Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Julija Latynina: Jeigu Rusija ne Vakarai, tai kas ji?

Bloga žinia Rusijos pareigūnams, TV vedėjams ir fašistiniams ideologams. Rusijos kultūra tapo didžia, kuomet Rusija tapo Europos dalimi. Taip rašo garsi Rusijos rašytoja ir žurnalistė Julija Latynina. Tačiau straipsnis su tokiomis mintimis neįtiko Kremliaus cenzūrai. Laikraščio „Novaja Gazeta“, kuriame straipsnis buvo publikuotas, pareikalauta išimti straipsnį dėl „ekstremizmo“. Pateikiame šio J.Latyninos straipsnio santrauką.
Julija Latynina
Julija Latynina

Praėjo pusė metų nuo Maidano revoliucijos Ukrainoje ir Rusijos pareigūnai, įstatymų leidėjai ir TV vedėjai atrado išskirtinę „rusų kultūrą“, kuri yra europietiško „bedvasiškumo“ priešingybė. 

Jie neišrado nieko naujo. XX a. trečiajame dešimtmetyje Hitleris savo knygoje „Mano kova“ supriešino šiauriečių kultūrą su Europos bedvasiškumu ir ištvirkimu. Tai dažna fašistinė taktika: pasitelkus tautos išlaisvinimo iš „svetimos kultūros“ pretekstą, tu tautą išlaisvini nuo bet kokios kultūros ir panardini ją į barbariškus laikus.

Rusijos kultūra tapo didžia, kuomet šalies mokslas, literatūra, muzika ir dailė tapo Vakarų kultūros dalimi.

Taigi, kas yra ta išskirtinė „rusų kultūra“?

Rusų kultūra, be abejo, egzistuoja ir ji davė pasauliui puikių muzikų, poetų ir rašytojų. Tačiau problema tame, kad rusų kultūra tapo didžia, kuomet Rusija tapo Europos dalimi.

Čaikovskio muzika susiformavo ne iš liaudies balalaikų. Puškiną suformavo imperijos laikų licėjus, o ne močiutės pasakos. Jeigu visas Puškino kultūrinis bagažas susidėtų tik iš močiutės pasakų, nebūtų ir Puškino.

Rusijos kultūra tapo didžia, kuomet šalies mokslas, literatūra, muzika ir dailė tapo Vakarų kultūros dalimi.

Maža to, jeigu Petras I nebūtų vesternizavęs Rusijos ir padaręs jos Europos dalimi, ne tik nebūtų Tolstojaus ir Dostojevskio. Nebūtų ir Rusijos imperijos, kurią mūsų patriotai taip myli. Ji nebūtų egzistavusi.

Ksenofobiška ir atsilikusi Maskvos valstybė (kurioje to meto Vakarų stebėtojai buvo šokiruoti visur akis badančio ir neslepiamo homoseksualumo) geopolitiškai buvo panašioje padėtyje kaip senovės Persija.

Mūsų patriotai dabar neverkšlentų dėl prarandamos Ukrainos. Ukraina būtų tapusi Didžiosios Lenkijos ar Lietuvos dalimi. Mūsų patriotai nesijaudintų dėl Krymo, nes jis būtų apgyvendintas turkų, Smolenskas priklausytų lenkams, Arkties dujas išgautų didžioji Švedija, kuri turėtų sieną su pramonine supervalstybe Japonija.

Būtent Petras Didysis pasėjo europietišką kultūrą Rusijos dirvoje, tiksliau, ją persodino, nes tai jau buvo padarę vikingai, tačiau mongolai nukirto medį beveik iki šaknų.

Po Petro I mes pradėjome vilkėti europietiškais drabužiais, moterims buvo leista išeiti į visuomenę, poetai pradėjo kurti odes ir epitafijas, salonuose pradėta šnekėti apie „Venerą“ ir „Bachą“, mokslininkai vyko studijuoti į Vakarų universitetus, o Rusijos bojarinai ir kunigaikščiai priėmė anksčiau jiems nežinotą garbės suvokimą.

