Visokiausio amžiaus Lietuvos gyventojai turėtų rūpėti ir visoms be išimties lietuviškoms televizijoms. Su nedidelėmis išimtimis. Mat, pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti šešiasdešimtmetį, reguliariai įsijungiantį „Liuks“ kanalą. Arba dvidešimtmetį, kuris klausytų muzikos per „Pūko TV“.
Beje, jei vienos ar kitos TV vadovai išgirs labiausiai jiems nepatinkantį klausimą „kam gi skirta jūsų televizija?“, tai iškart prieš save išvysite nemaloniai surauktus antakius ir išgirsite, kad toji televizija yra skirta visiems. Bet ar taip būna?
Viena garbinga televizija turi vieną geriausių laidų Lietuvoje. Bet tam tikru paros metu tuos šešiasdešimtmečius ta laida nemaloniai erzina. Nes smagius reportažus ir pasakojimus nuolat nutraukia tik septyniolikmečiams patinkanti muzika. Bet tie seneliai per tas keletą minučių virtuvėje ant duonos užsideda pigios dešros. Iškenčia ir vėl žiūri. Nes visa kita – gražu.
Artūras Zuokas eina į prezidentus, nes mano, kad už jį balsuos Lietuvos jaunimas. Jaunimui Vilniaus meras atrodo patrauklus. Nes tas jaunimas į paskaitas ne dviračiais ir ne perpildytais autobusais važinėja (Anekdotas: „Gerb. profesoriai, tvarkingai statykite savo dviračius, nes nelieka vietos studentų automobiliams“).
Vis dėlto meras rizikuoja: nes visai neseniai sudarkė viešojo Vilniaus transporto sistemą. O studentams – priešingai nei senjorams – rinkimų dieną gali rastis ir rimtesnių reikalų.
Apie ką čia mes? Turbūt, apie Aistę Pilvelytę, kurią po eilinio pralaimėjimo „Eurovizijoje“ interneto komentatoriai išvadino beviltiškai sena. Ne kartą komentaruose ir aš esu taip išvadintas. Ir pykti negaliu. Nes už Aistę esu lygiai trisdešimčia metų vyresnis.
Viena iš tų lietuviškųjų visai neseniai buvo pasiskelbusi šeimos televizija. Bet iš gražaus sumanymo liko tik tai, kad penktadieniais – pačiu geriausiu laiku – rodo multikus. Tuo suteikdama laisvo laiko jauniems tėveliams.
Ir visai gali būti, kad mes čia rašome apie „Sotheby‘s“ aukciono meno ekspertę Sophie Trevelyan Thomas, kurios kūnas tuoj po Naujųjų buvo rastas jos bute Pietų Londone. Sophie nusižudė, nes labai nervinosi, kad yra sena ir jai tuoj tuoj sukaks trisdešimt metų.
Bet rašinio tema yra ne savižudybės, o televizija.
Viena iš tų lietuviškųjų visai neseniai buvo pasiskelbusi šeimos televizija. Bet iš gražaus sumanymo liko tik tai, kad penktadieniais – pačiu geriausiu laiku – rodo multikus. Tuo suteikdama laisvo laiko jauniems tėveliams. Ir tai nėra blogai. Tėčiui tuo metu „atsilaisvina“ kompiuteris, o mama lieka vieniša ir pradeda galvoti, kad jau sensta, nes niekas ja – taip, kaip anksčiau penktadieniais – nebesirūpina.
Yra galybė žmonių, kurie džiaugiasi LRT kultūros kanalu. Tokia pat galybė, kaip ir tų, kurie nežino apie tokio kanalo egzistavimą. Tie antrieji žiūri visokias „TV pagalbas“ ir „24 valandas“. Bet jie nėra visiškai beviltiški ar kvailiai: jie vis dėlto nenori, kad tuos su kirviais savo mylimąsias besivaikančius ir apsikruvinusius vyrukus matytų jų vaikai. Kokia išvada?
Išvada tokia: televizija ne vienija, o išskiria. Bet ar ta išvada teisinga?
Kas žiūri visus sekmadienio rytmečius uzurpavusias vaistų reklamos laidas? Na, žinoma, tie, kurie laukia pranešimo apie akcinius vaistus. Žiūri pensininkai. Ir – jei Vilniaus meras būtų dar gudresnis – jis paprašytų tarp tų vaistų reklamų įsprausti savo pranešimą apie pensininkams jo dėka Vilniuje sekmadieniais dalijamą nemokamą kavą.
Pensininkų auditorijai dirba jų mylima Zita Kelmickaitė (mano draugė Zita supyks, bet taip yra).
Stasys Povilaitis, duodamas interviu, niekuomet nepamiršta pasakyti, kad džiaugiasi, koncertuose matydamas ir jaunų veidų.
Žinių ir intelekto lagaminas Algimantas Čekuolis patinka be išimties visiems, kam per keturiasdešimt. Bet jaunimo komentaruose gerų žodžių jam nedaug.
Mes pykstame. Ir darome tai, ką prieš dvidešimt ar penkiasdešimt metų darė mūsų tėvai ir seneliai: burnojame jaunąją kartą, kuriai girdi, nebėra jokių šventų dalykų ir jokių vertybių.
Bet nueikite į universiteto auditoriją ir pasėdėkite paskaitoje. Tai nėra uždrausta. Sutiksite labai blaiviai protaujančių ir visai iš Lietuvos nesiruošiančių bėgti jaunų žmonių. Jie gabūs ir išmintingi. Jie pozityvūs jauniems profesoriams ir negailestingi seniems niurgzliams. Jie daug skaito ir beveik nežiūri lietuviškų televizijų.
Gudriausi jų pradėjo žiūrėti rusiškas. Bet ne dėl įdomesnio turinio. Jie žinio, kad turinys ten ne koks. Žiūrėdami, jie mokosi rusų kalbos (neseniai jaunas žurnalistas darbą Danijoje gavo tik todėl, kad mokėjo ne tik lietuviškai, angliškai, lenkiškai, bet ir rusiškai).
Pirmas to žurnalisto straipsnis (parašytas anglų kalba, o vėliau išverstas į danų) buvo apie požiūrį į pagyvenusius žmones Lietuvoje ir Danijoje. Ir cituoti nebūtina: jūs puikiai įsivaizduojate apie ką tas rašinys. Ir kieno jis naudai.
Ir tik vieno įsivaizduoti negalite: tas šio rašinio pradžioje pateiktas pavyzdys – kai laida skirta vyresnio amžiaus žiūrovui tarp reportažų transliuoja labai jaunatvišką muziką – buvo pateiktas, kaip konsoliduojantis. Kaip vienijantis ir prie ekrano seną bei jauną buriantis.
Taigi, vienos tiesos, pasirodo, būti negali. Visuomet jų yra keletas. Kosmetologai teigia, kad jau nuo trisdešimties mūsų veidai yra pavargę ir nebejauni. Filosofai sako, jog senti pradedame tada, kai nustojame mylėti. Tragikomika teigia, kad tie, kurie bando paneigti savo amžių, yra juokingi.Fiziologai įrodinėja, kad jaunystė baigiasi, kai sukanka dvidešimt septyneri.Viena redaktorė parašė, kad viskas baigiasi, kai svajones pakeičia prisiminimai.
O gal senas yra tas, kuriam nebeįdomi jokia televizija?
P.s. Vis dėlto geriausiai jūsų amžių parodo jūsų komentarai.
