Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Henrikas Vaitiekūnas: 85-eri – brandos amžius?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai garso režisieriui Henrikui sakau, jog mes su juo kasdien artėjam prie kapinių tvoros, jis ima prieštarauti: sako, kad jau vartelius praėjom, kad jau – toje teritorijoje. Bet geriausias būdas pragyventiems meteliams įvertinti – apžvelgti stalą, prie kurio tave pakvietė.

Bet pastaruoju metu vis dažniau, iš kokio vakarėlio grįžus, tenka konstatuoti: šauni buvo kompanija, bet – visi jaunesni. Gerai tai ar blogai – jūs pakomentuosit. Ir, jei tik tokia būtų rašinio tema, tai ir komentarai tuomet būtų tik dviejų rūšių (puikiai tas rūšis žinote). Bet tema šiandien yra kita.

Nes anądien patekau į  vakarėlį, kur buvau – truputį hiperbolizuojant – vienas iš jaunesnių. Dar jaunesnė už mane buvo tik Seimo pirmininkė, vienas kitas Viršininkas ir  du ar trys Svečiai.

Tame vakarėlyje buvo tribūna, iš kurios liejosi gražios kalbos. Apie kovingumą. Moralę. Ir kilnius uždavinius, kurie kasdien iškyla čia susirinkusiems. Deleguotiems. Truputį menininkams. Truputį kariams. Visada – auklėtojams ir mokytojams. Beveik visada teisiems. Ir t.t.

Vyko Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimas.

Ir viskas jame buvo teisinga. Pagal nuostatus-įstatus. Net apie masinės informacijos priemonių šeimininkų savivaliavimą užsiminta. Ir net profsąjungai žodis duotas. Tik apie kūrybą – nieko. Nes visi ir taip viską žino. Nes ne žurnalistus kas nors, o žurnalistai visus moko. Antra vertus, ar dėl to jis – žurnalistas – į suvažiavimą atvyko, kad jį dar kas nors mokytų?

Bet garso režisierius Henrikas pamąstymus apie pamokymus pertraukia, ir ima klausinėti, kodėl čia, suvažiavime, jis nematąs žvaigždžių? Ir kodėl iš tribūnos negirdėti jų patirties?

Kur Valinskas? Kur  Mikelkevičiūtė? Paaiškinu kolegai, kad tuodu – tikrai ne žurnalistai, kad kategorija jų daug aukštesnė ir vadinasi jie – šoumenai.

– Aaa, – pasako Henrikas. Ir ima klausinėti, kodėl tuomet suvažiavime jis nematąs tikrų žurnalistų: Valatkos, Jakilaičio, Krivicko, Čekuolio, Janutienės, Miliūtės, „to berniuko, kur „Emigrantus“ veda“, „tos ponios, kuri gražiai veda laidą „Yra, kaip yra“. Ir dar – sako garso režisierius Henrikas – norėčiau nors kartą gyvenime pamatyti, kaip atrodo mikrofoninio balso turėtoja Madona Lučkaitė. O gal ji čia yra?

Žurnalistės Madonos suvažiavime nėra. Ir nėra suvažiavime nė vienos svarbius Lietuvos gyvenimo įvykius fiksuojančios profesionalios televizijos kameros. Vakaro žiniose – nė žodelio. Tiesa, suvažiavimui baigiantis, kažkas iš delegatų pajuokaus: „Jei būtume čia susimušę ar rietis dėl postų pradėję, – televizija bemat būtų atsiradusi.“

Suvažiavimui baigiantis, kažkas iš delegatų pajuokaus: „Jei būtume čia susimušę ar rietis dėl postų pradėję, – televizija bemat būtų atsiradusi.“

„Nebūtinai, – pasakė šalia stovėjęs. – Pakaktų, kad prezidentė ar premjeras atsilankytų. Tada jau parodytų.“

Prezidentė ir premjeras formalius sveikinimus atsiuntė. Nes vis dėlto ne eilinė tai buvo data: Lietuvos žurnalistų sąjungai – 85-eri.

Smagus ir įdomus yra tos sąjungos atsiradimas. Bet šiandien trumpai apie jį išgirsta tik žurnalistiką studijuojantieji. Visiems kitiems daug įdomesnė yra šiandiena: kur rieda prieš 85-erius stumtelėtas LT žurnalistų bendruomenės traukinys? Arba kodėl šiandien jaunas žmogus vis dar renkasi tokią nepinigingą žurnalisto profesiją? Ir kodėl jam nereikalinga Žurnalistų sąjunga?

