Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Guoda Azguridienė: Žemės ūkis – žemė, ūkis ir vartotojai

Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“ 2014, nr 1.
0
Skaitysiu vėliau
A A

Guoda Azguridienė Tikriausiai nerasime kitos žmonių veiklos, kuri būtų taip nutolusi nuo vartotojų. Na, gal dar medicina galėtų pretenduoti. Abi kyla iš pamatinių žmogaus poreikių – valgyti ir gelbėtis nuo ligų, ir abi šiandien yra taip užreguliuotos bet kokiais kitais, tik ne vartotojo naudos tikslais, kad net sunku išpainioti tų tikslų logiką. Tiesa, viešai deklaruojamas tikslas yra žmonių gerovė, bet šis transparantas jau darosi nuobodus. Juolab kad juo rėmėsi ir remiasi visi – ir demokratai, ir diktatoriai.

Žemės ūkis ir pati žemė kaip ūkio pagrindas šimtmečiais buvo įprasčiausias žmogaus užsiėmimas ir aiškiausias turtas, o sėkmingo ūkininko pag­rindinė savybė buvo suprasti gamtą. Industriniu ir poindustriniu laikotarpiu viskas labai stipriai pasikeitė. Žemės ūkis nutolo ir nuo žemės (gamtos), ir nuo vartotojo, o ūkininkui svarbiausia tapo suprasti įstatymus ir politiką.

Industrinės eros pradžioje masinės kraustynės į miestus sumažino žemės kaip darbo priemonės poreikį – vis mažiau žmonių benorėjo ją dirbti. Tačiau valgytojų, neturinčių kur išsiauginti maisto, smarkiai padaugėjo. Likusieji „ant žemės“ (suprantama – ne miesto grindinio) turėjo juos išmaitinti. Atsirado maisto kaip prekės paklausa, ir ji buvo didelė. Žemės ūkiui teko persiorientuoti iš prasimaitinimo ir pardavimo „kas liko“ į gryno pardavimo veiklą.

Europoje didžiuliai pokyčiai žemės ūkyje labiausiai sietini su valstybės skatinimu. Įkūrus Europos Ekonominę Bendriją ir pradėjus bendrąją žemės ūkio politiką, ūkininkavimui remti buvo nukreipti dideli mokesčių mokėtojų pinigų srautai, sudarę prielaidas žemės ūkiui industrializuotis – taikyti daugiau mašinų, selekcijos, agrochemijos, maisto technologijų ir pan.

Žemės ūkio tikslas tapo toks pat kaip fabriko: pagaminti ir parduoti kuo daugiau ir pelningai, ir papildomai – kuo naudingiau pasinaudoti teikiamomis subsidijomis.

Žemės ūkio tikslas tapo toks pat kaip fabriko: pagaminti ir parduoti kuo daugiau ir pelningai, ir papildomai – kuo naudingiau pasinaudoti teikiamomis subsidijomis. Vyresnei kartai šį laikotarpį neblogai iliustruoja sovietinių laikų reiškinys – agropramoninis kompleksas. Jis atsirado mūsų kraštuose gerokai vėliau nei Vakarų valstybėse. Žinoma, konceptas buvo iš ten nukopijuotas, todėl labiau panašus į parodiją nei į normalų ekonominį reiškinį.

Tačiau sovietmečiu tokių kopijų-parodijų buvo daug, pavyzdžiui, magnetofonai. Agropramoniniai

komp­leksai, kaip ir visos kitos sovietinės ekonominės akcijos – melio­racija, masinis kukurūzų auginimas, galų gale patys kolchozai – žlugo.

O ES sukurta valstybinio žemės ūkio veiklos reguliavimo sistema tebesilaiko. ES žemės ūkio politika (Common Agricultural Policy) apima daug priemonių, tačiau svarbiausios tarp jų yra trys. Pirmiausia nukreipti mokesčių mokėtojų pinigus ūkininkams juos subsiduojant, antra, reguliuoti žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas ir, trečia, riboti konkurenciją nustatant muitus produkcijai iš ne ES šalių. Visa tai skatina gaminti daug nesirūpinant nei vartotojais, nei išteklių tausojimu, nei išorine konkurencija.

Netrukus paaiškėjo, kad dosniai remiamas žemės ūkis pagamina gerokai per daug. Miesto žmonės, tegul jų ir labai daug, tiek nesuvalgo. Dėl to ūkininkų pajamos mažėja ir šie ima keltis į miestus, ieškodami sotesnio gyvenimo. Dar kartą „gelbėdami“ ūkininkus, politikai įdiegia naujus instrumentus: produkcijos kvotas (kas neleidžia plėtotis ūkiams, kuriuose sąlygos ūkininkauti itin palankios) ir išmokas už žemės nedirbimą (kas itin palanku mažesnio derlingumo vietovėse).

Tuo pat metu jau matyti (nors dar mažai kas apie tai kalba), kad žemė smarkiai išsekinta. Žemė kaip turtas yra pereikvojama, trąšomis ir pesticidais užteršiami vandenys, anksčiau nedirbta žemė pritaikoma žemės ūkio reikmėms, iškertami miškai, vykdoma melioracija ir pan.

Tam turi įtakos ir subsidijos, ir kvotos: pirmosios skatina gaminti daug, ant­rosios – ūkininkauti tam natūraliai netinkamose vietovėse. Dėl to kinta ir kraštovaizdis – tą pastebėti plika akimi paprasčiau nei, tarkime, augalų bei gyvūnų rūšių nykimą bei vandenų ir dirvožemio užterštumą chemikalais.

Tam turi įtakos ir subsidijos, ir kvotos: pirmosios skatina gaminti daug, ant­rosios – ūkininkauti tam natūraliai netinkamose vietovėse. Dėl to kinta ir kraštovaizdis.

Tokia politika kritikuojama jau labai seniai ir iš visų pusių – CAP kritikuoja netgi kairieji ekonomistai. Ji neatlaiko ir elementarių žmogiškų argumentų, nes vis dėlto sveiko proto žmogui, kuris užsidirba duoną dirbdamas, niekaip nesuprantama, kaip galima gauti išmokas už tai, kad žemės nedirbi?

Žmonėms taip pat nepatinka, kad jie turi permokėti už cukrų vien tam, kad jį gerokai nepalankesnėmis sąlygomis gamintų vietos ūkininkai bei fabrikai iš cuk­rinių runkelių, užuot panaudojus natūraliai saulėje sunokusių cukranend­rių cukrų iš mūsų taip norimų remti „trečiųjų šalių“.

Dėl CAP įvyko rimti socialiniai pokyčiai, sujaukę ekonominius ir socialinius santykius šią politiką taikančiose šalyse. Visų pirma ūkininkai tapo visuomenės išlaikytiniais. Ir ne dėl to, kad gamina tokį svarbų produktą – maistą. Oficialiai teigiama, kad ūkininkavimo rėmimo tikslas – sudaryti prielaidas neišnykti kaimiškam kraštovaizdžiui...

Jei ūkininkai yra visuomenės išlaikytiniai, tai kaip iš jų rinkti mokesčius? Pensijų ir sveikatos draudimo įmokas? Daug šalių turėjo ir tebeturi atskirus mokestinius režimus būtent ūkininkams. Dėl mokamų subsidijų makroekonomistai žemės ūkio veiklą vertina su minuso ženklu, ir šalis, kuriose santykinai didesnė bendrojo produkto dalis sukuriama žemės ūkyje, vadina atsilikusiomis – agrarinėmis.

Žemės ūkyje pasiliko dirbti tie žmonės, kurie nieko kito dirbti negalėjo arba nenorėjo ir tapo priklausomi nuo valstybės išmokų. Su vartotoju jų santykis liko vietinio turgaus lygio – jie nesiorientavo į vartotojo norus, mat ir negalėjo dėl reguliuojamų kainų.

Visi valgytojai tapo taip pat priklausomi nuo valdžios, nes maisto augintojams jie nebuvo tikri vartotojai. Mokėdami rinkos kainą jie nesiuntė užsakymo sig­nalo gamintojui – gamintojas orientavosi pagal išmokas. Maisto produktų kainose rinkos buvo mažai – tik nuo ten, kur prasideda konkurencija tarp maisto pramonės perdirbėjų ir pardavėjų. Nenuostabu, kad juos nuolat ir užsipuldavo politikai dėl esą per didelių maisto kainų.

Lietuvoje šie procesai dar susimaišo su žemės grąžinimu, žemės rinkos kūrimusi, apskritai privačios nuosavybės ir konkurencijos įsitvirtinimu ir netgi pavėlavusios žemės ūkio industrializacijos tendencijomis. Visiška košė.

Kodėl rašau būtuoju laiku? Todėl, kad manau, jog situacija keičiasi. Net ir Lietuvoje, kur taikoma tegul ir modifikuota, bet iš esmės ta pati bendroji žemės ūkio politika. Lietuvoje šie procesai dar susimaišo su žemės grąžinimu, žemės rinkos kūrimusi, apskritai privačios nuosavybės ir konkurencijos įsitvirtinimu ir netgi pavėlavusios žemės ūkio industrializacijos tendencijomis. Visiška košė.

Todėl nenuostabu, kad vartotojas yra paliktas savo paties daržo, vietinio turgaus ir iš kitų šalių įvežtos produkcijos malonei. Pastarasis faktas yra geroji laisvos prekybos pusė, nes priešingu atveju daugybės maisto prekių tiesiog neturėtumėme.

Bet pažiūrėkime į tai globaliau. Maistas buvo ir tebėra būtina prekė visiems žmonėms ir kasdien. Be to, jis labai įvairus – žmonės nori ir vaisių, ir daržovių, ir pieno, ir grūdų, ir mėsos, ir visų jų ne po vieną rūšį. Taigi paklausa yra, ir, drįstu teigti, bus dar ilgai.

Nors esama manančių ir netgi rimtai su tai siejančių savo mokslo bei verslo idėjas, kad po kurio laiko mums šiandien įprasto maisto nevalgysime: pakaks susišvirkšti moksliškai kiek­vienam pagal genetiką parinktą optimalų maistingųjų medžiagų kokteilį.

Bet palikime tuos kokteilius jų išradėjams ir grįžkime prie burokų ir sviesto. Kadangi žemės, kurioje maistas galėtų augti, yra mažai ir jos mažėja, o tradicinės agrotechnologijos iš žemės, augalų bei gyvulių nieko daugiau neišspaudžia, akivaizdu, kad normalaus tikro maisto paklausa tik didės. Ir kainos augs.

Tai vyksta ir šiandien, ir šiandien de facto ūkininkai nėra jokia vargstančiųjų klasė. Priešingai, išmanantieji puikiai gamina žaliavą Vokietijos rinkai už vokišką kainą ir dar gauna subsidijas. Kiti tiesiog gamina ką gaminę dideliems supirkėjams. Jei toje srityje yra konkuruojančių perdirbėjų, tai jie atneša šiokią tokią žinią apie rinkos poreikį, tačiau tik tokią, kokią patys supranta arba nori perduoti.

ačiau kol subsidijos egzistuoja, kainos reguliuojamos ir tik dalis ūkininkų supranta, kad galų gale svarbiausias yra vartotojo noras, šalies rinkoje nėra pakankamos konkurencijos. O kol konkurencijos nėra, vartotojas nesvarbus – ne jis užsako muziką.

Tačiau kol subsidijos egzistuoja, kainos reguliuojamos ir tik dalis ūkininkų supranta, kad galų gale svarbiausias yra vartotojo noras, šalies rinkoje nėra pakankamos konkurencijos. O kol konkurencijos nėra, vartotojas nesvarbus – ne jis užsako muziką.

Sunku pasakyti, kiek laiko užtruks, kol konkurencija tarp ūkininkų pasieks tokį lygį, kad eilinis Lietuvos vartotojas jiems taps svarbus ir jie pradės auginti (t. y. investuos) į tas kultūras, kurios būtent čia turės paklausą. Nes dalis žmonių vis dar nori pirkti lietuvišką prekę, kartais net pyksta, kad parduodamos nelietuviškos.

Be reikalo, nes nesant spaudimo niekas nesikeičia ir netobulėja. Kiekvienam juk patinka, kad jo prekė – deficitas, ir visi prie jos stovi eilėje. Čia labai gerai matyti, kokia vis dėlto žiauri rinka gamintojams: jei tu negamini, tai pagamins kitas; jei gamini, tai bet kada gali atsirasti kitas, kuris pagamins geriau. (Toks nemalonus, bet itin efektyvus būdas tobulėti.)

Kiti vartotojai lietuviškų prekių apskritai nenori – jiems jos asocijuojasi su prasta kokybe, bloga pakuote, formaliai nupirktais leidimais ar sertifikatais. Prekybininkai pridurtų – ir su nepatikimumu bei nepastoviu tiekimu.

Tačiau argi gali būti kitaip, jei turėsime omenyje anksčiau išdėstytas aplinkybes: rinkos ekonomikos žemės ūkyje kūdikystę, nesusiformavusią žemės rinką, CAP bendrus ir vietinius reguliavimus, mažos rinkos specifiką, neefektyviai ir brangiai veikiančias institucijas ir tiesiog patirties stoką?

CAP nuostatos, nors labai po truputį, kinta. Nebeatrodo gerai remti ūkininkus už žemės nedirbimą, bręsta pokyčiai muitų srityje. Sunku pasakyti, kiek laiko užtruks, kol reguliavimai palengvės tiek, kad žemės ūkis galės pats susireguliuoti pagal jo produkcijos vartotojų poreikius.

Bet kuriuo atveju, žvelgiant į perspektyvą, matyti, kad žemės ūkis turi galimybę grįžti į sveiko proto ekonominės veiklos vėžes. Jei kainos nebūtų reguliuojamos, tai gamta nebūtų taip alinama (variantas – ekologiška žemdirbystė). Tuomet ir vartotojo norų bū­tų paisoma, o ūkininkai atsikratytų remtinos socialinės grupės šleifo ir susigrąžintų garbingos ekonominės veik­los statusą.

www.nzidinys.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min