas neteka, organizmas negyvas.

Be to, stambus verslas susijęs su stambiomis rizikomis, – jau ne pirmą kartą stebime istorijas su „Mažeikių nafta“. Ir nebe pirmą kartą valstybės vadovai siekia spręsti šios įmonės problemas kitų rinkos dalyvių sąskaita, o ekonomistai primena, kad jei jau nebeliks vieno didelio, po kurio laiko toje erdvėje atsiras daug mažesnių. Tie mažesni konkuruos tarpusavyje ir nespręs savo verslo problemų valdiškomis priemonėmis.

Paimkime, pavyzdžiui, pensijas. Žinia, jas reikia gelbėti. Iš makroekonomikos ir valstybės finansų pusės populiariausias veiksmas yra ilginti pensinį amžių. Tačiau iš žmogaus pozicijos tai yra akivaizdus socialinio kontrakto pažeidimas, nes keičia žmogaus gyvenimo planus.

Kad ir kaip keistai tai atrodytų, bet net specialistai nelinkę matyti abiejų – finansinės ir socialinės – ekonominių reiškinių pusių. Paimkime, pavyzdžiui, pensijas. Žinia, jas reikia gelbėti. Iš makroekonomikos ir valstybės finansų pusės populiariausias veiksmas yra ilginti pensinį amžių. Tačiau iš žmogaus pozicijos tai yra akivaizdus socialinio kontrakto pažeidimas, nes keičia žmogaus gyvenimo planus.

Pensinio amžiaus ir kitų sąlygų keitimas yra plataus masto ir viešai toleruojama apgavystė, kurios net dešimtadalio neleidžiama privatiems pensijų ar kitų finansų paslaugų teikėjams. Arba štai menamų sąskaitų sistema (NDC): taip, ji numato automatinį pensijų dydžio koregavimą, priklausomai nuo to, kiek surinkta įplaukų. Tai apribotų politikų versliuką organizuotis savo populiarumą didinat pensijas į skolą (plg. Vilijos Blinkevičiūtės populiarumą), tačiau žmonių pensijų problemos nesprendžia, jie ir toliau lieka pasyvi pusė, kurios aktyvumas apsiriboja įmokų mokėjimu.

Išmatuojami gerovės rezultatai – biudžeto įplaukos, BVP, užimtumo lygis, vidutinis atlyginimas  – labiausiai priklauso nuo neišmatuojamų dalykų: ar žmonės turi motyvaciją dirbti, ar jie pasitiki valstybe, ar jie įgyja kokybišką išsilavinimą ir gauna kokybiškas sveikatos paslaugas, ar jie nebijo rizikuoti ir imtis atsakomybės dėl nepakeliamos reguliavimų naštos, ar jiems pašalpos neatrodo geresnis pragyvenimo šaltinis nei jų verslas ar samdomas darbas, ar jie pasirengę nuolatinei kaitai, ar savo tiesos ieškojimas teisme jiems yra įperkamas ir prasmingas.

Ekonominė žmogaus veikla yra daugialypė. Maksimizavę jos efektyvumą pagal vieną dedamąją, netrunkame patirti labai apčiuopiamus nuostolius pagal kitas: emigraciją, išlaidas sveikatos apsaugai, lėtą darbo užmokesčio ir naujų verslų augimą.

Tiesa, didieji naudos nešėjai yra labai svarbūs, ypač žvelgiant statiškai. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje visuomenės gyvybingumą nulemia būtent tie, neretai net statistikos nefiksuojami smulkieji. Jei jų pakankamai daug ir įvairių, tai ekonomika pajėgi augti nuolat, keistis priklausomai nuo poreikių ir sąlygų, ir būti atspari krizėms. Kurių, nereikėtų būti naiviais, su tokia politika tikrai turėsime.

www.nzidinys.lt

 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min