Bet apie tai – nekalbėta. Gal todėl, kad ir pirmuoju Žurnalistikos instituto profesoriumi tituluojamo Ž.Pečiulio suvažiavime taip pat nėra. Į suvažiavimą pakviesti tie, kurie... susimokėjo. Na, žinoma, ne už dalyvavimą: pakviesti ir deleguoti tie, kurie iki suvažiavimo dienos sumokėjo nario mokestį. O tai – mažiau nei pusė deklaruojamų narių. Nežurnalistams tai gali būti įdomu.

O prie žurnalistikos prisišliejusieji vis asmenybių ieško. „Parodyk man, kur Romas Sakadolskis sėdi“, – sako garso režisierius Henrikas. Ir pradeda pasakoti, kad močiutė jam  visada sakiusi: „ Jei būsi žurnalistu, tai būk tik tokiu, kaip Sakadolskis.“

Net nežinau, ar ponas Romas yra Žurnalistų sąjungos narys. Bet jei ton tribūnon būtų pakviestas, gal ir būtų pakartojęs neseniai viešai išsakytą skaudoką (suvažiavime apie tai nekalbėta) mintį. Jis teigė: „Tradicinio laikraščio skaitytojas šiandien jau nebegali sužinoti, ar straipsnis yra užsakytas, ir kiek žurnalistui už jį sumokėta.“

Citata neatsitiktinė. Nes, vartydamas internetą, – visai atsitiktinai – užkliuvau už elektroninio leidinio, kuris vadinasi „Žurnalistų paslaugos“.

Kadangi interneto komentatorių esu užgrūdintas (komentarus skaitydamas visuomet šypsausi), tai dar likusių žurnalizmo idealų jis nesudaužė. Tačiau tuos, kurie jaunatviško entuziazmo apimti žurnalistikoje trokšta Tiesos, Nepriklausomybės, Doros Spaudos – ir naiviai tai tikisi įgyvendinti  – paslaugų pasiūla galėjo ir turėjo išgąsdinti.

 Siūloma:

- Reklaminių straipsnių kūryba;

- Užsakomieji straipsniai;

- Prekių, produktų, paslaugų pristatymas.

Ir visokiais būdais prastą kontorą ar prekę siūloma aprašyti melagingai. Taip, kaip užsakovas pageidauja.

Tikiu, kad daliai šio rašinio skaitytojų tai pasirodys visiškai normalu. Ir kad tokias paslaugas siūlyti – nieko blogo. Taip ir yra. Tik – su viena vienintele išlyga: nevalia to vadinti žurnalistika. Taip darančių profesija vadinasi  kitaip.

Tačiau turime grįžti į žurnalistų suvažiavimą, kuriame viskas buvo teisinga. Išskyrus vidutinį delegatų amžių.

Tačiau turime grįžti į žurnalistų suvažiavimą, kuriame viskas buvo teisinga. Išskyrus vidutinį delegatų amžių.

Jaunų žmonių čia maža ne todėl, kad jų nėra žurnalistikoje. Jų nėra sąjungoje, nes to kartais nepageidauja ir kai kurie darbdaviai. Nes žurnalistai – sąjungos nariai – jau ne tik kūrybinė, bet ir profesinė organizacija.  Vadinasi, kažkas kažkada jau gali ginti tą, kuris nesutiks rašyti taip, kaip reikia.

Žinau, kad kolegos prieštaraus. Gal net atkirtį ims rašyti. Bet anądien gabus ir jaunas rašeiva, ant redakcijos stalo padėjęs skaičius ir faktus apie tikrąją suskystintų dujų terminalo naudą (ir lenteles su specialistų apskaičiavimais) išgirdo tokią redaktoriaus nuomonę: „Gal tu, Jonai, prie stoties nuvažiuok. Senokai apie prostitutes berašėm.“

P.S. Nuo žurnalistų suvažiavimo prabėgo daugiau kaip savaitė. Ilgai dvejojau, ar apie tai rašyti, nes tame pačiame lizde tupiu. Bet vėl padėjo R.Sakadolskis, rašinyje apie žurnalistiką teigęs, kad nenoras girdėti kritiką – nesubrendimo požymis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min