Yra kieta sakyti, kad mes nesame „supuvę Vakarai“, bet jei mes ne Vakarai, tai kas mes tokie?

Yra daug dalykų, kurių aš nemėgstu šiuolaikiniuose Vakaruose ir dažnai apie tai rašau, bet darau tai dėl to, kad laikau save Vakarų dalimi.

Puškinas ir Lermontovas rašė odes vokiečių ir prancūzų poetams ir vertė jų kūrinius, nes jie jautėsi esantys tos pačios kultūros dalimi. Heinrichas Heine ir Johannas Wolfgangas von Goethe jiems nebuvo tokie egzotiški, kaip musulmoniškas Kaukazas, jau užkariautas Rusijos.

Kaip ir Puškinas su Lermontovu, milijonai mūsų tautiečių rusų tai jaučia, kuomet išvyksta į Vakarus ir ten greitai integruojasi. Rusai nėra tokie, kaip afrikiečiai ar arabai, jie yra žmonės, kurie lengvai integruojasi į JAV ir Europos šalių visuomenes. Jūs neišgirsite istorijų apie rusus, kurie dešimtmečius ten gautų socialinę valstybės paramą.

Yra kieta sakyti, kad mes nesame „supuvę Vakarai“, bet jei mes ne Vakarai, tai kas mes tokie?

Rusai nėra tokie, kaip afrikiečiai ar arabai, jie yra žmonės, kurie lengvai integruojasi į JAV ir Europos šalių visuomenes. 

Ką vidutinis Rusijos skaitytojas žino labiau: Heleną iš Trojos ar Yang Guifei (senovės Kinijos grožio idealas)? Ar mes dažniau cituojame Bibliją, ar Koraną? Kiek išsireiškimų į rusų kalbą atėjo iš prancūzų kalbos, o kiek iš arabų ir kinų? Ar Rusijos imperijos gimnazijose buvo mokoma graikų ir lotynų kalbų, ar Šventojo Korano kalbos?

Pažvelkite į ženklus Maskvos centre: „Bar 02 Lounge“, „The Ritz Carlton Moscow“, „TJ collection“, „Braccialini“, „Adamas“. Nei vienos įstaigos su pavadinimu „Shiva“, „Barakat“ ar „Guanging“.

Pažvelkite į reklaminius stendus, kuriose naudojami simboliai, paveikiantys pasąmonę ir pažiūrėkite kiek jų apeliuoja į Vakarus, o kiek į Rytus.

Juos stebėjau daugybę metų ir rezultatas pritrenkiantis. Net elito kotedžų projektai vadinasi „Greenfield“, „Richmond“ arba „Helvetia“. Beje, ar labai rusiški yra žodžiai „elitas“ ir „kotedžas“?

Nėra vietinės rusų kultūros, kaip ir nėra vietinės prūsų ar britų, net vietinės europiečių kultūros. Dauguma kultūrų ne „vietinės“, dėl to jos ir yra kultūros.

Bet kuri moderni dinamiškai besivystanti civilizacija turi amžių senumo skolinių sluoksnius. 

Visos sėkmingos civilizacijos perėjo barbarystės ir žvėriškumo etapą. Bet nė viena sėkminga civilizacija neidealizuoja barbariškumo

Nėra nieko „tikrai rusiško“ žiaurume ir barbarybėje. Barbariškumas glūdi kiekvienos civilizacijos šaknyse.

Anglijos karalius Henrikas VIII savo žmonoms kapodavo rankas, tačiau Davidas Cameronas vargu ar darytų tą patį, argumentuodamas „tikromis britiškomis tradicijomis“.

Visos sėkmingos civilizacijos perėjo barbarystės ir žvėriškumo etapą. Bet nė viena sėkminga civilizacija neidealizuoja barbariškumo.

Tai daro tik fašizmas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius